Iš Birštono muziejaus fondų. Dokumentas liudija
Septyniasdešimt metų Birštonas su apylinkėmis priklausė Jiezno valsčiui. Nuo 1864 m. iki 1918 m. tai buvo carinės Rusijos ir šiek tiek kaizerinės Vokietijos okupacinės administracijos padalinys. Nuo 1919 m. iki 1934 m. didesnioji dabartinės Birštono savivaldybės dalis priklausė nepriklausomos Lietuvos valstybės Jiezno valsčiui. Birštono miestelio ir apylinkių ekonominė raida Jiezno valsčiaus sudėtyje kol kas yra nenagrinėta, reikalauja gilesnės analizės.
Mūsų aptariamas muziejaus dokumentas leidžia manyti, kad tarpukariu Birštono bažnytkaimis (sanatorijas valdė Lietuvos valstybė per „Raudonąjį Kryžių“ – V. K. ) Jiezno valdžios buvo paliktas likimo valiai.
Į Alytaus apskrities pradinės mokyklos inspektorių 1923 m. spalio 6 d. kreipėsi 1918 m. įkurtos Birštono pradžios mokyklos vedėjas V. Bartlingas: „Pranešu, kad kas privaloma valsčių valdyboms – Jiezno valsčiaus valdybos tuo tikslu Birštono mokykla nieko nesirūpinama“ ( LCVA, f. 1567, ap. 3, b.513, l.143 ). Mokyklos vedėjas teigė, kad nors Jiezno valsčiaus valdybos sąmatoje yra skirta pinigų ir mokyklos buto nuomai, ir suolų remontui, ir iškabai, bet tas neatlikta. „Paklausus, kada tai bus atlikta – atsakyta, kad kai bus suolai suremontuoti ir iškaba padaryta, tai išlaidos bus man sugrąžintos. Aiškiau kalbant, Jiezno valsčiaus valdyba palieka man pasirūpinti darbininkais, etc., padaryt viską savo lėšomis, pristatyti jiems sąskaitą, tada, jie, ponuliai, sulig sąskaitos, man grąžins išlaidas“ (Ten pat). Mokytojas rūpinosi, kad gali netekti savo lėšų dėl valdybos pareigūnų darbo aplaidumo „Be to, sąmatoje dar yra numatyta 150 litų malkų sukapojimui. Tas irgi neišmokėta, nes nebuvo kam mokėti, nes pernykščios malkos dar ir šiandien girioj stovi. Atsilankius kartą pas Birštono girininką, tas prašė: „Susimildami, pasirūpinkit, kad išvežtų greičiau malkas“ (Ten pat). Mokyklos vedėją piktino tai, kad kreidai ir šluotoms skirta tik 10 Lt. „Apie kitus reikalus, pvz., indus virintam vandeniui, Jiezno valsčiaus valdyba nė nesapnuoja ir, kaip sakiau, nieko tuo tikslu nesirūpina“.
Žaviesi mokytojo V. Bartlingo principingumu. Jam, kovojančiam už mokyklą, už jaunąją Lietuvos kartą, Jiezno valsčiaus valdyba trukdė nuvykti į apskrities centrą Alytų. „Nieko nepasiliko, kaip pasisamdyti arklius ir atvažiuoti. Tai ir padaryta, sąskaitą kartu pristatau ir nuolankiai prašau pasirūpinti išlaidas iš atitinkamų įstaigų išsireikalauti“ (Ten pat, p 144).
Dokumentas rodo, kad ir tarpukariu, ir dabar biurokratinis vilkinimo, pačios valdžios susireikšminimo drakonas toks gajus, kad prieš jį nuolat reikia kovoti. Turime kiekvieną dieną suprasti, kad valdžia turi tarnauti ir nuolatos atsiskaityti mums, piliečiams. Istorija moko: nenuolaidžiaukime valdininkams.
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
