Prienai griūna 2 (Tęsinys)
Nemėgstame, kai griūva pastatai, kai griūva svajonės. Dar skaudžiau, kai sugriūva paskutinės viltys ir tenka per prievartą keisti savo gyvenimo kelią.
Kiekvienas pastatas turi savo istoriją. Kiekviename pastate prasideda ir daugybė naujų istorijų, kurias išsinešioja to pastato pastovūs ar laikini gyventojai ir svečiai. Pastato istorija baigiasi likus tik jo kertiniams akmenims – pamatams. Tačiau daugybė šio pastato istorijų vis dar lieka „išsivaikščiojusios“ po žmonių širdis. Vienas tas istorijas mena su skaudžiu kartėliu, kitas – su saulėtais prisiminimais. Tačiau turbūt patys šviesiausi prisiminimai tampa liūdni ir pilni širdgėlos, kai prieš akis matai, kaip tas saulėtas prisiminimas tampa dulke.
Sovietiniu laikotarpiu statyti didžiuliai įstaigų pastatai daugeliui lietuvių buvo tapę ir antraisiais namais,ir daugelio istorijų pradžia. Žmonės iš kaimų, vienkiemių, pavienių sodybų kėlėsi gyventi į didelius miestus, ėjo dirbti į dideles gamyklas, leido vaikus į dideles, daugiaaukštes mokyklas. Lietuvą okupavusiam monstrui reikėjo karių ir darbininkų, galinčių jį iškelti virš visų pasaulio valstybių. Kūrėsi šeimos, jos gausėjo. Taigi reikėjo vis daugiau mokyklų, jos didėjo.
Tada atėjo ilgai visų lietuvių laukta „perestroika“. Su ja po Lietuvos kraštus padvelkė ir lietuvybės vėjai. Laužų šviesos, uždraustos liaudies dainos vėl nuskambėjo po miestus, laukus ir miškus. Žmonių rankose suplazdėjusios trispalvės grąžino viltį. Viltį būti didingiems, garsiems ir laisviems, kokie buvo mūsų protėviai, jodinėję po Vytauto Didžiojo vėliava, iškilmingai dainavę pergalės dainas Žalgirio mūšyje. Nebijodami net mirties mes iškovojome galimybę gyventi geriau. Deja, kaip patriotiškai traukėme „Lietuva brangi“, taip jaunoji karta dabar traukia į Angliją skųsdamasi, kad „Lietuvoje brangu“.
Daugelis sovietinių laikų gamyklų, pritaikytų didžiosios valstybės veiklai bei poreikiui, užsidarė. Didmiesčiuose likę betoniniai monstrai – niekam nereikalingi. Net ir prekybos centrai mieliau renkasi dailią pievutę užmiestyje negu betono jūrą kadaise už Lietuvos ribų garsiuose rajonuose. Nėra gamyklų – nėra darbo vietų – nėra darbuotojų. Paskui bėgančiuosius į užsienį bėga ir jų vaikai. Kurie jų negali išlaikyti, nemato reikalo jų ir „kopūstuose paieškoti“. Gausiai statomos mokyklos pradėjo tuštėti ir, tiesą pasakius, tose pačiose mokyklose mokytojų aiškintos geometrinės progresijos greičiu.
Nors visos mokyklos renovuojamos, bando, kaip ir prekybos centrai , keisti savo spalvą, apšvietimą, tačiau kaip niekas į jas nesiveržė, taip ir nesiveržia. Mokyklos taip ištuštėjo, kad jas tenka net uždaryti. Tai labai skaudžiai paliečia tų mokyklų darbuotojus, mokinius, kurie savo širdyse jau nešiojasi po mažesnę ar didesnę su mokyklos pastatu susijusią istoriją.
