Karališkoji dvasia Nemuno kilpų regione
Liepos 6 d. dauguma po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių kartu giedos tautinę giesmę. Nors giedančiųjų entuziazmas pamažu mažėja, ši diena – istorinė Lietuvos valstybingumo šventė.
Ko gero, liepos 6-oji, nebūtų viena svarbiausių Lietuvos valstybės švenčių, jeigu karūną būtų užsidėjęs ne tik Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas, bet ir Vytautas. Ilgos Lietuvos valdovų giminės linijos, nuolat kovojusios dėl valdžios, ne kartą bandė pratęsti karaliaus valdomos Lietuvos karaliaus istoriją. Deja, taip lemta nebuvo, ir liepos 6-oji – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena liko vienintelė Lietuvos istorijoje, kai Lietuvos valstybės galia buvo paženklinta karūna.
Tačiau monarchija egzistavo. Nors viduramžių ir naujųjų laikų sandūroje pasikeitė net trys Lietuvos valdovų giminės – Mindaugo, Traidenio ir Gediminaičių, tačiau jos paliko ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos, bet ir Europos istorijoje.
Mindaugas
Mindaugo giminė, arba dinastija, – ankstyviausia žinoma Lietuvos Kunigaikštystę (vėliau – LDK) valdžiusi giminė. Laikas – dokumentų priešas, todėl daugelis metraščių, kronikų ir analų per 800 metų išnyko, o kai kurių duomenys yra prieštaringi.
Istorijos šaltiniuose Mindaugas ir jo brolis Dausprungas pirmą kartą buvo paminėti 1219 m. kaip du iš penkių vyresniųjų Lietuvos kunigaikščių. Nėra jokių žinių apie jų tėvą, kuris minimas kaip stiprus kunigaikštis, tačiau net jo vardas nepateikiamas. Vėlesniais laikais jis buvo sutapatintas su legendiniu Ringoldu. Legendos mini, kad lietuvių protėviu yra laikomas Palemonas, kuris per Nemuną atplaukė iš Romos ir apsistojo prie Dubysos upės žiočių (dabartinio Seredžiaus miestelio) ir čia pradėjo savo dinastiją. Pasak tų pačių legendų, Palemonas buvo Nerono giminaitis, pabėgęs iš Romos su 500 kilmingųjų šeimų. Jie keliavo į šiaurę, per Baltijos jūrą ir pasiekė Nemuno deltą. Plaukdami aukštyn pasiekė Dubysą, kur ir apsistojo. Palemono dinastijos valdovai valdė Lietuvą iki XIII amžiaus. Paskutinis jos narys ir buvo Ringoldas, kuriam mirus baigėsi Palemono dinastija.
Kiti šaltiniai teigia, kad iš Livonijos eiliuotojoje kronikoje įvardyto Mindaugo tėvo turėto didžiojo kunigo titulo galima spėti Mindaugą buvus arba 1213 m. prie Lielvardės žuvusio tiksliai neidentifikuoto Lietuvos didžiojo kunigaikščio, arba Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio Živinbudo“ sūnumi, taip pat Daujoto jaunesniuoju broliu ar pusbroliu. Kai kurie istorikai teigia, kad Mindaugas galėjo būti kunigaikščio Rimgaudo įpėdinis.
Pasak istorijos šaltinių, Mindaugas gimė apie 1200 m., Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo apie 1236 m., o 1253 m. buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi.
Istorijos šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 m. kaip vienas iš kelių tikrosios Lietuvos, arba vadinamosios Lietuvos žemės, kunigaikščių, kurių vardu gal smulkių lietuvių kunigaikštysčių konfederacijos vadovų, o gal tik vieno Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio Živinbudo“ pasiuntiniai tais metais sudarė Lietuvos ir Haličo-Voluinės valstybių taikos sutartį.
Kada Mindaugas įveikė kitus spėjamus kandidatus į žuvusio brolio paliktą tuščią Lietuvos valdovo sostą ir tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nėra tiksliai žinoma, tačiau tai, kad 1236 m. Haličo-Volynės didysis kunigaikštis Danila Romanovičius su Mindaugu derėjosi kaip su visos Lietuvos valdovu, leidžia manyti, jog pastarasis didžiuoju kunigaikščiu tapo 1236 m. ar šiek tiek anksčiau.
