Spektaklis, paliečiantis visus ir kiekvieną
Balandžio 10-ąją Prienų „Žiburio“ gimnazijos salė prigužėjo žmonių, kurie susirinko į Vilniaus teatro „Atviras ratas“ spektaklį „Lietaus žemė“. Lietuvių kalbos mokytojos Danutės Padvelskienės iniciatyva ne tik „Žiburio“ bendruomenė, bet ir miesto visuomenė turėjo galimybę pamatyti spektaklį, kuris 2012 metais žiūrovų buvo išrinktas geriausiu spektakliu mažojoje scenoje.
Paprastai į spektaklį susirinkusi publika tikisi išvysti sceną ir eiles kėdžių. Šį sykį žiūrovai, įžengę į salę, pasijuto lyg išstumti į sceną, nes netradicinė scena, pasirodo, – ratas, aplink kurį eilėmis sustatytos kėdės. Įeinančius žiūrovus pasitiko organizatoriai ir artistai, padedantys pasirinkti patogią vietą vienoje iš eilių. Tad jau pirmieji akių, žodžių kontaktai, vieno iš aktorių prašymas išsijungti mobiliuosius telefonus, o po spektaklio parašyti atsiliepimus apie spektaklį teatro svetainėje, tarp aktoriaus ir žiūrovo užmezgė tiesioginį ryšį, kuris nenutrūko iki spektaklio pabaigos.
Pasitelkę tik skurdžias dekoracijas – ratu sustatytas senas akordeonų dėžes, kurios atstojo kėdes, jauni aktoriai sukūrė tai, ką galėtum pavadinti psichoterapijos seansu. Tik tiek, kad prieš žiūrovą sėdėjo ir klausinėjo ne psichoterapeutas, o savirefleksija vyko per kitus žmones, aktorių suvaidintas jų gyvenimo istorijas, situacijas.
Bene kiekvienas iš mūsų per savo šeimas, artimuosius, pažįstamus yra susijęs su skaudžiais praėjusios epochos įvykiais, palikusiais gilius randus tautos gyvenime. Jaunieji teatro aktoriai, sluoksnis po sluoksnio atidengdami tarpukario ir pokario įvykius, verdami juos lyg rožančiaus vėrinį iš žmonių vaikystės ir paauglystės epizodų, vaikiškų išdaigų, pirmųjų meilių, bučinių, nusivylimų, pokario trėmimų, žudymų, ašaromis suvilgytų tremtinių laiškų ar jausmais sušildytų partizanų dainų, teatro kalba papasakojo per save apie kitus. Trumputės istorijos pasakojamos ir vaidinamos pavieniais epizodais, keičiantis žmonėms ir jų likimams, bėgant metams ir įvykiams, tačiau tie epizodai sujungti į bendrą įvykių grandinę taip, kad prieš akis tarsi prabėga vienos giminės, kartos istorija. Jausmines emocijas sustiprina žmonių išsaugotos relikvijos (rožančius, siuvimo mašina, sena nuotrauka, senas lagaminas), kurias aktoriai, eidami ratu ir pasakodami jų istorijas, rodo žiūrovams. Iš labai arti ir žiūrėdami tiesiai į akis. Galbūt ne vienas tarp šių relikvijų galėjo atpažinti ir namuose saugomas panašias savo tėvų, senelių ar prosenelių relikvijas. Galbūt todėl žiūrovų akyse kartkartėmis pasirodydavo ašaros, o spektakliui pasibaigus, atsistoję visi ilgai plojo.
Aktorė Benita Vasauskaitė: „Akademija moko aktorių, kaip „įeiti“ į vaidmenį, bet neišmoko, kaip „išeiti“
Po spektaklio palaukusi keliolika minučių, kol aktoriai atsipalaiduos nuo emocinės įtampos, pakalbinau „Atviro rato“ aktorę Benitą Vasauskaitę. Ji sutiko visų kolegų vardu papasakoti, kaip buvo kuriamas spektaklis ir kodėl jis sulaukė tokio žiūrovų pripažinimo.
Kokiais auditorijai skirtas šis spektaklis?
