Istorijos šypsnis
„Matau, kaip takučiu pro klėtį
Istorija ateina – taip panaši į mamą –
Paglosto mano galvą…“
(Just. Marcinkevičius)
Šį kartą „Istorija paglostė“ rašytojo teisininko, buvusio Prienų teisėjo ir notaro Juozo Vilkutaičio – Keturakio (1869 – 1948) atminimą: gegužės 30 d. jam buvo atidengta memorialinė lenta prie Kultūros ir laisvalaikio centro fasado. Šio reikšmingo įvykio iniciatorė ir vykdytoja – dabartinė Prienų notarė, buvusi „žiburietė“, tremtinių dukra Rasa Budnikaitė – Dereškevičienė, garsėjanti ne viena patriotine – visuomenine akcija.
Dieve duok daugiau mūsų miestui tokių aktyvių, savo kraštui besidarbuojančių žmonių!
Apie jos darbus reikėtų atskiro išsamaus straipsnio mūsų spaudoje.
Bet šiandien turėtume prisiminti ir mūsų miesto užmirštą garsenybę – didį patriotą, unikalią tragiško likimo asmenybę – Juozą Vilkutaitį – Keturakį, ne tik parašiusį pirmąją lietuvišką komediją „Amerika pirtyje“, bet ir sąžiningiausiai dirbusį teisininko darbą, užauginusį šešis (iš aštuonių) vaikus, sulaukusį septynių anūkų. (O kiek dabar yra pasaulyje pasklidusių jo proanūkių?).
Visi šeši J. Vilkutaičio vaikai (du sūnūs – Viktoras ir Vytautas – aukšti Nepriklausomos Lietuvos karininkai, ir keturios dukros – Aldona, Leokadija, Birutė ir Danutė) yra baigę Prienų „Žiburio“ gimnaziją 1926 – 1937 metų laikotarpiu.
1944 m. šeima pasitraukė į Vakarus (Vokietiją, vėliau JAV) ir dingo iš mūsų akiračio. Tik atgavus nepriklausomybę 1990 m., atvykus pirmajam JAV ambasadoriui Alg. Rimui su žmona Ramune Vilkutaityje – Rimiene, mūsų pažintis su šia reikšminga Prienams šeima atsinaujino.
Ramunė – Juozo Vilkutaičio sūnaus Vytauto vienturtė duktė, pagal konsulienės visuomeninę – pedagoginę misiją, lankėsi Prienų internatinėje mokykloje. Tuometinė direktoriaus pavaduotoja a. a. Gražina Novikaitė ją atlydėjo ir į mūsų „Žiburio“ gimnaziją, į jos muziejų, įsteigtą direktoriaus Juozo Zaliecko 1989 m. Ji ir pasakojo mums apie savo senelį Juozą Vilkutaitį, jai sekusį pasakas. O kai ji juokdavosi, senelis sakydavo: „Ko juokiesi kaip Prienų višta?..“ Ramunė ir užmezgė mūsų pažintį su savo teta Birute Vilkutaityte – Gedviliene (dailininke), kuri jau 1979 m. buvo Amerikoje išspausdinusi knygą „Tikrasis Keturakis ir jo raštai“. Šitą unikalią knygą mes tada ir gavome per Ramunę Rimienę. Pradėjome intensyviai susirašinėti su Birute Vilkutaityte – Gedviliene.
Visų penkių Vilkutaičių (Viktoras jau buvo miręs) iniciatyva buvo įsteigtas Juozo Vilkutaičio – Keturakio fondas, buvo siunčiami pinigai ir įsteigta premija geriausiam „Žiburio“ gimnazijos abiturientui (100 dolerių). Laureatas gaudavo ir knygą „Tikrasis Keturakis ir jo raštai“.
Na, o mes su mokiniais ir mokytojais: A. Aldakausku ir A. Baltuone, pastatėme Juozo Vilkutaičio – Keturakio komediją „Šimtas margų“ (parašytą jau Prienuose ir „Žiburio“ guimnazijoje pastatytą 1929 m.) Premjeroje dalyvavo ir Ramunė Vilkutaitytė – Rimienė.
Bandėme įamžinti rašytojo atminimą memorialine lenta jo buvusios sodybos vietoje, kur dabar yra pamninklas LDK Kęstučiui. Tuo rūpinosi ir tuometinis „Žiburio“ gimnazijos direktorius Juozas Padvelskis, ir Vilkutaičių pusbrolis, Birštono muziejaus įkūrėjas a. a. Petras Kazlauskas (parūpino marmurinę plokštę). Dabar ta „lenta“ skursta, nes nežinia, kas turėtų ją atnaujinti ir apsodinti gėlėmis – gimnazijos, savivaldybės ar seniūnijos darbuotojai?
Galbūt dėl to buvusi „žiburietė“ Rasa Dereškevičienė ir ėmėsi naujai įamžinti Juozo Vilkutaičio – Keturakio atminimą nauja memorialine lenta prie Kultūros centro. Sveikiname ją!
Bet neužmirškime atnaujinti ir pirmosios memorialinės lentos!
Kadangi atidengiant naująjį paminklą nebuvo priminta rašytojo biografija, siūlytume laikraštyje paspausdinti straipsnį, parengtą rašytojo 135-osioms gimimo metinėms paminėti: „Amerikos pirtyje“ autorius“ („Gyvenimo mokykla“, 2004 m., p. 40 – 42) ir Birutės Vilkutaitytės knygos „Tikrasis Keturakis ir jo raštai“ ištrauką apie rašytojo teisinę veiklą Prienuose „Kūčios Vilkutaičių namuose“ („Gyvenimo“ mokykla“, p. 43 – 45).
A. Adamonienė
