Krašto laisvės kovos. „Už laisvę,Tėvynės žemes ir nepriklausomybę“. 1794 m. sukilimui Nemuno ir Verknės regione – 220 metų (I)

Šiemet sukanka 220 metų, kai Tado Kosciuškos vadovaujami Abiejų Tautų Respublikos bajorai ir miestiečiai sukilo prieš carinę Rusiją, kartu su Austrija ir Prūsija pasiglemžusią 1772 ir 1793 m.

Respublikos padalijimuose didelę dalį valstybės teritorijų. Sukilėliai siekė atkurti bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę su 1772 metų sienomis, taip pat kovojo su vietiniais parsidavėliais – Targovicos konfederatais, kurie nesutiko apriboti savo asmeninių užgaidų, prieštaravo karaliaus Stanislovo Augusto vykdomoms 1788–1792 m. reformoms. Targovicos konfederatai savo„globėja“ pasirinko carienę Jakateriną II. Kova buvo sudėtinga, nes krašto viduje stovėjo carinė kariuomenė. Įbaudžiavinti valstiečiai, nors jiems buvo žadama laisvė ir žemės, aktyviau prie sukilimo neprisidėjo, be to, iškilo nemažai prieštaravimų dėl Lietuvos ir Lenkijos sukilėlių skirtingų interesų. Nors sukilimas truko tik 9 mėnesius ir pralaimėjo, jis pažadino tolesnes abiejų tautų viltis išsivaduoti iš carizmo gniaužtų.

1794 m. sukilimas iki šiol nėra nušviestas regiono kraštotyroje, neatskleistas dviejų kaimyninių muziejų ekspozicijose, tačiau jis svarbus tiek Prienams, tiek tam pačiam pavietui priklausiusiems Birštonui, Stakliškėms, taip pat Jieznui ir kitiems krašto miesteliams, priklausiusiems Kauno (Panemunės) pavietui.

1. 1778–1797 metais Prienų parapijinėje, taip pat Gražiškių bažnyčiose dvasiniu ganytoju dirbo ir daug prie sukilimo ideologinio paruošimo prisidėjo žymiausias to meto pamokslininkas Mykolas Pranciškus Karpavičius.

2. Ketverių metų Seimas 1791 m. lapkričio 9 d. laisvo miesto privilegiją suteikė Prienams, 1792 m. sausio mėn. 16 d. – ir Stakliškėms. Tai paskatino miestiečius siekti tvirtos valstybinės tvarkos.

3. Nuo 1775 m. Prienų seniūniją valdęs Kazimieras Nestoras Sapiega (1757–1798) buvo LDK konfederacijos maršalka, vienas aktyviausių sukilimo karinių veikėjų. Jis 1794 m. subūrė ir rėmė savo vardo raitelių būrį, kuriam vadovavo Kauno žemės teismo teisėjas Liudvikas Sopocka.

4. Labai svarbu ir tai, kad 1791–1794 metais funkcionavo iš Nemuno kairėje ir dešinėje pusėje buvusių žemių sudarytas Prienų pavietas, į kurio sudėtį įėjo šios parapijos: Prienų, Lankeliškių, Virbalio, Alvito, Vilkaviškio, Liudvinavo, Daukšių, Keturvalakių, Ūdrijos, Rumbonių, Balbieriškio, Bartninkų, Darsūniškio, Ašmintos, Pilviškių, Aukštosios Panemunės, Vištyčio, Naumiesčio, tai pat iš dalies Punios ir Stakliškių parapijų (Volumina Legum, Krakow, 1889, t. 9, p. 332). Taigi minime ir pavieto 220-ąsias metines.

5. 1794 m. balandžio mėn. sukilėliai iš rusų išlaisvino Vilnių. Balandžio 24 d. 50 patriotiškai nusiteikusių LDK veikėjų pasirašė Lietuvos sukilimo aktą. Šalia žinomų Lietuvos bajorų ir valstybės veikėjų Antano Tyzenhauzo, Juozapo Paco, Lietuvos sukilimo vadovo Jokūbo Jasinskio,Tado Vavžeckio ir kitų šį aktą pasirašė ir Vincentas Višnevskis (1770–1834), tuo metu užėmęs Prienų žemės ribų ginčų teismo teisėjo-pakamorės bei žemės teismo aktų ir dekretų raštininko pareigas, bei Prienų vaiskis Tadeušas Vysogerdas (? – 1810), rūpinęsis pavieto saugumu bajorams išvykus į mūšius ( Urzędnicy Wielkiego księstwa litewskiego.Wojewodstwo trockie. Warszawa, 2009, p. 551, p.553).

6. Prienų pavieto sukilėlių karinės organizacijos vadas generolas Nikodemas Midletonas savo pareigas pradėjo eiti 1794 m. gegužės 12 d. Jis rūpinosi pavieto gyventojų apginklavimu, o prie Prienų, Birštono ir Jiezno bažnyčių šventorių ir kitų vietų organizavo karinius apmokymus. Jam pavyko suorganizuoti 400 raitelių bei 30 pėsčiųjų milicijos būrius. Raitelių būrys įsijungė į N. K. Sapiegos pulką. Aktyvi pavieto karinė organizacinė veikla sulaukė aukščiausios sukilimo vadovybės padėkų (www.mab.lt/leidiniai/lmavb2007-2008/71-77. pdf).

7. Iš Jiezno parapijos archyvo dokumentų sužinome, kad visi krašto dvarininkai turėjo kas mėnesį siųsti pavieto generolui maisto ir pašaro kariuomenei išlaikyti.

