Skaitytojo laiškas. Lietuvos prezidento rinkimų finiše…
Sakoma – o metai bėga, ir bėga greit, nepaskysi sustok, palauk. Penkeri metai žmogaus gyvenime, žinoma, ne „epocha,“ bet ir ne taip ir mažai. Anuo metu gyvenimo bėgančius metus skaičiuodavome penkmečiais. Gyvenome, dirbome net ir patys nežinodami, kad juos viršijame, t. y. penkerių metų atkarpą prabėgame per ketveris metus. O kas labiau „pasistengdavo“, tai ir per tris su puse. Apie tai pranešdavo viską žinantys to meto valstybės vairininkai. Buvome mokomi ir išmokyti sėkmimngai „lenktyniaut“ ir spartuoliškai gyvent.
Dabar kiti laikai, tad ir sprunkantį laiką, t. y. gyvenimą matuojame prezidentų kadencijomis, kurių trukmė irgi penkmetis. Tik dabar Kadencija trunka nuo skambučio iki skambučio. Nei valstybės vairininkas, nei vairuojamieji nerodo pastangų, kad Kadencija baigtųsi per trumpesnį laiką. Tiesa, vienas šių laikų vairininkas smarkiai pasiskubino, ar jį, kaip žinome kažkas paskubino, tad penkerių metų kadenciją baigė tikrai spartuoliškai – per vienerius metus ir 37 dienas.
Šiandien esame prie naujos Prezidento penkerių metų Kadencijos slenksčio. Iš keliolikos pretendentų, pasišovusių laimėti Kadenciją, į finišo tiesiąją išbėgo septyni ištvermingiausi – Snieguolė ir ne septyni, o šeši Nykštukai, tačiau visi dedasi esą milžinai, galintys kalnus nuversti, tik reikia, kad rinkėjai jais patikėtų ir tą jėgos šaltinį jiems įkvėptų. Suprantama, jog Snieguolė šioje bėgimo į naują Kadenciją paskutinėje atkarpoje, stipriai įsiveržusi į priekį. Ką tvirtai konstatuoja akylūs varžybų teisėjai – Reitingai. Nykštukai pakol kas tipena atsilikę nuo Snieguolės, kaip apžvalginikai tvirtina, bent keturis kartus. Na, o kas pirmas perkirs finišo juostelę netrukus pamatysime, netikėtumų pasitaiko.
Tevirsta Sniegulė gerb. Prezidente D. Grybauskaite, baigiančia pirmąją kadenciją. Politologai, apžvalgininkai kelia klausimus: ar bus šiuose rinkimuose intriga, t.y. ar gali kilti gerb D. Grybauskaitės antrajai kadencijai grėsmė? Ar bus bent antras rinkimų turas? Politologai intensyviai ( taip ir turi būti) pradėjo dėlioti kandidatų galimybes, nustatinėja galimą jų rinkėjų elektoratą, kokios rinkėjų grupės balsuos už vieną ar kitą kandidatą, kokie motyvai nulems jų pasirinkimą. Nebe pagrindo į atskirą rinkėjų grupę jie išskiria taip vadinamus protesto balsus, kurie jų manymu, turėtų atitekti gerb. N.Puteikiui. Žinoma, visa tai tik prognozės, spėlionės. Natūralu, kad šiuo metu rinkėjai ne tik pasiklauso ar paskaito politologų komentarus, bet ir patys tampa „politologais.“ Vieni yra jau tvirtai apsisprendę už kurį kandidatą atiduos savo balsą, kurį pretendentą nori matyti Prezidento poste, turi tam ir savo argumentaciją bei motyvus. Kitiems pakanka turėti tik išankstinį nusistatymą, o motyvai buvę nebuvę, ne tiek ir svarbu. Dalis rinkėjų dar yra svarstymo, abejonių stadijoje, tad jiems apsispręsti tikrai nemažos įtakos turės kandidatų agitacinės varžytuvės. Kaip ir visada bus ir abejingų, nusivylusių Lietuvos politikais rinkėjų, kurie rinkimuose nedalyvaus. Reikia tikėtis, jog tokių bus mažuma.