Šis spektaklis buvo statomas su mintimi, jog bus skirtas paaugliams ir jaunimui. Tačiau patirtis parodė, kad pati gražiausia publika, kai ji yra tokia marga, kaip šiandien. Kada susirenka žili senoliai, kurie yra išgyvenę ir prisimena karą. Ir paaugliai, kurie apie karą yra skaitę vadovėliuose ir girdėję per nuobodžias istorijos pamokas. Kada ta publika – tokia daugiamatė, ir iš jos ateina ypatingas, kaip mes vadiname, grįžtamasis ryšys. Jaudina tokios emocijos… Mes visi žinome, apie ką kalbame. Man gražu, kad žmonės nesigėdija to. Nori vyrai – rauda… Anot psichologijos profesorės Danutės Gailienės, tiriančios grupines traumas, mokėjimas kalbėti apie temą rodo tam tikrus gijimo ženklus. Šiuo atveju, kalbėjimas apie karą, apie visos lietuvių tautos patirtą traumą ir žiūrovų ašaros rodo, kad mes pamažu gyjame. Šia tema ne kartą buvo bandyta statyti teatro spektaklius, parašyta daug knygų. Kai gilinausi į šią temą, man buvo keista, kodėl kai kurios knygos yra netgi atgrasios, kai kurios parašytos su dideliu patosu, o kitose labai smerkiama tik viena iš pusių, kartais jaučiamas labai didelis kartėlis. Bet mes pabandėme prabilti teatrine kalba ir nieko nesmerkdami, labai jautriai „eiti“ per žmogaus emocijas ir emocinę atmintį. Tai pasiteisino, nes pamatėme, jog žiūrovas mus išgirsta ir „nueina“ kartu su mumis. Ir paaugliams nebūna atmetimo reakcijos. Aš pati atsimenu, kad mokykloje per istorijos pamokas pati nuobodžiausia tema būdavo apie tremtinius ir partizanus. Bet tai todėl, kad medžiaga buvo pateikiama sausai – išvardijant metus, įvykius, istorines pavardes. Atrodė, vyksta kažkas neaiškaus. Mes, ruošdamiesi spektakliui, dalyvavome diskusijose su mokiniais arba paaugliais, kurie sakė: „Kaip įdomu. Mes supratome, kad tie žmonės irgi buvo jauni, mylėjo, turėjo vaikus, tuokėsi, skyrėsi. Kad partizanai nėra senoliai, susirenkantys su ženkliukais į savo posėdžius“. Tai buvo bėda, kuri nežinia kodėl vieną numetė į raudonąją pusę, kitą – į žaliąją.
Kokiais šaltiniais remdamiesi statėte spektaklį?
Ruošdamiesi statyti spektaklį, naudojome labai įvairią medžiagą: klausinėjome savo tėvų, senelių, prosenelių, giminaičių, skaitėme senus senelių laiškus. Kiti, kas ne tiek daug gyvų pavyzdžių turėjome, sėmėmės žinių iš literatūros, įvairių atsiminimų knygų. Buvome ir susitikę, pavyzdžiui, su buvusiais stribais, buvusiais partizanais.
Kokią žinią žiūrovui nešate?
Mes nesiekėme spektakliu ko nors nuteisti ar surasti teisingųjų pusę, o siekėme suvokti, kokia tai buvo situacija, kaip žmonės bandė toje situacijoje veikti. Ir tikrai nenorėjome atkurti kažkokią dokumentinę tiesą, bet tiesiog parodyti žmogų susiklosčius tam tikroms aplinkybėms – šiuo atveju, karo ir pokario akivaizdoje.
Ką jums davė šis spektaklis? Ką naujo savyje galbūt atradote?
Kai ėmėmės šio temos, man asmeniškai buvo įdomu, kiek aš atradau savyje ryšio su šia tema, pajutau netgi sąryšį su žmonėmis, kurie išėjo į mišką ir kovojo. Paskaičiau vieno partizano atsiminimus apie kovų draugą, kuris užlipęs ant stogo ir žmonai sakęs: „Aš laisvos Lietuvos nebepamatysiu, bet aš kovosiu už tuos, kurie tą Lietuvą pamatys“, ir vieną akimirką supratau, kad jis kalbėjo apie mane, mūsų kartą, apie mus, jus. Jis kovojo už tai, kad mes dabar gyventume laisvoje Lietuvoje, ir man kilo tokia pagarba šiems žmonėms, rodės, aš pati dalyvavau tuose įvykiuose.
Ar visada sulaukiate tokios publikos reakcijos?
Publikos reaguoja labai įvairiai, bet dažniausiai jos reakcijos būna labai emocingos ir gilios. Patys labai daug išmokome ir pamatėm tą temą nagrinėdami – ne tik dėl to, kad ji liečia mūsų šeimas. Pasirodo, Lietuvoje beveik nėra šeimos, kurios ši tema vienaip ar kitaip būtų nepalietusi. Vaidinant gali matyti iš žmonių akių, kieno šeimoje panašių istorijų būta.
Ar atsimenate spektaklio premjerą prieš dvejus su puse metų?
