Prienai griūna
Kiekvienas žmogus, gyvūnas, augalas ar daiktas turi ypač nepakenčiamą savybę – senti. O su senėjimu prasideda ir visas pluoštas problemų.
Visi puikiai žinome, kad žmogui senstant pasipila įvairios ligos, trinka organų veikla, silpnėja įvairios kūno dalys. Priklausomai nuo nugyvento gyvenimo, sveikatos, žmogus arba sensta vis silpnėdamas, arba taip pradeda „byrėti“ iš visų pusių, kad net gydytojai pradeda „kratytis“ tokių pacientų. Galiausiai atsitinka taip, kad žmogus tampa panašus į seną skęstantį laivą – vienoje vietoje skylę užtaisai, prakiūra kita, o paskui trečia, ketvirta, kol galiausiai tų skylių nebespėji lopyti… Panašiai atsitinka ir su pastatais.
Naujas gražus pastatas, priklausomai nuo statybos darbų kokybės ir jo priežiūros, gali stovėti ilgus metus arba baigti savo dienas net nespėjus pamatyti jo klestėjimo. Viskas priklauso nuo priežiūros. Jeigu laiku nespėsi juo pasirūpinti, jis pasidarys dar vienas skęstantis laivas, kurį apskritai lengviau paskandinti, negu suremontuoti.
Prienų miestas vis labiau darosi panašus į velykinį margutį. Čia pat statomi, renovuojami vieni namai, čia pat byra seni. Daugelis prieniečių jau šneka atvirai – gražu vaikščioti, važinėti centrinėmis Prienų gatvėmis, bet tik pabandyk pasukti į šoną. Miesto veidas pasikeičia. Tiesa pasakius, keičiasi jau ir centrinio miesto veidas.
Kunigaikštis
Jau ne vieną dešimtmetį visus keliautojus, miesto svečius bei pačius prieniečius, atvykstančius nuo Lietuvos sostinės – Vilniaus – pusės, išdidžiai prie tilto pasitinka Lietuvos didysis kunigaikštis (LDK) Kęstutis. Iškilęs ant aukšto postamento, jis regimas ne tik keliaujantiems automobiliais, dviračiais bei pėsčiomis, bet ir keliautojams, mėgstantiems vandens transportą. Paminklas, pasak legendų, Prienų krante besilankiusiam senosios Lietuvos valdovui matomas nuo didesnės dalies Nemuno kilpos – kaip ir tiltas. Vasarą Nemuną greitaeigiais kateriais arba baidarėmis skrodžiantys turistai ar prieniškiai, o kartais ir vikingų laivų regatų dalyviai visada praplaukdami gali nulenkti galvą vienam iškiliausių valdovų. LDK Kęstutis lieka ir ne viename naujo gyvenimo pradžią įamžinančiame filme. Tiltą pamėgusiems Prienų, Birštono krašto ir atvykusių iš kitų kraštų jaunavedžiams jis – dar vienas vestuvių istorinis simbolis.
Tik panašu, kad greitu laiku didžiajam kunigaikščiui teks iš padangių, „nusileisti ant žemės“. Tiesiogine žodžio prasme. Paminklo postamentas, jeigu dar ir ne „avarinis“, tai bent jau apgailėtinas – neginčytinai. Apirusiu takeliu priėję paminklą lankytojai veltui tikisi pamatyti didybę. Dabar betoninė dalis gali tik atpasakoti žilą paminklo senovę. Na, ji atrodo tokia sena ir apgriuvusi, kad taip ir knieti sužinoti, kaip paminklas ištvėrė karą ir sovietų okupaciją.
Nors seniūnija jau bandė ieškoti lėšų paminklo remontui bei organizuoja labdaros akciją joms surinkti, panašu, kad dar ilgą laiką teks šią vietą priskirti prie Prienų žaizdų.