Kaip būsimą valstybės Prezidentą geriausia ir net lengviausia vertinti yra dabartinę Prezidentę D. Grybauskaitę, nes jos prezidentavimo kadenciją išgyvenome, tad galime kiekvienas vertinti jos ne tik kaip valstybės vadovo, bet ir, apskritai, žmogiškąsias savybes. Todėl politologų diskusijose daugiausia komentarai sukasi apie gerb. D. Grybauskaitę, jos rinkėjų elektoratą ir jų motyvaciją. Kai kurie komentatoriai pabrėžia, jog daugeliui žmonių imponuoja tvirtos rankos vadovas, kitaip sakant‚ „kietas“ prezidentas. Kaip tokia lyg ir esanti D. Grybauskaitė. Mokslininkai sociologai – psichlogai pagrindinius autoritarinio stiliaus lyderio vadovavimo bruožus apibūdina maždaug taip: nurodymai trumpi ir dalykiniai, draudimai be nuolaidžiavimų, grasinant; ryškus kalbėjimas, nemalonus tonas; į emocijas neatsižvelgiama; sprendimų demonstracija; lyderis dažniausiai už grupės ribų; veiksmai planuojami iš anksto ir visos apimties; numatomi tik artimiausi tikslai; vadovo balsas lemiamas. Manau, jog toksai vadovo vadovavimo stilius realiame gyvenime nėra vertintinas vien tik neigiamai ar tik teigiamai. Tai priklauso nuo susidariusių aplinkybių, situacijų. Kiek šie bruožai tinka mūsų gerb. Prezidentei ir kiek toks vadovavimo būdas valstybei, t.y. mums visiems yra gerai ar nelabai gerai, o gal ir blogai, kiekvienas galime patys nuspręsti. Ir vistik kyla abejonių dėl gerb D Grybauskaitės vertinimo kaip tvirtos rankos vadovės. Gal tai daugiau yra susidarytas ar sudarytas įvaizdis, nei yra iš tikrųjų. Arba tas „kietumas“ rodomas ne ten kur reikia. Pavyzdžiui, žiniasklaidoje minima, jog Prezidentūra paversta kinkų drebinimu pakviestiems į ją valstybės tarnautojams. Apie tai yra pasigyrusi apsilankiusiems Prezidentūroje moksleiviams ir pati Prezidentė, jog čia daugelis drebina kinkas. Arba, štai „Lietuvos ryto“ ( 2014-03-15) straipsnyje „Vietoj pilietybės – patyčios Prezidentūroje“ rašoma, jog nei pareigūnai, nei mokytojai, nei teisininkai nesupranta, kodėl merginai iš Širvintų rajono Ž. Lukoševičiūtei Prezidentė ištarė „ne“ Lietuvos pilietybei. Mergaitė gimusi, užaugusi, baigusi vidurinę mokyklą čia, Lietuvoje, ir, vien dėl to, kad socialiai pažeidžiama motina nesuskubo laiku pasirašyti priesaikos Lietuvos valstybei, jos dukrai nesuteikiama Lietuvos pilietybė. Po pokalbio su Žygimante Prezidentė paklausiusi patarėjų: „Ar aš galiu nesuteikti pilietybės?“, rašoma, jog patarėjos lyg sutriko ir nutilo. Negi jos, suprasdamos Prezidentės nusistatymą, patars kitaip. Tada jos paprasčiausiai nebus „patarėjos.“ Prisimenu dabartinės Vyriausybės sudarymo eigą, kai pretendentai į ministrus Prezidentūroje turėjo laikyti anglų kalbos egzaminą, nes to užsigeidė Prezidentė, neturėdama tam jokio teisinio pagrindo. Ši procedūra daugiau panašėjo į žmonių pažeminimą nei į tariamą šalies Vadovės tvirtą ranką. Tai kur pagaliau būtų tas tikrasis Prezidentės, kaip tvirtos rankos „kietumas“? Per kadenciją Prezidentė perskaitė keturis metinius Pranešimus, kurie tikriausiai buvo vienas už kitą brandesni. O paskutinis politikų, politologų buvo tiesiog išgarbintas. Kaip būtų šaunu, kad nuo Pranešimų gerėtų Lietuvos žmonių gyvenimas, kad daugėtų skaidrumo, demokratiškumo, teisingumo kiekvienam žmogui, o mažėtų savivalės. Bet deja… Tai va, visuose šiuose Pranešimuose pabrėžiama, būtent, oligarchų savivalė. Ji kalba, kad naujas formas įgavę oligarchiniai dariniai skaldo ir dalinasi Lietuvą nutolindami mūsų visų geresnio gyvenimo viltis, kad ekonominis atsigavimas privalo pasiekti kiekvienus namus, kiekvieną žmogų, o ne nusėsti oligarchinių grupuočių kišenėse. Na, o pažabojus interesų grupių piktnaudžiavimą energetikos sektoriuje, kuriame sukasi 12 milijardų litų, Lietuva taptų klestinčia Europos valstybe.Išklausius ar paskaičius šias gerb. Prezidentės mintis, darosi