Atsimenu premjeros pojūtį, kai repetavome vieni, vieni, o paskui parodėme žiūrovui… Tai buvo toks didelis emocijų antplūdis! Nesitikėjome, kad žiūrovai taip emocingai reaguos, ir nesitikėjome, kad mes patys taip emocingai įsitrauksime į vaidmenis. Žiūrovai sėdi arti – ir mes jaučiame žiūrovų alsavimą, ir žiūrovai jaučia mūsų. Buvo labai sunku suvaldyti emocijas. Buvo labai gilu…
Spektaklis yra dramatiškas, sukrečiantis žiūrovą ir, be abejo, patį aktorių. Jūsų akyse ne kartą taip pat rodėsi ašaros, nes to reikalauja vaidmuo. Kaip jums pavyksta po spektaklio „išeiti“ iš vaidmens?
Aišku, kad visas psichoemocinis ir fizinis krūvis šiame spektaklyje yra labai didelis. Kiekvienas aktorius turi savitą techniką, būdus, kaip nusimesti emocinį ir fizinį krūvį. Mes juokaujame, kad akademija moko aktorių, kaip „įeiti“ į vaidmenį, bet neišmoko, kaip „išeiti“.
„Žiburys“ šviesa dalinasi su visais
Vilniaus „Atviro rato“ teatro spektaklis „Lietaus žemė“ – septintas šiais mokslo metais „Žiburio“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Danutės Padvelskienės ir kultūros renginių organizavimo grupės, kurią sudaro 7 dvyliktokai – Paula, Greta, Milena, Gabrielė, Donatas, Erikas ir Vytautas, – renginys. Pastarasis sulaukė žiūrovų anšlago. Teatro vakarą jau nebebuvo bilietų, o norinčiųjų pamatyti spektaklį netrūko.
Mokytojos D. Padvelskienės ir paklausiau, kodėl nusprendė į gimnaziją pasikviesti „Atviro rato“ teatrą?
Gimnazija – tai vieta, kur kasdien susirenka daug jaunų žmonių. Dažnas suaugusysis, kalbėdamas apie vaikų ateitį, sako – svarbiausia, kad būtų geras žmogus. Todėl tikrai labai svarbu, kokias vertybes mokinys išsineš, baigdamas gimnaziją. O menas, anot vokiečių rašytojo Hermano Hesės, priklauso žmonijos funkcijoms, kurios rūpinasi, kad toliau gyvuotų žmoniškumas ir tiesa, ir šias vertybes perteikia labai patraukliai. Tuo buvo galima įsitikinti ir stebint „Atviro rato“ teatro spektaklį „Lietaus žemė“. Kadangi šį teatrą tikrai būtų galima įvardyti kaip išskirtinį kultūros reiškinį Lietuvoje, norėjosi, kad spektaklį galėtų pamatyti tiek mokiniai, tiek jų tėvai, seneliai, broliai, sesės, tiek visa miestelio bendruomenė.
Ar nebuvo rizikinga organizuoti mokamą kultūrinį renginį – ir dar spektaklį? Patirtis rodo, kad ne visi spektakliai ir ne visada sulaukia ypatingo susidomėjimo?
Organizuodama šį renginį „atradau“, kiek daug nuoširdžių ir geranoriškų žmonių gyvena Prienuose. Kur tik kreipėmės – ar į bažnyčią, žiniasklaidą, ar į savivaldybę, biblioteką, knygyną, parduotuvę, niekas nepasakė žodžio „ne“, atvirkščiai, akimirksniu sutikdavo padėti paskleisti žinią apie šį renginį. Visiems jiems esu labai dėkinga. Ačiū ir kolegoms, kurie pritarė ir palaikė, dėkinga vyrui, be kurio pagalbos tikrai būtų buvę sunku, ir, be abejonės, savo šauniajam dvyliktokų septynetukui, kuris supranta mane iš pusės žodžio. Ir, žinoma, visiems prieniečiams ir birštoniečiams, atvykusiems į spektaklį.
Iš žiūrovų – mokinių, mokytojų, visuomenės, net garbaus kunigo atsiliepimų galima pasakyti, kad spektaklis paliko labai gilų įspūdį. „Sukrečiantis“ – toks būtų teisingiausias žiūrovų išsakytas apibūdinimas. Ar tokių renginių bus daugiau?
Idėjų turiu. Noriu dar kartą pasikviesti ir šį teatrą su kitu spektakliu. Bet tai ne nuo manęs vienos priklauso – aš parodžiau tokios veiklos galimybę ir svarbą ir, jeigu tokie renginiai gimnazijai bus reikalingi, tuomet – taip, jeigu jais bus nesidomima, matyt, teks šią veiklą nutraukti.
Skaitytojų ir prieniečių vardu ačiū „Žiburiui“ ir Jums už dalijimąsi kultūros šviesa.
Roma Sinkevičiūtė