Viešbutis
Čia pat, kitapus tilto, esantis legendinis „Revuonos“ viešbutis, rodos, toks visada ir buvo – apipaišytas, užkaltais langais ir absoliučiai niekam nereikalingas. Po nepriklausomybės atkūrimo porą dešimtmečių mėtęsis tarp valstybinio ir savivaldybės turto sąrašų, jis ir toliau smalsius keliautojus, važiuojančius tiltu, kviečia prie savęs ir įbauginęs nuveja visus toli ir ilgam.
Girtavimai, besimėtantys buteliai, ne kartą viduje uždegti laužai ir neretai apsistojantys benamiai pastatą daro dar baugesnį. Prieniečiai kalba, kad čia galima užtikti ne tik miegančių, bet jau ir amžinuoju miegu užmigusių benamių.
Reikia džiaugtis, kad patalpose prie viešbučio įsikūrė Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Prienų filialas bei Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centras. Šių dviejų įstaigų darbuotojai ne tik atbaido ištisą dieną ieškančiuosius vietelės atšvęsti laisvadienį, bet ir vandalus, o neretai, pastebėję dūmus, greičiau iškviečia spec. tarnybas. Rodos, ir Savivaldybė ėmėsi ryžtingų veiksmų – pastatą siūlo išsinuomoti už juokingą, 1 Lt už kvadratinį metrą, kainą per mėnesį. Ir dar siūlo jį išsinuomoti beveik šimtmečiui. Bet susigundžiusiųjų nėra. Viešbutis didelis– per 1500 kvadratų. O kur komplekso renovavimas, pritaikymas?
Ir kam būtų iš to nauda? Didžiausia nauda, ko gero, būtų per tiltą važiuojantiems vairuotojams. Kuriems nereikėtų pavojingai laviruoti pro tilto prieigose pastatytus vestuvininkų automobilius bei iškiliai nusiteikusius pačius vestuvininkus, skubančius jaunavedžiams nunešti šampano taures, todėl lekiančius skersai kelią ir į nieką nesidairančius. Turbūt ir patiems vestuvininkams naudingiau būtų atvažiavus į viešbučio kiemą saugiai išlipti iš automobilių ir šampaną iššauti Nemuno kilpos grožį atveriančioje krantinėje arba viešbučio restorane, negu stovint gatvėje ir paskendus automobilių ir gausaus būrio krovininių automobilių dulkėse. O ir krantine iki tilto nukeliauti bei grįžti būtų saugiau. Beje, viešbučio kambariai galėtų vestuvininkus ir nakčiai priimti. Naktį keliaujantiems miesto svečiams tai galėtų būti puiki vieta sustoti ir pailsėti, o ne važiuoti be jokio atokvėpio iki kelionės pabaigos. Ko gero, į vienu iš Prienų simbolių laikomą viešbutį rinktųsi ir prieniečiai, norintys švęsti įvairias šeimos šventes arba paminėti netektis.
Kęstučio gatvė neatsilieka nuo paminklo
Gerai, kad didžiojo kunigaikščio garbei pavadinta gatvė nuvingiuoja miesto pakraščiu, tai ja keliauja tik norintys artimiau su Prienais susipažinti miesto svečiai. Pravažiavę ne vienam miesto svečiui slogius, griūvančio pastato prisiminimus palikusią bažnyčią ant Žiburio kalnelio greit atrandame gražiai apirusį, visiems vaikams daug klausimų keliantį cokolinį pastatuką. Panašu, kad per daug metų apipaišytas jis galiausiai nusprendė nusirengti savo „rūbą“ iki pat armatūros. Tik neaišku, ar greitai aplink armatūrą aplaupytas betonas atskleis vaikams tą pastato paslaptį. Ko gero, jis savo būkle bando varžytis su senu gyvenamuoju namu, esančiu kitapus gatvės.