akivaizdu kur buvo išties reikalinga tvirta ranka. Tad ir klausimai kyla – tai kur tas Prezidentės „ kietumas,“ kas buvo per penkeris metus padaryta, kad tie iš mūsų visų oligarchų pagrobti milijardai būtų sugrąžinti Lietuvos žmonėms, kad Lietuva suklestėtų? Dar reikia vienos Kadencijos ir keturių metinių Pranešimų, reikia manyti, dar geresnių, kad teisingumas pasiektų Lietuvos žmones? Tam, kad būtų pažaboti vietinių energetinių oligarchų apetitai, manau, būtent jie turėjo „drebinti kinkas“ Prezidentūroje, o ne Žygimantė verkdama išėjusi iš Prezidentūros. Tiesa, Prezidentė pasižiaugia, jog vien pernai teismai skyrė beveik mikijoną litų baudų už korupcinius nusikaltimus. Bet sutikim, kad tai tik katino ašaros palyginus su tais milijardais oligarchų kišenėse. Kita vertus, jeigu kas bando aiškintis galimos stambios korupcijos apraiškas, Prezidentė kaip mat suskumba tai vertinti kaip „svetimomis rankomis inspiruotų komisijų keltas audras.“ Kitaip sakant, gauna nuo Ekselencijos per galvą – „neliesk mano damos, neliesk!” Tas pats ir su smulkiaja korupcija, kuri, anot Prezidentės labiausiai paplitusi sveikatos apsaugos įstaigose, savivaldybėse, policijoje. Tačiau, kai Sveikatos apsaugos ministras sujudino metų metais įsišaknijusias negeroves bei galimą korupciją, vėl gauna nuo Prezidentės niuksą, kad jis realiai dar nepradėjo dirbti tik daug šneka bei žada. Na, ačiū ministrui bent už tai, kad padėjo Ekselencijai bent akis prasikrapštyti ir paskutiniais kadencijos metais pamatyti, kad „Ši ligoninė – nusikalstamo aplaidumo pavyzdys. Čia gydymo sąlygos kelia grėsmę ligonių sveikatai, o gydytojai dirba lyg fronte.“ Taip tvirta ranka Prezidentė tėškė ministrui, nematydama jokio reikalo kartu su ministru aptarti šios konkrečios problemos sprendimą. Svarbu pademonstruoti tą tvirtumą, juk rinkimai čia pat, o rinkėjai tvirtai rankai simpatizuoja.
Nematyti Prezidentės tvirtos rankos ir dėl rusiškų dujų kainos Lietuvai, kurią be abejo nustato „Gazpromas“ ar Rusija, tikriausiai vienas ir tas pats. Aš negaliu paklausti nei Rusijos vadovo V. Putino, nei „Gazpromo“ vadovo A. Milerio, kodėl dujų kainos Lietuvai yra pačios aukščiausios? Netgi dabar, kai Rusija žada padidinti dujų kainą Ukrainai (dabar moka 268,5 JAVdolerio už tūkstantį kubinių metrų dujų) iki 390 JAV dolerio, ir tai ši Ukrainai padidinta dujų kaina bus kur kas mažesnė nei moka Lietuva (Lietuva moka po 479 JAV dolerius). Tad aš klausiu gerb. Prezidentės – kodėl Rusija ar „Gazpromas“ taip skriaudžia tik Lietuvą, nors rusiškos dujos teka į kelioliką Europos valstybių? Tai kur ta tvirta ranka politikoje su Rusija? Tiesa, Prezidentė yra pasakiusi: „Aš dirbu su Vakrais, o Vyriausybė – su Rytaus.“ Žinoma, galima suabejoti tokios pasirinktos užsienio politikos formulės teisingumu bei tikslingumu, bet kiek galima pastebėti, Vyriausybės veikla su Rytais yra prilaikoma tvirtos rankos. Pasitikėjimas Vyriausybe ir jos vadovu, sakyčiau, tik minimalus. Dar 2013 m. kovo 29 d. kalbėdama su kariūnai šalies vadovė ragino jaunuolius būti ryžtingais žmonėmis, o ne tokiais, kokie esą yra „kai kurie šalies vadovai.“ Na, Prezidentė gal pasikuklino kariūnams tiesiog nurodyti – būkite tokie kaip aš, bet aišku kam taikoma. Juk tų šalies vadovų ne kažin kiek, be Prezidentės – viens du ir viskas. Taigi iš tų likusių dviejų vadovų neryžtingas yra arba Seino pirminikas V. Gedvilas, arba Premjeras A. Butkevčius, greičiausiai – pastarasis. O gal ir abu tokie pat. Mat ir Vyriausybės veiklą per100 dienų Prezidentė įvardijo kaip „nieko nedarymą,“ tad ir taisyti nėra ką. Žinoma, A. Butkevičius elgėsi kitaip nei jo pirmtakas Premjeras A.Kubilius, kuris per vieną naktį tiek pridarė, kad valstybė dar čiaudės nevienus metus su visokiomis kompensacijomis, sumažintų atlyginimų atstatymais ir t.t.