1244 m. prieš Livonijos ordino valdžią sukilusiems pietiniams kuršiams pasiprašius Mindaugo globos, 1244–1245 m. žiemą pastarojo vadovaujama LDK kariuomenė, tada nesėkmingai bandžiusi užimti Livonijos riterių neseniai užvaldytą buvusią kuršių Embūtės (dab. Latvijoje, Liepojos rajono rytuose) pilį, visame tuometiniame Pietų Kurše (būsimoje „žemaičių dounininkų“ teritorijoje) ir galbūt nedidelėje tuometinio Šiaurės Kuršo dalyje (dab. Liepojos rajono pietinėje dalyje) laikinai įtvirtino Lietuvos didžiojo kunigaikščio administraciją. 1248 m. sausio 15 d. kartu su Tautvilu ir Gedvydu Protvos mūšyje nugalėjo Rusios kariuomenę. Jo metu žuvo Rusios kunigaikštis Michailas Jaroslavičius Narsusis.
1248 m. pabaigoje ar pačioje 1249 m. pradžioje Mindaugui iš savo sūnėnų (našlaičių Daujoto sūnų) Tautvilo ir Gedvydo bei šių dviejų kunigaikščių motinos brolio, visą ar dalį tuometinės Žemaitijos valdžiusio Vykinto atėmus jų tėvonijas, 1249 m. pavasarį ar vasarą Lietuvoje kilo vidaus karas. Mindaugo brolėnus stipria volynėnų ir polovcų kariuomene nedelsdama parėmė Haličo-Volynės valstybė; Tautvilas apie 1250 m. pr. dar atvyko į Rygą, ten apsikrikštijo, užsitikrino Livonijos katalikų bažnyčios hierarchų bei (neilgam laikui) Livonijos ordino paramą kovoje su Mindaugu ir tikriausiai apsiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vis dėlto iki 1254 m. trukęs Mindaugo karas su jo politika nepatenkintais vidaus oponentais (dauguma aukštaičių, rytinių – Vidurio Lietuvos– žemaičių, nalšėnų ir jotvingių 1249–1254 m. vidaus karo metu liko ištikimi Mindaugui) ir jų užsienio rėmėjais baigėsi visiška Mindaugo pergale. 1251 m. Mindaugo delegacijai, atvykusiai pas popiežių Inocentą IV tartis dėl Lietuvos valdovo krikšto, vadovavo Parbus. 1251 m. vasarį ar kovą apsikrikštijęs (šio krikšto iniciatorius buvo Livonijos krašto magistras Andrius Štirijietis) ir visokeriopą Vokiečių ordino Livonijos šakos palaikymą užsitikrinęs Mindaugas greitai išardė ir įveikė antilietuvišką tikrosios Lietuvos („Lietuvos žemės“) kunigaikščių Tautvilo ir Gedvydo, Haličo-Volynės, pietinių jotvingių ir vakarinių žemaičių koaliciją (daugumą Tautvilą palaikiusių lietuvių ir jotvingių Mindaugas nugalėjo ar perviliojo į savo pusę dar iki 1252 m. pab.).
Netrukus po Mindaugo ir jo artimųjų bei vasalų katalikiško krikšto, t. y. 1251 m. liepos 17 d., Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė popiežiaus Inocento IV Milane surašyta bule buvo paskelbta katalikiška Lietuvos karalyste, suteikiant jai „šv. Petro nuosavybės“ teises. Kitaip tariant, Lietuvą kaip suverenų europinės politikos subjektą pripažino didžiausias tuometinės Vakarų Europos autoritetas, taigi ir pati Europa.
Vainikuoti Mindaugą ir jo žmoną Mortą popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Heinrichą Haidenreichą. 1253 m. liepos 6-ąją arba birželio 29-ąją (sekmadienį, kuris tais metais sutapo su šv. apaštalų Petro ir Povilo švente) Mindaugas ir Morta Rygos meistrų nukaldintomis karūnomis buvo karūnuoti Lietuvos karaliumi ir karaliene. Tą pačią liepą mainais už taiką ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą Mindaugas kryžiuočiams atidavė visą Nadruvą, kai kurias tuometinės Žemaitijos teritorijas ir pusę Dainavos, 1255 m. spalį – visą Lietuvos valdytą Sėlos dalį, o 1259 m. rugpjūčio 7 d. – visą tuometinę Žemaitiją (beveik iki Šventosios rytuose), visą Skalvą ir beveik visą Dainavą.