Galima džiaugtis, kad „Ąžuolo“ progimnazija jau antri metai po remonto išsipuošusi ir žvilga akiai mielais dažais, todėl jau nesunkiai ją galima išbraukti iš „pastatų, nusiteikusių sugriūti“ sąrašo. Tačiau prie šio sąrašo ketina prisijungti buvusi Prienų specialioji mokykla, kuri jau irgi antri metai kaip yra pavirtusi tik į laikiną neįgalių vaikų bendrabutį, o šią vasarą besibaigiant pirminėms privatizavimo procedūroms, ko gero, liks tuščia ir atvira naujiems Prienų „gudručių žygdarbiams“. Kol kas buvusios mokyklos aplinka ne tik sukviečia visus mėgėjus išgerti, bet ir neturinčius kur pilti šiukšlių.
Įžymiausias sąjunginis mokomasis centras
Reikia pripažinti, kad Prienai – akademinis miestelis. Skaičiuojant, kad 11 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje mokosi apie 2 tūkst. mokinių, galima nesunkiai įsivaizduoti, kad čia visą laiką tobulėja penktadalis miestelio gyventojų. Jau nekalbant apie mokytojus.
Kęstučio gatvės viduryje, prieš nuostabiai atsiveriantį Nemuną bei Žvėrinčių, stūkso 44 –osios gvardietiškosios mokomosios desantinės divizijos pastatai. Tai įžymiausio, gvardijos vardą nusipelniusio desantininkų ruošimo centro dalis. Dalis desantininkų mokėsi Gaižiūnuose, dalis – Prienuose. Prienai daugiau buvo mokomasis centras, iš kurio kariai keliaudavo į Gaižiūnus arba iš lėktuvų buvo „mėtomi“ su parašiutais virš Kazlų Rūdos mokomojo poligono. Prienuose esanti įgula šiurpiai atrodė nepriklausomybės atkūrimo įvykiuose, sausio 13-osios naktį, tačiau Prienai jų pakraštyje dislokuoto karinio dalinio jėgos nepajuto. Čia dislokuotas šimtas karinių desantinių mašinų BMD-1, dar visa krūva BTR‘ų bei kita technika nebuvo panaudota prieš taikius prieniečius 1993 m. rugpjūtį sovietų kareiviai paliko karinį dalinį ir persikėlė į kitą mokomąjį centrą Rusijoje.
Pastatai liko Lietuvai. Tada jie atrodė išdidžiai, dabar – apgailėtinai. Tik keletas pastatų buvo pritaikyti žmonėms apgyvendinti ar verslui, visus kitus per privatizaciją įsigytus pastatus jų savininkai tiesiog apleido ir paliko griūti. Jie ir griūva. Vis dar. O kiek patys nesugriūva – kilniaširdžiai prieniečiai padeda. Dar prieš penkerius metus pastatus saugoję stogai ir perdangos baigia išnykti. Kada pastatų „dėžutės“ pažirs į šonus – tik laiko klausimas. Gal dėl pastatų labai skaudu nebūtų, bet gaila vaikų. Vaikų? Visi vyrai puikiai atsimena, kaip vaikystėje mėgdavo karstytis, landžioti, nardyti, nuo jų neatsilikdavo ir ne viena mergaitė. Mūsų vaikai ne kitokie – jie irgi smalsūs. Aplinkiniuose, dar spėtuose būstui pritaikyti pastatuose gyvenantys žmonės teigia ne kartą matę čia žaidžiančius, landžiojančius ir bėgiojančius vaikus. Aukštai kabančių, arba jau tik karančių, nedidelių raudonų įspėjimų vaikai arba neperskaito, arba į juos tiesiog nereaguoja. O mes ar skaitydavome? Draudžiantys užrašai tik dar labiau paskatindavo „tikrinti“. O kas daugiau galėtų apsaugoti vaikus? Tvorų nėra, visi įėjimai į pastatus – atviri. Kurie buvo per siauri – dar labiau išgriauti. Bandyta apsaugoti tik paskutinį pastatą – desantininkų mokyklą, o kareivinės paliktos likimo valiai. Mokykla prie Kūno kultūros ir sporto centro dar apkalta šviežiomis lentomis, tačiau matosi, kad čia dažnai lankomasi – durys vis atplėšiamos. Pasak šalimais gyvenančių žmonių, čia dažnai dienomis iš pastatų sienų ardomos plytos, jos sukraunamos į krūveles, o naktį – išvežamos. Sienos silpnėja. Taip pat ir perdangos, kabančios ant jų. Pasak liudininkų, ne kartą plytos yra užkritę ir ant vaikų. Tačiau nebuvo kviesta nei greitoji pagalba, nei policija.