Prienų „perestroika“
Prienuose 2012 rugsėjo 1 d. liūdnas ir linksmas istorijas išsinešiojo net dviejų mokyklų darbuotojai ir mokiniai. Daug debatų ir nepasitenkinimo bangą sukėlęs mokyklų pertvarkos planas į kampą įspraudė net kelių mokyklų bendruomenes. 2012 m. vasarą Prienuose įprastai pasitiko tik „Žiburio“ gimnazija ir šiaip ne taip pokyčių išvengusi Prienų meno mokykla. Iš kitų 5 mokyklų liko tik dvi. Prienų „Ąžuolo“ progimnazijai į savo gretas teko priimti „Nemuno“ pradinės mokyklos kolektyvą ir pradinukus. Prienų „Revuonos“, tuomet vidurinei, o nuo paskutinio rugsėjo – pagrindinei, mokyklai teko dar dvi mokyklos – Prienų jaunimo mokykla bei Prienų specialioji mokykla. Pasak Savivaldybės atstovų – planas pavyko. Pasak mokyklų bendruomenių – įvyko katastrofa. Nepaisant atleistų darbuotojų skaičiaus, sausakimšų klasių bei nuolat augančio tėvų susirūpinimo į bendrąsias klases integruojamais specialiųjų poreikių mokiniais, Savivaldybės ekonominė situacija, panašu, tapo geresnė tik skolų augimo greičiu.
Pagal planą, uždarius du didelius mokyklų pastatus, turėjo būti sutaupyta ne tik atleidžiamų mokytojų, darbuotojų, bet ir šildymo, elektros, kitų komunalinių išlaidų bei pastatų ir jų aplinkos priežiūros sąskaita. Planas pavyko. Neskaitant kelių svarbesnių faktų.
Svarstant planą ilgai buvo dėliojama, kaip perskirstyti pastatų savininkus. Nors buvo įvairiausių variantų, nuspręsta į likusias tuščias Jaunimo mokyklos patalpas įkelti atlikusią nuo Specialiosios mokyklos kruopelę neįgalių mokinių (iš daugiau kaip 150 – per 40), o pačios Specialiosios mokyklos ir „Nemuno“ pradinės mokyklos pastatus „kol kas“ palikti tuščius. Po ilgų debatų, už nemažą sumą pinigų Specialiojoje mokykloje buvo atskirtas nedidelis kelių kabinetų korpusas ir jame įrengtas neįgalių vaikų bendrabutis. Vaikai čia gyvena nuo pirmadienio iki penktadienio. Rytą jie nuvežami į pamokas „Revuonos“ pagrindinės mokyklos Specialiojo ugdymo skyriuje, o po pamokų – parvežami atgal.
„Nemuno“ pradinės mokyklos pastatas
Po metų, 2013 m. rudenį, „Nemuno“ pradinės mokyklos pastatas iš Savivaldybės žinios buvo perduotas „Saulutės“ lopšeliui-darželiui jo tolimesnei veiklai, trumpai tariant – persikelti. Ne daugiau ir ne mažiau, „Saulutės“ direktorę Vilaną Petrušienę apžiūrint įteiktą „dovaną“ ištiko šokas. Savivaldybės specialistai, „Nemuno“ pradinės mokyklos pastatą, tikrąja žodžio prasme, „paliko likimo valiai“. Be sargo, be priežiūros mokyklos vandentiekio bei šildymo vamzdžiai, radiatoriai susproginėjo jau pirmą žiemą. Sprendžiant iš vandens pėdsakų, skylėti ir sienose esantys vamzdžiai. Nenustatyti vandalai, išdaužę nemažą dalį langų paketų, kurie Savivaldybei dar 2008 m. atsiėjo 160 tūkst. Lt, žinoma, pateko ir į mokyklos vidų. Joje ne kartą buvo įkurta ir laikina gyvenamoji bei pramoginė vieta. Durys išlaužytos, likusios mokyklinės priemonės išmėtytos, didesnė dalis, to kas dūžta, – sudaužyta. Vidiniame kiemelyje, kur tėveliai ir seneliai ateidavo pasitikti savo mažųjų, visą vasarą veikė naktinė kavinė-baras. Tiesa, čia be pakvietimo eiti neverta – dienomis čia mėtosi tik tuščia tara. Beje, Savivaldybė jau senai tokiems objektams neskiria jokios apsaugos – nėra pinigų. Nors daugelis praeivių su skausmu žiūri į nusiaubtą mokyklą ir jos aplinką, Savivaldybės teigimu, mokyklai jokių nuostolių nepadaryta – nei dėl vandalų veiklos, nei dėl pastato apleidimo. Pasak Alytaus apskr. VPK Prienų PK viršininko Dainiaus Janavičiaus, užregistruoti tik du iškvietimai į mokyklos teritoriją – abiem atvejais tiesiog buvo sulaikyti alkoholį viešoje vietoje vartoję asmenys.