8. 1794 m. rugsėjo antroje pusėje Prienuose vyko susirėmimai tarp Rusijos kazokų ir sukilėlių. Prienai buvo užimti rusų, o 1795 m., po Lietuvos ir Lenkijos valstybės trečiojo padalijimo, atiteko kuriam laikui Prūsijai.

9. 1794 m. rugsėjo mėn. į Jiezną įsiveržę rusų kazokai nuniokojo Jiezno bažnyčią, apiplėšė Pacų mauzoliejų.

Šie akcentai rodo, kad 1794 m. laisvės kovų mūsų regione negalime ignoruoti, nes tai labai nuskurdintų mūsų regiono istoriją.

Mykolas Pranciškus Karpavičius– pamokslininkas, laisvės žadintojas

Giliai susimąstai, kai įžengi į Vygrių kamandulių vienuolynų rūsius, kur palaidotas mums brangus Prienų ir Gražiškių klebonas,Vygrių vyskupas,Vyriausio Lietuvos tribunolo veikėjas, 1794 metų sukilimo veikėjas Mykolas Pranciškus Karpavičius (1744–1803). Ne, ne apie žmogaus trapumą, o apie didžius to laikmečio asmenybių polėkius, jų aukštą inteligenciją ir dvasios klodus, pagarbą žmonėms ir tautos praeičiai kalbame. Prienų kleboną jau būtų verta prisiminti dėl to, kad jis skyrė lėšų vadovėliams pirkti ir daug prisidėjo prie Prienų parapinės mokyklos mokytojo išlaikymo. M. P. Karpavičiaus biografiją smalsus skaitytojas ras arba interneto nuorodose, arba straipsnio autoriaus jau skelbtame straipsnyje Birštono muziejaus portalo straipsnių skiltyje.

Tačiau M. P. Karpavičiaus dvasios viršūnė, jo meilė parapijiečiams, jo pilietiškumas visai Lietuvai ir Lenkijai buvo išsakyta jo pamoksluose. Mūsų nagrinėjamu istoriniu laikotarpiu jis paruošė ir įvairiomis valstybinėmis progomis išsakė 20 pamokslų, kurie buvo tikri politikos, teologijos, retorikos, literatūros perlai. Iš jo Prienų bažnyčioje pasakytų ir leidiniais išleistų pamokslų žinome net du. Pirmasis – tai jo, Gražiškių ir Prienų klebono M. P. Karpavičiaus, 1778 m. rugpjūčio 10 d. pamokslas, skirtas „Jo didenybės Romos valstybės grafui Butleriui (turima omenyje Mykolas Butleris. – V. K.), Prienų seniūnui, Švento Stanislovo ordino, kuriuo jį apdovanojo karalius Stanislovas Augustas, kavalieriui“ (toliau – Pamokslas Butleriui. – V. K.). Šiame pamoksle tiesiog pastebime dvasininko norą pabrėžti, kad Lietuvos–Lenkijos istorijoje nepaprastai daug lėmė išsilavinusios, atsidavusios kraštui asmenybės, tad ir paprasti žmonės turėtų lygiuotis į juos. „Sujunk Didžiąsias gimines į Tėvynės šlovę su Butleriais, Pacais, Sčytais, Kaributais, Ozolinskiais, Granovskiais, Šeniavskiais, Sčiukais. O dar labiau Tavoji giminė garsesnė tapo, kai Radvilą žentu pašaukė, ir Karalius jo ranką iš dešinės priėmė“ (Pamokslas Butleriui, p. 5). Čia garsusis pamokslininkas įvardijo Butlerių giminystės ryšius.

Skaitytojui kils klausimas, o kokia kalba buvo sakytas šis pamokslas… Tiek lietuvių, tiek lenkų mokslininkai sutaria, kad daugumoje aplinkinių bažnyčių vieną sekmadienį pamokslas buvo sakomas lietuviškai, o kitą – lenkiškai. Tačiau Stakliškėse, Žasliuose, Užuguostyje, Prienuose pamokslai ir šventasis raštas buvo skaitomi vien lietuviškai (Tadeusz Kasabula. Lietuvių kalba Kauno ir Kupiškio dekanatų sielovadoje XIX a antroje pusėje – „Soter“, 2010, nr. 33, p.61).

Garsusis 1792 m. vasario 14 d. pamokslas Prienų bažnyčioje

Nedaug kol kas suradome duomenų apie Seimo paskirtus savivaldos rinkimus Prienuose. Tačiau, kaip ir kitur, deputatai susirinko numatytą dieną – vasario 14-ąją. Pirmą seimelio dieną jie pritarė Gegužės 3-iosios konstitucijai ir išrinko deputatus, turinčius įteikti padėką valdovui ir Seimui. Pasiremsime Ramunės Šmigelskienės-Stukienės pateiktais Prienų seimelyje dalyvavusio Tomo Vavžeckio prisiminimais, kad „tai buvęs pirmas jo matytas seimelis, kuriame matė tik susirinkusius piliečius, o nebuvę atvežtų, kuriame niekas nieko negirdęs, kuriame niekas nesimušę, netriukšmavę, o visi taręsi ramiai ir protingai“ (Ramutė Šmigelskienė-Stukienė. Už ar prieš reformas. Ketverių metų seimo nutarimų įgyvendinimas LDK pavietuose 1788–1792,VPI, „Istorija“, 2009, Nr.2, p.15). Štai tokioje atmosferoje į susirinkusiuosius prabilo Mykolas Pranciškus Karpavičius.

(Bus daugiau)

Istorikas Vytautas Kuzmickas