IN MEMORIAM: GENOVAITĖS MARCINKEVIČIENĖS ŠVIESIAM ATMINIMUI 1934 – 2014
„Nuvyto dainavusio balsas.
Gerumo gėlė , užkišta už
gyvybės paveikslo,
užgeso…
Just. Marcinkevičius
Poetas Justinas Marcikevičius pasakė: „Kol mylėsim ir gerbsim motiną, tol ir savo tautą, ir savo namus turėsim…“ Tautos Poetas ir moralinis autoritetas Justinas Marcinkevičius mylėjo ir gerbė ne tik savo Motiną, bet ir savo vaikų Motiną, žmoną Genovaitę Marcinkevičienę – Kalvaitytę.
Ji buvo jo poezijos mūza, jo kūrybos pirmoji vertintoja, jo šeimos saugotoja.
Rašytojas, dar gyvas būdamas, ne kartą susidūrė su rūsčia tikrove, trypiančia jo apdainuotos , dešimtmečiais godotos Lietuvos vertybes bei idealus, ne kartą aršiai užpultas ambicingų „patriotų“, todėl, būdamas arčiau Aukščiausiojo, išmeldė malonės – pasiimti šalia savęs ir savo mylimą moterį į Dangaus Tėvo namus.
Mūsų mieloji, supratingoji, kuklioji ir nuoširdžioji, nusipelniusi šviesos atminties Poeto žmona, jau padarė visus „atminties gyva žieve priaugusio prie mūsų“ mylimo, didingo kraštiečio Justino Marcinkevičiaus Amžino Atminimo vertus darbus: laukų akmenėliu: „įamžino Poeto tėviškę, pušų simboline saulute papuošė, Jo puoselėta „Laisve“ sušildė kūrėjo kapo smėlį, visą gyvenimą kauptas, taip mylėtas, sukurtas knygas padovanojo Poeto memorialiniam kambariui, sudarydama sąlygas skaitytojams pabūti su kūrėju, pajusti Jo taurią dvasią, o aura tarsi suvienytų žmones, Lietuvą…
Prisiminsime Ją – švelnią, nuoširdžią, su meile ir šiluma žvelgiančią į kiekvieną šalia Poeto esantį žmogų, giliai supratusią , savo vyro – kūrėjo džiaugsmus, rūpesčius, lydėjusią pagarbos ir liūdesio valandomis, taip mylėjusią savo dukras, vaikaičius, šeimos papročius ir tradicijas.
Genovaitė išėjo amžinai, nesulauksime daug garbės ir rimties priduodančios kraštiečių susibūrimuose, skirtuose poeto atminimui…
Visi, kraštiečiai, pasiimame po dalelę širdies skausmo ir gėlos iš sielvarte paskendusių šeimos narių – dukterų Ramunės ir Jurgos, vaikaičių, artimųjų ir draugų…
Atsisveikindami padėkime ant Poeto Justino Marcinkevičiaus ir Jo žmonos Genovaitės Marcinkevičienės, tapusios tokia sava ir artima, kapų „..amžiną skausmo ašarą, nevystančią meilės gėlę ir neužgesinamą atminties žvakę“.
Teapgaubia Juos ir Jų gyvenimus mūsų atminties, meilės ir pagarbos šviesa !
„Tu man seniai su saule susiliejai…“
Justinas Marcinkevičius
Užgeso Saulė meilės lange. Juk ir saulė pavargsta, kai visas jėgas atiduoda didelei ir svarbiai dienai…
Išėjo poeto Justino Marcinkevičiaus įkvėpėja, globėja, geroji Mūza, žengusi su Juo sudėtingu, skausmingu kūrybos keliu, ištikimoji Jo žmona Genutė Marcinkevičienė.
Visuose didžiųjų kūrėjų darbuose randame moterį. Ant moters meilės altoriaus žydi didieji paminklai. Laimingas buvo poetas, kad ankstyvoje jaunystėje – dar studijų metais sutiko tą, kuri jam „su saule susiliejo“ – gaivino nelengvą, sudėtingą ir skausmingą gyvenimą šviesia užuojauta, gerumu, atsidavimu, pasiaukojimu. Be jos supratimo, paramos, palaikymo ir meilės nebūtų gimęs nei džiaugsmingas „Dvidešimtas pavasaris“, nei mąsli poema „Kraujas ir pelenai“, nei didžiosios dramos „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, kur šviečia žvaigždėtas moters – mylimosios ir motinos – paveikslas, žavintis orumu, skaistumu, pasiaukojančiu gerumu.
Nebūtų ir gausių poezijos knygų, kuriose kaip šviesos šerdis švyti „meilės langas“. Ir tas supratimas: „Turbūt ne dėl savęs esu, turbūt esu dėl ko nors kito“ – atėjo iš mylimosios širdies.
Ir tas moters gyvenimo, jos nuolatinės kovos su pasaulio blogiu – tuo „dinozauru“ kaip poemoje „Siena“ – galėjo ateiti iš poeto dievinamos motinos ir iš jo vaikų motinos. Joms abiems poetas skiria sakralinius žodžius:
„rankos – į kapą alkūnbėm.
Ir sieja tyla mus, kaip siejo
triukšmas, kurį atstūmėm,
kad būtų girdėt, kaip kabo
žvaigždynai, nuo mūs nutolę,
kaip ašaros lašas ant kapo
lig žemės prilenkia žolę.
(„Už gyvus ir mirusius“, p.51)
Tad būkite abu ten, Amžinybėje, tokie pat artimi, laimingi ir vienas kitam reikalingi, kokie buvote čia, žemėje.
„Jau greit dvasia kalbėsis su žvaigžde“.
Liūdi kraštiečiai