Nors planuojama į šį pastatą perkelti mažuosius prieniečius iš dabartinio „Saulutės“ lopšelio-darželio, drąsiai galima sakyti, kad tai įvyks negreit. Pasak Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Algio Marcinkevičiaus, šių patalpų remontas bus atliekamas artimiausiu metu pasinaudojant 2014-2020 m. finansavimo laikotarpio ES struktūrinių fondų parama. Vidaus patalpų tvarkymui numatyta skirti 900 tūkst. Lt. Žinoma, kyla labai paprastas klausimas, jeigu šildymo sistema pažeista – ją pakeisti dar būtų galima vis dar brangiu elektriniu šildymu, gal būt nauja elektros instaliacija atsieitų pigiau, negu naujo vamzdyno tiesimas ir naujų radiatorių kabinimas. Tačiau pakeisti tokio pastato vandentiekio vamzdyną už 900 tūkst. – jau iššūkis. Palyginimui galima paimti 350 kv. m daugiabučiui parengtą investicinį renovacijos planą, kurio vertė siekia 3–4 mln. Lt, ir didesnio nei 1000 kv. m buvusios „Nemuno“ pradinės mokyklos pastato parengimą mažų vaikų ugdymui už 0,9 mln. Lt.
Neįgaliųjų geriau nematyti
Ne ką optimistiškesnė prognozė ir dėl buvusios Specialiosios mokyklos pastato Kęstučio gatvėje. Bandant iškeldinti mokyklą iš šio pastato vargu ar buvo mąstoma, kam jį galima panaudoti, kam parduoti ir kur dėti iš jo iškeldintus vaikus.
Politikai, metus laiko svarstę, ką gero nuveikti ir iš kur gauti pinigų,nusprendė –pastatą privatizuos. Tiesa, dokumentų parengimas yra rimtas darbas – įstatymais numatyta, kad vien pasirengimas privatizavimo procesui užtrunka maždaug vienerius metus. Tuo gali džiaugtis laikinai įrengtame bendrabutyje gyvenantys neįgalūs vaikai, nes tik dėl užsitęsusio dokumentų parengimo jie dar galėjo metus laiko ramiai miegoti savo lovose. Tačiau rudenį, kai pastatas bus jau parengtas privatizacijai, teks kraustytis. Nežinia kur. Nors kadaise buvo minčių būtent „Nemuno“ mokyklos patalpose įrengti bendrabučio kambarius, to nebuvo padaryta. Žvelgiant į dabartinę „Nemuno“ mokyklos pastato būklę – išvis neįmanoma. Kai kurie politikai, kuriems, matyt, nuo pinigų stygiaus kilo tokia neviltis, kad jau net nejaučia, kada kalba eina apie daiktus, o kada apie žmones, vis dar svajoja visus neįgalius vaikus kas rytą vežioti iš namų, o po pamokų – atgal į namus. Taip taupiau, nes judėjimo negalią turintis vaikas, kas rytą iš savo tėvų sodybos turėdamas ateiti kelis šimtus metrų iki geltonojo autobusiuko (kurie genda, o remontui pinigų Savivaldybė neturi) ir paskui apie pusantros ar dvi valandas važiuoti visu maršrutu, kol bus surinkti kiti mokiniai prieš pamokas ir lygiai taip pat grįžtant, tiesiog atsisakys apskritai lankyti mokyklą. O po 3–4 valandų kasdienio važinėjimo gal apskritai atlaisvins ir pašalpų gavėjo vietą…
Kol kas šie vaikai saugo pastatą. Gyvendami nedidelėje pastato dalyje, jie savo buvimu apsaugo pastatą nuo tokio paties likimo kaip „Nemuno“ pradinė mokykla. Vandalai nedrįsta brautis į mokyklos pastatą, nes žino, kad greitai bus sučiupti. Ar taip bus ir vasarą, kai vaikai išsivažinės atostogų? Ar taip bus ir laukiant privatizuotojo? Ar turėsime dar viena apleistą monstrą šalia upių tėvo – Nemuno? Buvusiam Specialiosios mokyklos personalui skaudu eiti pro šią vietą. Aplink esanti pieva, sporto aikštelė nusėtos butelių duženomis, šiukšlėmis. Čia dažnai sėdintys ir butelius tuštinantys gamtos mylėtojai čia pat, prie gatvės, visų akivaizdoje palaisto medžius savo organizmo perdirbtais jų pačių išgertais gėralais. O viskas čia pastatyta mokytojų, tėvelių ir gausių rėmėjų, Švietimo ir mokslo ministerijos dėka ir lėšomis. Nuo 2006 m. Savivaldybė Specialiosios mokyklos remontui neskyrė nė lito. Plastikiniai langai sudėti tik gerų žmonių dėka. Bet to politikai neskaičiuoja. Jie tik savo balsais skirsto, kam yra vietos po saule, o kam – ne.