Su Haličo-Volynės didžiuoju kunigaikščiu Danila Romanovičiumi Mindaugas susitaikė apie 1254 m. pab. (1255 m. taika dar buvo sustiprinta Mindaugui ar Vaišelgai už Danilos sūnaus Švarno ištekinus Mindaugo dukterį). 1258–1259 m. žiemą šią taiką nutraukė Aukso ordos karvedžio Burundajaus vadovaujamos totorių ir jų priverstinių sąjungininkų volynėnų kariuomenės žygis, kurio metu buvo nusiaubta ne tik tikroji Lietuva, bet ir Nalšia bei Dainava (iš popiežiaus Aleksandro IV 1260 m. bulės matyti, kad nuo šio totorių ir volynėnų puolimo nukentėjo didesnė LDK dalis). Dalis istorikų svarbiausiu Burundajaus žygio akstinu laiko „antitotorišką“ karaliaus Mindaugo politiką. Žinoma, kad 1255 m. Mindaugas netgi planavo ir jau buvo pradėjęs (netikėtai nutrūkusį) Lietuvos kariuomenės žygį į totorių valdomą Kijevą.
Padrąsintas po Durbės mūšio kilusio antivokiško prūsų ir kitų baltų sukilimo bei pakurstytas LDK submonarcho Treniotos, 1261 m. vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės. Išvijęs iš LDK beveik visus joje buvusius vokiečius ir susigrąžinęs 1259 m. jo paties Vokiečių ordinui užrašytą Žemaitiją, jis vėl atnaujino LDK karą su kryžiuočiais.
1263 m. rudenį Mindaugą nužudė, spėjama, Treniotos vadovaujami suokalbininkai. Viena iš kelių spėjamų Mindaugo žūties vietų yra Agluona (dabar – Latvijoje, į šiaurės rytus nuo Daugpilio). Iškart po Mindaugo žūties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pusmečiui tapo Treniota, o 1264 m. – Mindaugo sūnus Vaišelga.
1268 arba 1269 metais Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Traidenis, greičiausiai kaip Mindaugo giminei priešiškos politinės grupuotės lyderis (žinoma, kad valdymo pradžioje Traidenis palaikė draugiškus santykius su Mindaugo sūnų Vaišelgą nužudžiusiu Haličo-Volynės didžiuoju kunigaikščiu Levu Danilovičiumi).
Jį pakeitė Daumantas (arba Domantas), spėjamas Lietuvos didysis kunigaikštis, kuris valdė apie 1282–1285 m. Kai kurių istorikų jis laikomas Mindaugo sūnumi (anot rusų istoriko V. Pašutos, šis Daumantas gali būti tapatus Daumantui Pskoviškiui). Valdydamas jis persekiojo savo pirmtako Traidenio šalininkus. Daumantas minimas tik 1285 m., kai jo vadovaujama kariuomenė, niokojusi Tverės vyskupui Simeonui Polockiečiui priklausantį Olešnios valsčių (Tverės kunigaikštystės pietuose), patyrė rimtą karinį pralaimėjimą. Po Daumanto Lietuvą valdė Butegeidis (Butigeidis).
Gediminaičių dinastija
Manoma, kad Gediminaičių dinastija (giminė) kilo iš tos pačios, su Lietuvos karaliumi Mindaugu tapatinamos Palemono dinastijos, o Butigeidis laikomas pirmuoju gediminaičiu – Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Gediminaičių dinastija – ilgiausiai valdžiusi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dinastija. Jos protėviu laikomas Skolmantas (apie XII a. vidurys). Lietuvą Gediminaičiai valdė nuo 1315 ar 1316 m. iki 1572 m., kai nepalikęs palikuonių mirė paskutinis šios dinastijos valdovas Žygimantas Augustas. Kartu Gediminaičiai valdė ir daug Rusios kunigaikštysčių, kur pamažėle pakeitė Riurikaičius. Viena Gediminaičių dinastijos šaka – vad. Jogailaičiai, buvo ir Lenkijos, Čekijos bei Vengrijos karaliai.
