Viltį nešanti šviesa
Pirmadienį, sausio 13 d., išaušo rytas, kuris dar ilgai Lietuvoje bus pažymėtas „kruvinuoju sekmadieniu“. Tai priminė dešimčiai minučių biudžetinių įstaigų, mokyklų, įmonių bei Prienų gyventojų languose užgesusios šviesos ir sužibusios mažytės žvakelės – vilties spindulėliai.
Jau šešeri metai šią akciją organizuoja Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Jau šešeri metai šių žvakelių skaičius didėja. Prie šios akcijos prisijungia vis daugiau įstaigų, įmonių, norėdamos vėl atkurti prieš 23 metus degusią liepsną žmonių širdyse – Vienybę.
Žvakelių akcija tęsiasi, nuomonės – skiriasi. Sunku vertinti – kodėl? Yra mielai prisijungiančiųjų, yra ir norinčiųjų pamiršti tai. Ekonomika, išgyvenanti ne pačius geriausius laikus, priverčia žmones netgi šią vienintelę metuose dieną pasitikrinti, ar tikrai verta kalbėti apie vienybę, kurios nėra. Šiandien prekėmis perkrautas lentynas ir mažus atlyginimus sunku lyginti su ekonomine blokada 1990 m. ir važinėjančiais tankais. Ir niekada negalėjai žinoti, kokios taisyklės – šviesoforo ar šalutinio kelio –laikysis tankai, ar apskritai pastebės žmones, kurie tomis dienomis buvo įvardijami kaip Sovietų Sąjungos išdavikai?
Sunku dabar įsivaizduoti tų dienų siaubą, atmintyje blėsta ir visos detalės. Tačiau šią dieną prisiminti reikia. Reikia ne tam, kad išsigąstų to nemačiusieji. Ne tam, kad priverstume visus dirbtinai liūdėti. Ne tam, kad būtų galima smerkti ir reikalauti kompensacijų. Šią dieną reikia prisiminti kaip Vienybės dieną. Dieną, kuri suvienijo Lietuvą. Galbūt paskutinį kartą, tačiau būtent tą Vienybės dieną žmonės, nepabūgę agresorių, susikibo rankomis ir įveikė milžiną. Tą dieną jie įrodė, kad Vienybė gimsta ne iš prievartos, o iš savanorystės. Kiekvienas iš mūsų turime patys apsispręsti, ar mes norime būti vieningi, ar labiau – pasitraukti į šalį ir iš mus supančio pasaulio pasiimti tik atlyginimą. Atlyginimą, kurį uždirbame sumokėdami savo sveikata, o kartais ir gyvybe. Lietuva pusę amžiaus iš Tarybų Sąjungos ėmė tik „atlyginimą“, už tai sumokėdama savimi. Savo vaikais.
1991 m. sausio 13 d. Lietuva sumokėjo paskutinę įmoką – dar 13 sūnų ir vienos dukros gyvybę – ir iškovojo pačią pagrindinę teisę – mokėti „atlyginimą“. Tuomet mes visi kartu ne atkūrėme, o sukūrėme valstybę tokią, kurioje gyvename dabar.
Ar daug kainuoja Vienybė? Ji nekainuoja nieko. Tik klausimas, ar mes jos norime? Ar mes vis dar norime būti lietuviai? Ar mums Lietuva – vis dar „brangi“? Ar Maironis rašė apie nykstančią valstybę? Ar pirmadienį sužibusių žvakelių liepsnelės pleveno suvienydamos Lietuvą ar dėl jos gedėdamos?
Galima džiaugtis, kad Viltis, Tikėjimas ir Vienybė – dar neužgeso. Vienybė dar ne tik rusena, bet ir liepsnoja lietuvių širdyse. Gaila, kad jau ne visų.
Mantvydas Prekevičius