Abejones man kelia Prezidentės pasisakymai politinių partijų adresu. Kad ir tai, jog Prezidentei nereikalinga jokių partijų parama, ar, kad partijos jai kelia alergiją, rodo jos neigiamą požiūrį į politines partijas. Tokia pozicija atitinka didelės mūsų visuomenės dalies požiūrį. Suprantama, tai ne Lietuvos piliečių kaltė, o pačių partijų problema. Bet man atrodo, kad kiekvienas pretendentas, kokios partijos jis bebūtų iškeltas ar pats išsikėlęs, neturėtų šalintis politinių partijų paramos. Tarkim, esu vienos ar kitos partijos narys. Linkęs atiduoti savo balsą už gerb. D.Grybauskaię. Bet, kad jai nereikia mano paramos… Prezidentė jau pareiškė, kad ji neagituoja konkrečiai balsuoti už ją, o, apskritai, ragina eiti balsuoti, pareikšti savo valią, nes tai lems valstybės ateitį. Matyt, Prezidentė yra įsitikinusi, kad dauguma Lietuvos žmonių balsuos už ją. Tikriausiai taip ir bus.Tačiau atmestinas Prezidentės požiūris į politines partijas ne visai suprantamas vien tik dėl to, kad be politinių partijų, pakol kas, neįmanomas demokratinis šalies valdymo modelis. Tai būtų kelias į totalitarinį, geriausiu atveju, autoritrinį šalies valdymo režimą. Taigi, atrodytų, jog Prezidentės pareiga turėtų būti – kelti visuomenės pasitikėjimą partijomis, reikalaujant iš jų kuo didesnės atsakomybės Lietuvos valstybei.
Prezidentės norai ir siekiai atsispndintys jos metiniuose Pranešimuose yra labai reikšmingi ir siektini, ypač paskutiniame Pranešime. Nori Lietuvą matyti savarankišką, skaidrią, demokratišką, teisingą kiekvienam žmogui. Pabrėžia, jog turime būti vieningi ir stiprūs viduje, kad galėtume atsilaikyti prieš išorės grėsmes. Prižada, užtikrinti, kad pirmoji darbovietė mūsų absolventams tikrai nebus Darbo birža (nors ši blogybė kaip tik išbujojo per Prezidentės kadenciją), kad bus visiems lygi ir teisinga. Visa tai puiku. O kaip buvo realybėje. Štai keletas politologų, apžvalgininkų komentarų bei pastebėjimų: „Vieniems kartelė -iki lubų, kitiems – žemiau grindų“; „..dar viena D. Grybauskaitės kadencija vestų Lietuvos politinį gyvenimą į dar didesnę priešpriešą“; „Per jos prezidentavimą nėra nei vieno politinio veiksmo, kurį būtų galima įvardyti kaip dialogo siekimą. Nei užsienio politikoje, nei valstybės viduje“; „.. jei ji liktų dar vienai kadencijai, šališkumas ir visuomenės skaldymas tik stiprės“; ir t.t. Panašių pastebėjimų galima išgirsti diskusinėse radijo bei televizijos laidose ar paskaityti spaudoje. Kas be ko, juose galbūt yra ir kategoriškumo, ir subjektyvumo, bet visiškai nuneigti jų negali. Juos patvirtinančių faktų Prezidentės veikloje yra užtektinai. Apstu ir skandalų skandaliukų su įvairiausių pažymų nutekinimo detekytyvais, įtarinėjimais, suvešėjusiu nepasitikėjimu vieni kitais aukščiausiuose valdžios ešelonuose. Kodėl taip yra? O gal taip yra tik dėl to, kad, kaip yra pastebėjęs A. Maceina savo veikale „Saulės giesmė“: „Savo valios pabrėžimas ir pastangos ją vieną tevykdyti veda prie babelinio nesusipratimo ir išsisklaidymo.“ Ir dar vieną pastebėjimą pateikiu iš to paties šaltinio: „Mes nesusikalbame tarp savęs. Mūsų darbai lieka nebaigti kaip ir Babelio bokštas, nes mes daromės vieni kitiems vis labiau nebesuprantami.“ Manau, jog šis pastebėjimas labai atitinka Lietuvos politinį gyvenimą, ne tik šiandieninį. Kas gi tas šiandien būtų Babelio bokštas Lietuvai? Tikriausiai – „Klestinti Lietuva,“ kurią žada žmonėms ne tik Prezidentė. Tačiau klausimas, o kartu ir abejonė išlieka – ar neištiks „Klestinčios Lietuvos“ siekio Babelio bokšto likimas?
Antanas Krūvelis
(Redakcija už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!)