Dėl Gediminaičių dinastijos pradžios yra tam tikrų neaiškumų. Po Traidenio mirties rašytiniuose šaltiniuose 1284–1285 m. minimas Daumantas ar Domantas. Jo ryšys su Traideniu nėra tiksliai žinomas, kaip nėra žinomas ir Daumanto ryšys su Gediminaičiais. Apie 1287 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo spėjamas Traidenio sūnus ar sūnėnas Butegeidis, Vytenio tėvo Butvydo ar Buivydo (netaisyklingai dar vadinamo „Pukuveru“) brolis. Po Butegeidžio Lietuvą valdė Butvydas, o po Butvydo – šio sūnus Vytenis. Pastarasis literatūroje dažnai įvardijamas kaip Gedimino brolis, nors iš tiesų Gedimino „tėvu“, o vėliau „broliu“ ano meto kalba jis tituluotas tik atsižvelgiant į vienokią ar kitokią Gedimino padėtį savojo titulo atžvilgiu.
Butvydas, apie 1285 m. LDK pradėjus valdyti vyresniajam jo broliui Butigeidžiui, tapo LDK submonarchu, o po brolio mirties (~1290–1292 m.) pats tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Butvydo valdymo metais bandyta atremti Vokiečių ordino veržimąsį į Nemuno žemupio sritį bei Žemaitijos pietvakarius, kartu puldinėjant ordino sąjungininkus (daugiausia – Mazovijos kunigaikštystę).
Butvydą pakeitė jo sūnus Vytenis (nuo ~1295 iki 1315 ar 1316 m.). Jo valdymo laikotarpis pasižymėjo nuolatinėmis lietuvių kovomis su Vokiečių ordinu, Lenkija ir Volynės rusėnais. Ordinas šiuo laikotarpiu stengėsi įsitvirtinti Žemaitijoje, taip sujungdamas savo Prūsijos ir Livonijos šakų teritorijas. 1294 m., dar nebūdamas LDK, Vytenis su 800 vyčių daliniu įsiveržė į Mazoviją ir nužygiavo iki pat Lenčicos. 1298 m. laimėjo Turaidos mūšyje prieš Livoniją. 1315 m. ar 1316 m. Vytenis mirė. Tikslios mirties priežasties nerasta (daug istorikų mano, kad buvo nutrenktas žaibo), bet Kryžiuočių teigimu, jis buvo nužudytas savo brolio Gedimino, kuris norėjo valdyti Lietuvą. Manoma, kad valdant Vyteniui, LDK submonarchas buvo Gediminas, galbūt kaip tik todėl būtent jis po Vytenio mirties tapo nauju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Gediminas, vos atėjęs į valdžią (1316 m., galimas dalykas, po tais metais įvykusio dinastinio perversmo), ėmėsi diplomatijos bei karinėmis priemonėmis stiprinti ir plėsti LDK − prijungė prie jos Turovo-Pinsko žemę, apie 1318 m. apvesdinęs sūnų Algirdą, pavertė jį Vitebsko kunigaikštystės paveldėtoju, o netrukus ir valdovu (apie 1320 m.), 1320 m. sudarė sąjungą su Tverės kunigaikštyste (su pertraukomis išsilaikiusią iki 1375 m.), ~1320–1325 m. primetė LDK protektoratą Volynei, Kijevui, Pskovui ir Smolenskui.
1341 m. gruodį miręs Gediminas valstybę paliko 2 savo broliams ir 7 ar 8 sūnums. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Jaunutis, nors manoma, kad realiai Lietuvą iki 1344 m.valdė jo motina. 1344–1345 m. žiemą Kęstutis užėmė Vilnių, kuriame buvo įsikūręs jo brolis Jaunutis ir perdavė valdžią Algirdui. Vėliau šiedu perversmą įvykdę broliai kartu valdė visą LDK. 1377 m. gegužę miręs Algirdas sosto įpėdiniu paliko savo sūnų Jogailą. Kęstutis kurį laiką rėmė Jogailą. 1380 m. gegužės 31 d. Jogaila Dovydiškėse slapta sudarė taikos sutartį su Vokiečių ordinu, kuria įsipareigojo neremti Kęstučio, jei Ordinas pultų pastarojo valdas; sužinojęs apie Jogailos išdavystę, Kęstutis 1381 m. lapkritį užėmė Vilnių, o Jogailą išsiuntė į Vitebską.
1382 m. birželio 12 d. Jogailos šalininkai Vilniuje įvykdė perversmą, o netrukus užėmė ir Trakus. Kęstutis ir jo sūnus Vytautas su kariuomene atvyko prie Trakų į Jogailos pasiūlytas derybas, bet buvo suimti ir įkalinti. Vytautas iš nelaisvės pabėgo, o Kęstutį rugpjūčio 15 d., greičiausiai vykdydami Julijonos Tveriškės įsakymą, nužudė Jogailos tarnai.
