Tuo keliu poetas Justinas Marcinkevičius sugrįžta nuolat
Gruodžio 9 d. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje vyko literatūros vakaras „Tuo keliu aš pareinu“ (Just. Marcinkevičius). Literatūros mylėtojai turėjo garbės sutikti Justino Marcinkevičiaus anksčiau nepublikuotų eilėraščių knygą „Iš natūros“ ir Valentino Sventicko knygos apie Justiną Marcinkevičių tęsinį „Guriniai“. Knygas atlydėjo literatūros kritikas Valentinas Sventickas, aktorius Rimantas Bagdzevičius, rašytojas Vytautas Bubnys. Renginio metu poeto gyvenimo ir susitikimų akimirkas priminė parodoje „… gyvenimas mano ta žemė…“ eksponuojamos nuotraukos.
Literatūros vakarą pradėjo ir muzikinę literatūrinę kompoziciją susirinkusiesiems dovanojo Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokiniai Vytautas Trakymas ir Rugilė Žurauskaitė (mokytoja Rūta Pūrienė). Lyriškai vakaro temą ir svečius pristatė Prienų rajono Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė: „Tuo keliu aš pareinu“, sakė poetas 1978-aisiais. Tuo keliu Just. Marcinkevičius grįžta ne vieną kartą iš Vilniaus į Prienus, tuo keliu grįžta į tėviškę, pas tėviškėnus, į gimtą kraštą…“
Mintimis apie naująją knygą pasidalijęs literatūros kritikas Valentinas Sventickas prisipažino, kad dairydamasis į knygų lentynas poeto Just. Marcinkevičiaus bute Vilniuje, supratęs, jog atkeliavęs ne be reikalo. Suvokęs, kad ir naujesnes knygas – poeto arba apie jį parašytas – reikėtų padėti į tas lentynas, nes taip būtų ir poetui esant gyvam.
Poetas nespėjo daug ko pasakyti…
Anot V. Sventicko, simboliška, kad knyga apie Just. Marcinkevičių išėjo gruodžio 6-ąją, prabėgus trejiems metams nuo poeto mirties, o Just. Marcinkevičius iš savo kambario paskutinį kartą išėjo gruodžio 7-ąją. Prisimindamas knygos gimimo užuomazgas, svečias pasakojo poeto kambaryje, ant rašomojo stalo, pirmiausia pastebėjęs dvi nebaigtas knygas ir žalią aplanką, kuriame buvę ne tik eilėraščiai, bet ir keletas lapų su apmąstymais, citatomis, iškarpomis. Rengiant knygą, labiausiai rūpėjo nauji eilėraščiai, kurie sudaro knygos pirmojo skyriaus pagrindą. Antrasis skyrius, prisipažino literatūros kritikas, formavosi gerokai sudėtingiau. Poeto našlė Genovaitė patikėjo susipažinti su pluošteliu kitų aplankų ir sąsiuvinių, kur būta poeto rankraščių. Iš jų, skaitydamas bandymus, juodraščius, to paties eilėraščio tęsinius jau kitame sąsiuvinyje ar kitame lape, V. Sventickas sudarė antrąjį knygos skyrių. Prisipažino, kad tai buvęs įdomus, bet liūdnokas darbas. Į knygą sudarytojas nevengė įtraukti ir girdėtų, kur nors publikuotų eilėraščių, kitų redakcijų, kitų versijų, paraleliškai parašytų. „Dabar visa, ką galima rasti jo rankraščiuose, yra svarbu ir verta tyrinėjimo bei publikavimo“, – pabrėžė V. Sventickas.
Vartydamas Just. Marcinkevičiaus tekstus, svečias sakė kurį laiką nejautęs visumos. Dabar galįs pasakyti, kad tai labai įdomi, garbinga, įvairi poeto poezijos visuma, atspindinti jo kūrybos įvairovę. „Čia yra ir tai, ką daugelis žmonių pamilę – jo klasikinį tradicinį eiliavimą, kalbėjimą ketureiliais, savaip puošniais vaizdais, metaforomis. Greta – eilėraščiai, parašyti modernia kalba, kurią vartoja šiuolaikiniai poetai, taip pat yra siužetinių pasakojimų ir trumpų lyrinių išlydžių – atsiveria poeto kūrybos įvairovė. Net pažįstantieji poeto kūrybos visumą galės daryti išvadą, kad kai kuriuose tekstuose matyti, kokiu keliu Just. Marcinkevičius ketino eiti toliau, kas naujo brėžiasi poetinio rašymo virtuvėje, kaip jis galėjo rašyti toliau. Tais 2010 metais formavosi kažkoks lūžis Just. Marcinkevičiaus viešame gyvenime ir kūryboje, ir jis galėjo duoti netikėtų rezultatų. Poetas buvo išėjęs iš kažkokio liūdesio ir nusiminimo, ką teko patirti paskutiniaisiais gyvenimo metais, ir pasukęs į ryžto ir prisikėlimo kelią – tai matosi jo paskutinėse kalbose bei poezijoje“, – sakė knygos sudarytojas.
