Menininkų pleneras arba kas slėpėsi vizijų kupare?

Nuostabiame gamtos kampelyje, prie Šilavoto miestelio prisiglaudusiame Davatkyne, miško apsuptyje, susirinko meno ir poezijos mylėtojai atsisveikinti su besibaigiančia vasara ir pasidžiaugti dailininkų plenero darbais. Šis susitikimas yra tapęs tradicija. Jau devintą kartą paskutinį rugpjūčio savaitgalį pabūti kartu gamtoje, pasigėrėti atliktais darbais, vėl pajusti tą nepaprastą kūrybos pulsą ir Davatkyno dvasią renkasi ne tik meno žmonės, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai.

Renginį pradėjo jo globėja, kraštietė, Maironio muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė. Ji apžvelgė savaitės, kai vyko pleneras Davatkyne, įvykius.

Tai kas gi vyko Davaktyne?

– Pirmiausia, labai daug dirbo Kostas Lincevičius, statydamas ir tvarkydamas namą. Petras Lincevičius tapė mėlyną šunį, kurio niekam nerodo ir nerodys. Į plenerą atėjo juokinga kalaitė, kuri vėliau atsivedė ir du savo vaikučius. Vieną jau priglaudė geri žmonės, o kitas (kalytė) dar liko ir dabar guli fotelyje, laukia savo šeimininkų. Pleneras vadinosi „Vizijos iš kuparo“, tai visi (o gal ne) matė kažką. Kas mažiau nuodėmių padarė, tam iš kuparo balti šešėliai ar gyva moteris rodėsi, kas daugiau – tam juodi debesys vaidenosi. Na, o kas ir kokią viziją matė, teks spręsti pasižiūrėjus dailininkų nutapytus paveikslus, – šmaikštavo A. Ruseckaitė.

Plenero globėja priminė, kad viename iš Davatkyno namelių (Kubukės trobelėje) veikia tarpukario nuotraukų paroda „Senasis Šilavotas“. Nuotraukose galima pamatyti unikalius Šilavoto gyvenimo vaizdus. Parodos ekspoziciją rengė ir nuotraukas retušavo Petras Lincevičius.

Menininkus pasveikino Šialavoto seniūnijos seniūnė Aušra Kazlauskienė ir Prienų savivaldybės atstovas Rimas Šiugždinis, įteikdamas padėkas už kūrybą ir bendravimo džiaugsmą bei geras emocijas, nepakartojimas akimirkas, parleistas kartu. Padėkas gavo dailininkai: Arvydas Palevičius, Eimutis Markūnas, Gintarė Uogintaitė, Ausma Bankauskaitė, Petras Lincevičius, skulptorius Sigitas Stragys ir fotomenininkas, buvęs šilavotiškis Remigijus Treigys, aktorė Olita Dautartaitė ir šio plenero siela ir globėja A. Ruseckaitė.

Renginiui dvasios suteikė aktorės O. Dautartaitės skaitymai. Aktorė skaitė A. Ruseckaitės knygos „Šešėlis“ ištrauką, deklamavo Just. Marcinkevičiaus, P. Širvio, V. Braziūno eiles, priminė senolių posakius ir kitus išminties perlus, tinkančius bet kuriai kartai. Muzikinį foną sukūrė du dailininkų draugai, Kauno technologijos universiteto profesoriai Viktoras Doroševas ir Alfredas Busilas, padovanodami nepakartojamas savo ir kitų lietuvių poetų žodžiais sukurtas dainas.

A. Ruseckaitė paprašė menininkų papasakoti, kaip sekėsi visą savaitę plušėti Šilavoto apylinkėse ir kokie darbo rezultatai, įgyvendinant plenero idėją, kuri buvo atskleista pavadinime.

A. Vilpišauskas, šio plenero vadovas, buvo konkretus: „Jokios moters iš kuparo ir jokių šešėlių nemačiau, o kitų vizijomis netikiu. Ko nematau, to netapau. Gal kai kas kokius žiburėlius ir matė naktį.“

Kažin kokias vizijas pastebėjo fotografas R. Treigys. Švieselės prie vartų, pasak fotografo, mirguliavo apie 3–4 valandą vieną naktį, o kitą – jau nebuvo. O paklausus, ką naujo atrado Šilavote, atsakė, kad pavaikščiojo vaikystės takeliais, pamatė ir užfiksavo, kaip pasikeitė gimtinė per pastaruosius metus. R. Treigys padarė nedidelius darbelius, kurie eksponuojami ant vieno namelio sienos, tačiau po metų kitame plenere jau matysime užbaigtus menininko darbus.

Skulptoriui S. Straigiui teko aiškintis, kokias vizijas jis matė, kad taip skaudžiai net 12 kalavijų „susmeigė“ į moters širdį? Skulptorius papasakojo, kad buvo žmonių, mačiusių vizijas, ir net jam teko pagal tuos pasakojimus Keturnaujienos kaimo Aneliukei daryti šventuosius… Tik ne visi patiko užsakovei…

Dailininkės Ausma ir Gintarė sakė, jog buvo sužavėtos Davatkyno ir Šilavoto apylinkių gamtos grožiu ir užplūdusiu įkvėpimu, tačiau, kaip sakė Ausma, lieka ištikimos savo stiliui ir gėlių tapyti nesiruošia… Jai prie širdies mėlyna spalva.

Tapytojai A. Palevičius ir E. Markūnas, vadinami klasikais, apie savo darbus nepasakojo ir savo nuomonės nepiršo, pasak jų, kiekvienas turi tuos vadinamus kliedesius suprasti savaip.

Renginys pasibaigė padėkomis ir dovanomis. Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė nuoširdžiai padėkojo Davatkyno šeimininkams Danguolei ir Kostui Lincevičiams už puikų renginį ir pagalbą plenero dalyviams, A. Ruseckaitė išdalijo menininkams „komunijas“, parvežtas iš Kelmės vienuolyno, o D. ir K. Lincevičiai įteikė atminimo dovanėles plenero dalyviams.

Prie bendro stalo vyko plenero įspūdžių aptarimas, kai kurių paslapčių šydo praskleidimas. Neįmintų mįslių liko ir kitiems, jau jubiliejiniams metams, kurių jau nuo dabar pardeda laukti. Toks tas meno pasaulis, pilnas vizijų, paslapčių ir kitokių mistinių dalykų.

Inga Juronytė