Neįgaliems vaikams persikrausčius į buvusios Jaunimo mokyklos patalpas, paaiškėjo, kad šių yra per mažai. Reikalinga didesnė erdvė ne tik neįgaliems vaikams lavinti, bet ir jų poilsiui, mankštoms. Pastate yra antras aukštas, kurio patalpos ne visai išnaudotos, jas ir būtų galima paskirti vaikams, tačiau neįgalūs vaikai neturi galimybių, tiesiog nepajėgia, užlipti į antrą aukštą čia esančiais laiptais.
Kad viskas būtų tylu ir gražu, tik įsikėlus į naujas patalpas Savivaldybės vadovai pažadėjo, kad bus įrengtas liftas ir patalpos vaikams. Deja, nuo 2012 m. rugsėjo jiems tepavyko suskaičiuoti, kad liftui reikia 70 tūkst. Lt. Nors liftą vis dar planuojamą įrengti, šiemet jam lėšų – nėra. Jei jų atsiras, liftas bus įrengtas gal 2015, o gal 2016 metais. O gal iki to laiko išvis uždarys šį skyrių?
Situacija prastėja
Apmaudu, bet Kauno visuomenės sveikatos centro Prienų skyriaus duomenimis,šiuo metu iš 16 rajono bendrojo ugdymo mokyklų higienos normą atitinka ir higienos pasus, suteikiančius teisę vykdyti ugdymo veiklą, turi tik 7 mokyklos.Dėl naujai nustatytų pažeidimų, jeigu jie nebus pašalinti, higienos pasai gali būti atimti iš dar 3 mokyklų. „Nemuno“ pradinė mokykla beveik visada turėjo higienos pasą. Tuo tarpu nei lopšelis-darželis „Saulutė“, nei į tas pačias apleistas „Nemuno“ patalpas galimai pageidaujamas įkelti lopšelis-darželis „Gintarėlis“ šių pasų taip pat neturi. Jie yra tarp tų keturių iš 11 ikimokyklinio ugdymo įstaigų rajone, kurios neatitinka higienos normų. Pasak Kauno visuomenės sveikatos centro Prienų skyriaus vedėjo Almiro Skiauterio, Prienų rajono savivaldybė skiria vis mažiau lėšų mokyklų priežiūrai, jų pritaikymui galiojančioms higienos normoms, todėl situacija – prastėja.
Tačiau vis tiek išlieka mįslė, kam buvo naudinga likimo valiai palikti mažųjų ugdymui tinkamą pastatą? Šioje vietoje galima tik pasidžiaugti, kad „Nemuno“ pradinės mokyklos mokiniai ir mokytojai nepateko į prastesnes patalpas. Nors „Ąžuolo“ progimnazijos vidus vis dar laukia renovacijos, mažiesiems skirtas trečiasis aukštas yra specialiai jiems įrengtas, suremontuotas ir, ko gero, net geresnis už buvusias patalpas. Specialiosios mokyklos vaikams patalpos irgi buvo suremontuotos, tačiau dėl mažos pastato erdvės koridoriuose beveik neįmanoma įrengti neįgalių vaikų poilsiui reikiamų sėdėjimo vietų. Jiems tenka taikytis prie rėmėjų sunešamų minkštųjų baldų.
Taip ir griūva Prienai. Ne tik miesto betoniniai luitai, bet ir bendruomeniškumas. Griūva ir švietimas, kuris ne vienam mokiniui bei jo tėveliams jau ir taip mielesnis toliau – už Prienų savivaldybės ribų.
Mantvydas Prekevičius