Poetas visada arti…
Kaskart, sugrįždamas į Prienų kraštą ir susitikdamas su jo žmonėmis, ypač jaudinasi rašytojas Vytautas Bubnys. Jis ir pats prisipažino, kad įeinant į poeto kambarį jam visada suvirpa širdis: viskas taip pažįstama, artima… „Nors jo nėra, jis gyvena ir gyvens“, – su ilgesiu ištarė V. Bubnys. Anot jo, gražu, kad greta savo parašytos knygos V. Sventickas išleido ir Just. Marcinkevičiaus eilėraščių knygą. „Jis ne stato paminklą, o įprasmina jo darbus, jo asmenybę, kaskart atrasdamas kažką naujo. Atranda tai, ko skaitytojai nelabai žino, o ir aš, tiek daug metų bendravęs su Justinu, nežinojau“, – teigė V. Bubnys.
Vakaro metu rašytojas V. Bubnys ir literatūros kritikas V. Sventickas dalijosi ne tik mintimis, įžvalgomis apie knygą, bet ir prisiminimais apie Just. Marcinkevičių kaip asmenybę, kraštietį, artimą bičiulį, kaip apie žmogų, pelniusį ne tik visuotinį pripažinimą, bet ir patyrusį daug pažeminimo, kai kuriems asmenims bandant ieškoti „detalių“, kurios galėtų poetą parodyti ne tokį tobulą, kokiu jį laikė ir laiko mylintieji jo kūrybą ir jį kaip asmenybę. Turbūt nedaugelis jaunosios kartos atstovų žino, kad dainomis virtę eilėraščiai „Laisvė“, „Ašara Dievo aky“ buvo parašyti Just. Marcinkevičiaus ir išspausdinti aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Kodėl žmonėms šias mįsles įminti sunku? Anot V. Sventicko, dėl mitologizavimo, kad sovietinis rašytojas nieko panašaus parašyti negalėjęs. „Just. Marcinkevičius jau tada, sovietmečiu, buvo išsikovojęs savąją pralaidumo erdvę. Bet ją reikėjo išsikovoti“, – kalbėjo literatūros kritikas.
Mintimis ir prisiminimais apie poetą pasidalijo ir „žiburietė“, klasės draugė Gražina Starkauskaitė-Kavaliauskienė, kuri pirmoji atsiliepė į bibliotekos direktorės D. Čepeliauskienė kvietimą prisidėti prie projekto, įamžinant Just. Marcinkevičiaus atminimą atsiminimuose ir fotografijų parodoje. G. Starkauskaitė-Kavaliauskienė teigė jautusi pareigą po žiupsnelį surinkti nuotraukas apie klasę ir Justinėlį ir jas paviešinti. Susidaręs nemažas albumėlis, kuriame sudėta istorija, susijusi su klase, jos likimu ir Prienais.
Literatūros vakare dalyvavo Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorius Algis Marcinkevičius. Jis padėkojo susirinkusiesiems, kurie skuba susitikti su Just. Marcinkevičiaus kūryba ir turi kuo pasidalinti, įprasminant poeto atminimą, taip pat bibliotekininkams, kurie dirba tuo darbus, kurie matuojami šiandien laiko verte…
Bibliotekos direktorė padėkojo ir įteikė gėlių svečiams bei kraštiečiams, kaupusiems ir išsaugojusiems archyvines nuotraukas apie Just. Marcinkevičių ir jomis papildžiusiems nuotraukų ekspoziciją, projekto partneriams Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriui A. Marcinkevičiui ir Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjui Rimantui Šiugždiniui.
Biblioteka tebelaukia daugiau kraštiečių atsiminimų ir fotografijų apie poetą Just. Marcinkevičių.
Roma Sinkevičiūtė