Prienuose likę nemažai šio mokomojo centro mokytojų – karininkų. Baigę tarnybą jie įsikūrė Prienuose, o atkūrus nepriklausomybę nusprendė likti gyventi Lietuvoje. Ne vieno jų čia jau ir vaikai užaugę. Dabartinis karinio dalinio vaizdas jiems graudus. Patys bent po kelis metus dirbę, išmokę daug desantininkų, dabar jie per savo langus mato, kaip griūna jų praeitis, jų darbas, jų buvę gyvenamieji būstai. Buvę karininkai vengia eiti pro šiuos pastatus, jiems tai per skaudu. Taip griūna istorija. Mokomasis centras panašus į didingos pilies griuvėsius.
Pasak seniūno Algio Matulevičiaus, su savininkais sunku susitarti, kad jie prižiūrėtų aplinką. Dalį jų sunku ir rasti, o baudos – negąsdina. Redakcijos žiniomis, vienam iš pastatų buvo paruoštas ir viešbučio projektas, o pastato kaina kitusi nuo kelių iki vieno milijono litų nieko nesudomino.
Visa krantinė – puiki vieta, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Lietuvos upių tėvą. Čia galėtų būti toks pat puikus kurortas kaip Birštone. Bet panašu, kad jis – nors ir prieniečių maldaujamas – niekam nėra įdomus. Dabar jau sugriuvusiuose pastatuose galėjo įsikurti ir gyventojai. Tačiau tuometinė valdžia nebuvo suinteresuota paruošti butus ir parduoti juos gyventojams. Savininkai, matyt, – irgi. Beje, turbūt galima paminėti, kad Kaune, Šančiuose, buvusios karinės įgulos kareivinėse įrengti butai dabar – vieni prašmatniausių Kaune. Tuometinės valdžios nesudomino ir socialinių būstų įrengimas.
Dabartinės valdžios planuose – ir buvusios specialiosios mokyklos pastato privatizavimas. Labai didelis klausimas, ar ir šis pastatas nepavirs dar vienu monstru. O socialinių būstų vis dar trūksta. Po gaisro, pažeidusio net aštuonias šeimas glaudusį namą, dabar jo gyventojai turi glaustis artimųjų sodybose.
300 tūkst. Lt praėjusiais metais jau išleista 8 socialiniams butams pirkti. Dar panašios sumos gali prireikti, jei paaiškės, kad visi daugiabučiai namai, kuriuose yra šie butai, bus renovuojami.
Reikia tikėtis, kad šis pastato privatizavimo, apleidimo, o paskui kito būsto pirkimas yra gerai apskaičiuotas ir apgalvotas.
Nemunas
Griuvėsių ekskursiją galima kol kas baigti prie buvusios Prienų „Nemuno“ pradinės mokyklos pastato Kauno gatvėje. Dar prieš porą metų džiugiu vaikų klegesiu ūžusi mokykla taip pat liko tuščia ir apleista. Vos per nepilnus dvejus metus ji tapo nusiaubtu monstru, kuriame lankosi tik vandalai ir pilnamečiai bei nepilnamečiai stipriųjų gėrimų mėgėjai. Ir tai vyksta vienoje iš centrinių – Kauno gatvėje, kuri yra tarsi Prienų miesto vizitinė kortelė miesto svečiams.
Nors buvo planuojama pertvarkant mokyklų tinklą į čia iš karto įkelti bent dvi įstaigas, tačiau kažkodėl pastatas liko tuščias – pasmerktas sugriūti.
Tęsinys čia: https://naujasisgelupis.lt/?p=11345
Mantvydas Prekevičius
