Vaikas meluoja. Ką daryti?

Tikriausiai daugeliui šeimų nepavyko išvengti momento, kai vaikas pirmą kartą ėmė ir sumelavo. Nieko nuostabaus, jeigu tėvams, kurie šiam įvykiui nėra pasirengę, situacija sukelia emocijų audrą ir pasėja nerimą širdyje. Ką daryti? Barti vaiką, kad negražu meluoti? O gal vaikas net nemano, kad meluoja? Mažųjų fantazijai nėra ribų, jie dažnai viską mato kitomis akimis nei suaugusieji. Pabandykime išsiaiškinti, kodėl vaikai meluoja ir kaip reikėtų į tai reaguoti.

Kaip pastebi psichologai, kiekviena šeima šiuo atveju elgiasi skirtingai. Vieni tėvai mano, jog geriausia vaiką tuoj pat išbarti, kad kitą kartą nedrįstų meluoti, kiti pradeda ieškoti melo pėdsakų kiekviename vaiko žodyje, abejoja, ar galima tikėti tuo, ką jis sako, dar kiti niekaip nereaguoja, nes tiesiog nežino, kaip reikėtų reaguoti.

Melo priežastys

Pamėgdžiojimas. Apgaudinėdamas vaikas gali kopijuoti suaugusiųjų poelgius. Atkreipkite dėmesį, galbūt jūs patys mėgstate pasigirti ar paprašyti vaiko ką nors nuslėpti nuo vieno iš tėvų ir pan. Vaiką galima mokyti sakyti tiesą žodžiais, bet mūsų poelgiai jį moko kur kas geriau.

Baimė. Nusižengę vaikai labai dažnai kaltę suverčia kam nors kitam arba, bijodami bausmės, paprasčiausiai slepia pražangą. Bausmė už pražangą negali būti labai griežta (negalima perlenkti lazdos), antraip jūs išmokysite vaiką ne  sakyti tiesą, o slėpti pražangą (sudaužytą indą, blogą pažymį ir t. t.)

Vaizduotės žaismas. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai suaugusieji priima už melą lakią vaikišką fantaziją.

Pagalbos šauksmas. Kartais melu (dažniau besikartojančiu) vaikas paprasčiausiai nori atkreipti į save dėmesį, siekia meilės ir paramos. Tada reikia ypatingo dėmesio. Galbūt vaikui dėmesį rodote (giriate, priglaudžiate, sakote meilius žodžius) tik tada, kai jis ypatingai nusipelnė, pasiekė tam tikrų laimėjimų? O jis nori nuolat girdėti, kad yra geras, mylimas šiaip be jokio preteksto.

Kaip elgtis?

● Nepalikite melo be dėmesio (t.y. neignoruokite, nepriimkite jo kaip pokšto).

● Suteikite vaikui galimybę prisipažinti ir atsiprašyti.

● Jeigu pajutote, kad vaikas sumelavo, nekamantinėkite jo apsimesdami, kad nieko nesupratote (nes mokydami vaiką sakyti tiesą, jį apgaudinėsite).

● Bausdami vaiką už melą, neatimkite iš jo malonumų (saldumynų, kompiuterio, išvykos pas draugus ir t. t.), o leiskite jam ištaisyti situaciją (jos padarinius).

Gal vaikas tik fantazuoja?

Kaip atskirti, kada vaikas meluoja, o kada paprasčiausiai fantazuoja? Pagrindinis skirtumas yra tas, kad melu visada siekiama naudos, pavyzdžiui, vaikas sako, kad vazelę sudaužė ne jis, o jaunesnysis brolis arba katinas – vadinasi, jis laimės, jo niekas nebars. Vaikas gali apsimesti sergančiu (skųstis galvos, pilvo skausmais), nors iš tiesų yra visiškai sveikas – taigi jis taip pat siekia naudos, daugiau dėmesio savo asmenybei (tai nesąžiningas būdas, manipuliavimas, bet už tai nederėtų barti, tiesiog reikia paprasčiausiai atkreipti į vaiką dėmesį, skirti jam daugiau laiko).

Fantazuodamas vaikas nesiekia jokios naudos, tiesiog gali papasakoti kažkokią nesąmonę apie sparnuotą katiną arba skraidantį laivą. Tėvai turėtų dėmesingai išklausyti panašius išsigalvojimus, pasiteirauti apie detales, paprašyti nupiešti piešinį pagal tos istorijos motyvus. Jeigu pasakojimas bus pernelyg fantastinis, galite pasakyti, kad esate nustebinti, nes niekada nieko panašaus nesate matę. Sugalvokite, kurkite panašias istorijas kartu su vaiku, po to pieškite. Tai įdomu ir padeda lavinti vaiko kūrybinius gebėjimus.

Ko nereikėtų daryti

Jeigu norite ilgam prarasti kontaktą su savo vaiku, laikykitės tokių taisyklių:

1. Kuo dažniau nurodykite vaikui jo trūkumus ir elgesio klaidas, pavyzdžiui: „Neturi gėdos“, „Elgiesi siaubingai“.

2. Nutylėkite savo jausmus, kuriuos sukėlė vaiko poelgis, vadinkite jį melagiu, tinginiu (užuot pasakę: „Aš jaudinuosi dėl tavo pažymių“.

3. Nuolatos lyginkite jį su kitais.

4. Visą laiką priminkite vaikui jo klaidas, pavyzdžiui: „Na, štai, ir praėjusį kartą tu neištesėjai duoto pažado“.

Verta žinoti

● Iki 3–6 metų amžiaus vaikas dažnai painioja realybę su savo išmone. Norimą, siekiamą jis laiko tikru, bet tai yra jo psichikos raidos sudedamoji dalis. Tuo metu apie melą kaip tiesos priešingybę kalbėti dar anksti.

● 6–12 metų vaiko sąmonėje atsiranda riba tarp realybės ir išmonės. Vaikas bando, eksperimentuoja su netiesos galimybėmis jau suprasdamas, kad jo žodžiuose yra melo. Tėvams reikėtų suprasti, kad melas, ypač kai jis kartojasi (t. y. nevienkartiniai atsitikimai), gali signalizuoti apie rimtesnes vaiko problemas. Savo fantazavimą ir realybę vaikas taip pat jau moka atskirti, ir šis gebėjimas formuojasi 6–8-ais vaiko gyvenimo metais, kai subręsta galvos smegenų žievės zonos, atsakingos už išgalvoto pasaulio ir tikrovės atpažinimą.

● Kai žmonės sako netiesą, jie jaudinasi ir, bandydami tai paslėpti nuo pašnekovo žvilgsnio, daro nesąmoningus chaotiškus judesius. Iš jų ir galima atpažinti melagį. Žmogus, kuris apgaudinėja, paprastai yra linkęs ranka pridengti burną, patempti drabužio skverną, pasimuistyti, kandžioti lūpas ar nagus, vengti akių kontakto („lakstantis“ žvilgsnis), pasikasyti kaklą, nosį, galvą, patempus baltinių apykaklę intensyviai patrinti kaklą.