Suvienijo iš vieno kaušo geriama gira, iš vieno kepalo laužiama duona
Pavasaris vis drąsiau budina gamtą. Visa, kas gyva, gauna stiprų impulsą atgimti, atsinaujinti, prisikelti, augti. Kartu su pavasariu atgimsta ir Prienų trečiojo amžiaus universiteto (TAU) veikla. Balandžio 3 d. Prienų TAU surengė susitikimą su Kaišiadorių trečiojo amžiaus universiteto Sveikos gyvensenos ir dvasinio tobulėjimo fakulteto dekane, Saulės vartų romuvos vaidile Audrone Jodkone ir Prienų krašto poetu Gintautu Dabrišiumi. Tikroje sielos šventėje dalyvavo ir Prienų globos namų gyventojai.
Susitikime su Kaišiadorių TAU dekane ir Saulės vartų romuvos vaidile Audrone Jodkone buvo prisimintos senosios baltų tradicijos, protėvių tikėjimas ir papročiai, šventės, paremtos senąja lietuvių pasaulėžiūra. Kartu ieškota atsakymų į klausimus: kaip žvelgė ir ką įžvelgė žvaigždėtame skliaute mūsų protėviai, koks buvo žmonių santykis su dievais ir deivėmis, kaip juos garbino ir kokias aukas aukojo?
Prisiminta viena iš neseniai paminėtų švenčių – Pavasario lygė – Gamtos, Žemės ir Žmogaus dvasios prisikėlimo šventė, kuri įprastai švenčiama kovo 20–21 d. Nuo akimirkos, kai naktis tampa lygi dienai, pradeda ilgėti šviesusis metas.
Lietuviams, anot A. Jodkonės, tai buvo labai stipriai įgulę jų širdyse, papročiuose. Vaidilė pasakojo apie savo ryšį su baltų tikėjimu, religinį išgyvenimą kaip aukščiausio dvasinio būvio jausmą, apie lietuvių etninės kultūros ir senosios lietuvių religijos neatsiejamumą. Senasis baltų tikėjimas, kaip ir kalba, sakė A. Jodkonė, yra duotybė, kuriai pradžią davė protėviai, kunigaikščiai Gediminas, Kęstutis, meldęsi, aukoję ir tikėję dievais.
Religinės baltų apeigos prasideda nuo apsivalymo – dvasinio ir fizinio. Tad ir pasakojimas apie senąsias baltiškąsias tradicijas vyko prie stilizuoto aukuro, užkuriant šventąją ugnį, ją pamaloninant, pamaitinant druska ir gintaru. Vaidilė pasakojo apie protėvių dievus ir deives: Praamžių – visos Žemės kūrėją, Perkūną – tvarkos darytoją, Gabiją – ugnies deivę, deivę Laimą – likimo ir gimimo valdovę, Žemyną – Žemę Motiną, žemės derlingumo deivę, mirusiųjų Motiną. Susitikimo dalyviai išgirdo ir apie lietuvių šventvietes, arba baltų tikėjimo maldos vietas – alkus, kurie būdavo įkuriami lauke arba namuose, pasirinktose ypatingose vietose tarp ten augančių arba pasodintų medžių (ąžuolų, liepų). Tose vietose buvo galima sukurti ugnį, susikaupti, nurimti, mąstyti, kreiptis į dievus ir protėvius, atlikti apeigas, aukoti. Dievams ir deivėms maldos bei giesmės, kurias dainavo ir renginio dalyviai, buvo siunčiamos per aukuro ugnį. Per kiekvieną apeigą buvo atliekami tam tikri laiminimo ir pasidalijimo ritualai: dalijami ir barstomi grūdai, iš bendro kaušo geriama gira, iš vieno kepalo laužiama duona.
Po lygiadienio lietuviai laukia ir kitų pavasario švenčių – Verbų, Velykų, Jorės. Visų jų šventimas, anot A. Jodkonės, yra panašus, padedantis gamtai pabusti. Vaidilė ragino susirinkusiuosius nepamiršti savo prigimtinio tikėjimo, kuris davė tokias gražias lietuviškas tradicijas, papročius, gražias dainas, ir pasinaudoti proga perduoti visa tai savo vaikams.
Susitikimo su naująja Gintauto Dabrišiaus knyga „Upė Jakaterinai“ metu skambėjo autoriaus eilės, nuoširdūs pašnekesiai. Giliau ir suvokiau pažvelgti į poeto kūrybos gelmes leido mokytojos Anarsijos Adamonienės pateikta išsami knygos apžvalga, kuri spausdinama šiame laikraščio numeryje. Eiles iš naujosios knygos skaitė autorius, mokytojos Anarsija Adamonienė, Antanina Aleknavičienė.
Nepastebimai prabėgo keletas valandų su dviem asmenybėmis, kurios skirtingos savo darbais, bet panašios paprastumu, nuoširdžia meile žmonėms, kurios dvasinės išminties ir stiprybės semiasi iš to paties šaltinio – gamtos, tikėjimo, tradicijų.
Už dovanotą pavasariško gaivaus vėjo gūsį, naujas žinias ir šventinio Velykų laukimo džiaugsmą Prienų TAU direktorė Dalė Šimukauskienė ir TAU dekanė Antanina Aleknavičienė dėkojo vaidilei A. Jodkonei, poetui G. Dabrišiui, mokytojai A. Adamonienei.
Roma Sinkevičiūtė