Vytautas ir jo istorijos pėdsakai Birštone
Manoma, kad Birštono apylinkėse XV a. mėgdavęs medžioti Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas su savo svečiais iš Europos šalių ilsėdavosi savo XIV a. pabaigoje piliakalnyje stūksančioje tvirtoje, sunkiai įveikiamoje medinėje, vienaamžėje su pirmąja Punios pilimi, Birštono pilyje. Ją supo gilios, šaltiniuotos raguvos, klampi šaltiniuota pelkė, pylimas ir įtvirtinti papiliai. Netoli pilies buvo LDK dvaras, vėliau žinomas kaip Užkeiktas dvaras.
Tuo metu medinė Birštono pilis priklausė gynybinei Panemunės pilių sistemai, vėliau buvo LDK Vytauto rezidencinė pilis. Medinė pilis buvo nuolat puldinėjama kryžiuočių. Pilyje lankydavosi kunigaikščiai ir kiti didikai, atvykdavę į medžiokles, kartais pilis buvo prieglobsčiu nuo karų ir neramumų besislapstantiems. Po Žalgirio mūšio Panemunės pilys neteko reikšmės, ir Birštonas tapo LDK Vytauto medžioklės plotu, o iki XVII a. išvis sunyko.
1383 m. liepos 30 d. Vokiečių ordinas, sudaręs sutartį su Vytautu, paskelbė Jogailai karą. Rugpjūčio 12 d. Vytauto vadovaujama kryžiuočių kariuomenė užėmė Trakus ir apgulė Vilnių. Tačiau Skirgaila lapkričio 3 d. Trakus atsiėmė.1384 m. Jogaila pasiūlė Vytautui taiką ir Vytautas, sudeginęs kelias kryžiuočių pilis, grįžo į Lietuvą, kur gavo valdyti Gardiną ir Palenkę, o 1387 m. – Volynę. 1386 m. vasarį Jogaila pasikrikštijo, vedė Lenkijos karalienę Jadvygą ir tapo Lenkijos karaliumi.
1390 m. sausio 19 d. Vytautas atnaujino sąjungą su Vokiečių ordinu bei bandė užimti Vilnių. Galiausiai Jogaila pasiūlė Vytautui tapti jo vietininku Lietuvoje. Sudeginęs dar tris Ordino pilis, Vytautas vėl grįžo į Lietuvą, o 1392 m. rugpjūčio 4 d. Ostrove sudarė sutartį su Jogaila, pagal kurią gavo Trakų kunigaikštystę ir tapo faktišku Lietuvos valdovu.
1410 m. liepos 15 d. jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė, vadovaujama Jogailos bei Vytauto, sutriuškino Vokiečių ordino kariuomenę Žalgirio mūšyje.
1429 m. sausį Lucko pilyje vykusio Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavimo dalyviai (nevainikuoto) Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio (tolimo Vytauto giminaičio) siūlymu Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo paskelbę dar 1398 m. spalį, Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu). Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko, nes lenkai tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmė, sumušė ir apiplėšė imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį. Kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, o trečiąjį – netikėta Vytauto mirtis (1430 m. spalio 27 d.).
Būtent tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė, kurią pakeitė po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo patvirtinta Valstybės diena – Liepos 6-oji.
Nemuno kilpų kraštas taip pat įsiliejo į karališkąją Lietuvos istoriją. Nors daugelis žilos senovės istorinių faktų vis dar bandomi išaiškinti, tikslinami, interpretuojami, paneigiami, tačiau galima manyti, kad Birštono pilis priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, turinčiam tos pačios Lietuvos karaliaus Mindaugo giminės karališkojo kraujo. Žinoma, ne viskas teisybė, kas parašyta raštuose, pasitaiko ir klaidų ją perteikiant, tačiau tikrai galima sakyti, kad liepos 6-ąją mes švenčiame ne tik visos Lietuvos valstybės šventę, bet ir savo krašto – ne tik svetingai priėmusio didįjį Lietuvos monarchą, bet gynusio visą Lietuvą nuo kryžiuočių puldinėjimų – šventę.
Pagal įvairių šaltinių medžiagą parengė Mantvydas Prekevičius
