„Tėvynės meilė aiškiai spindi jų akyse ir veiduos Ir žemės jie tėvų nei sprindžio niekuomet neatiduos“ (iš Pietų Lietuvos partizanų himno)
Eugenija Vaitkevičiūtė kalbina Sibiro tremtinį, Išlaužo krašto šviesuolį, legendinį trumpabangininką Alfonsą Seniką (VI dalis).
– Gerbiamas Alfonsai Senikai, Jūsų karta matė aktyvias Lietuvos partizanų kovas prieš okupantus. Esate 1949 m. Vasario 16-osios Deklaracijos amžininkas. Šiandien norisi žinoti viską apie tuos narsius vyrus ir moteris, kad niekas jų daugiau nebepamirštų ir neapmeluotų jų atminimo. Mūšis Laukiškių kaime, apie kurį anąsyk kalbėjomės, vos keturių partizanų prieš kone šimtą stribų, kaip jis vyko? Pasak a.a. mamos, ten buvo sodyba, joje – mūrinis tvartukas. Į tą sodybą ateidavo partizanai, ta šeima juos palaikė. Užjuto stribai, atvažiavo ir apsupo sodybą. Bet partizanai įsitvirtino tame tvartukyje ir stribai niekaip negalėjo jų paimti. Tada tie bjaurybės pagavo laukuose kaimynų piemenuką ir liepė jam eit ir padegt to tvartuko stogą. Nes žinojo, kad į savą vaiką partizanai nešaus…
– Taip, Jūsų mamos pasakojime viskas teisingai. Tik ne stribai, bet Linksmakalnio sovietų kareiviai. O kur jie, partizanai, įsitvirtino, to pastato pamatai buvo cementiniai. Per langučius jie atsišaudė, labai ilgai. Tada taip, sovietų kareiviai pagavo tą mažą berniuką, „prišnekino“ [privertė – E.V.], ir jis uždegė tą sodybą, ir žuvo tada jie. Keturi jų ten buvo, berods.
– Taip, ten žuvo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 51-osios kuopos partizanai Vytas Antanas Grybauskas-Žydrūnas, Kazimieras Kazakevičius-Aidas, Algirdas Lenčiauskas-Aras ir Antanas Senikas-Švyturys, 1949 m. kovo 26 d. Paminklas Laukiškių kaime pastatytas tiems vyrams atminti?
– Taip, jiems, visiems keturiems.
– Aišku. Ačiū. Vis galvodavau, ar tai tiems, apie kuriuos pasakodavo mama, ar gal kitiems… Deja, nebepamenu tos sodybos savininkų pavardės.
– Tai vat aš Jums pasakysiu. Misiūnas, buvo to žmogaus pavardė.
– Taip! Mama vis minėdavo Misiūnus. Dar sakė, kad baisūs laikai buvo, ir žmonės pasikeitė neatpažįstamai. Kad būdavo, pasak jos, „…net taip, kad toj pačioj giminėj viens pusbrolis – į partizanus, o kits – į stribus“.
– Taip, Misiūnų sodyba tai buvo. Po to jų sūnus, sakė žmonės, pasidarė raudonas. Partizanai ten, pas Misiūnus, ateidavo dažnai. Bet ar tai šeimai atsibodo juos laikyt, o gal kažkas paskundė… Šito nežinau. O vyko tas mūšis visą dieną, labai gerai atsimenu. Nuo ryto pradėjo šaudyt, ir visą dieną iki pat vakaro, ir tęsėsi šaudymai. Mes girdėjom. Apgula kareiviai – ir niekaip negali paimt, kadangi tie vyrai buvo ginkluoti, to sklepo pamatai tvirti, neprašaunami, langai siauri, tai jų nepaimsi, niekaip. Tai nutarė kareiviai – uždegt. Misiūnai gyveno prie kelio, netoli buvusio Samapolės dvaro kumetyno, tiktai kitoje pusėje. Apsilankius tiems partizanams, o gal jie ten ir laikinai apsistoję buvo, apie juos buvo pranešta Prienų stribams. Partizanai buvo įsitvirtinę vadinamuose sklepuose su mažais, siaurais langeliais. Stribai niekaip nepajėgė nei tų sklepų, nei tos sodybos užimti, ir jie pasikvietė Linksmakalnio kareivius. Nuo ankstyvo ryto iki vakaro girdėjosi susišaudymai. Pats mačiau, kaip nuo Linksmakalnio per Valengiškes bėgo rusų pastiprinimas. Jiems tik į pavakarę pavyko numalšinti partizanų ugnį. Kai buvo pasiųstas tas vaikas ir padegė pastatą. Aišku, partizanai matė atbėgantį paauglį, bet į jį jie nešaudė. Užsiliepsnojus namams, visi keturi partizanai žuvo. Tarp jų buvo ir Antanas Senikas, mano giminaitis iš Liepaloto. Vėliau ten jiems, šalia kelio, ir buvo pastatytas paminklas.
– Gili užuojauta dėl Jūsų giminaičio, ir didžiulė pagarba Jūsų šeimos šaknims… Bjaurybės sovietai! Užaugusi skaičiau knygose, kad mūsų krašte vyko itin aktyvios partizanų kovos. O sykį amžinatilsį dėdė pasakojo, kaip jis su broliu, Juočiūno Antanu (prievarta paimtu į sovietų armiją ir išsiųstu į Vokietiją; grįžo gyvas, apysveikis, bet labai palaužtas moraliai), arė lauką ir matė net kelias dešimtis Lietuvos partizanų iškart.
– O kur čia taip?
– Sodybos savininkų pavardės nežinau. Ji buvo, remiantis pasakojimu – priešais Rokų sankryžą, kitoje plento pusėje, link Pakumprio. Pasak dėdės, „Toj sodyboj apsistojo Lietuvos partizanai, gražiom uniformom lietuviškom. Vyrų apie šešiasdešimt. Mums su broliu liepė nustot art. Būt vietoj, neit nei namo, nei kur, kol jie neišeis. Padarė jiems ten valgyt pietus, žiūrim paskiau su broliu, jie gulinėja sau sodukyj, šautuvus susistatę, kas rūko, kas ilsisi.“ Ir kaip jis man paskui, juokdamasis, labai išdidžiai pasakė: „Ir ką tu manai, vaikeli? Jų net stribai išsigando! Matyt, kažkas pranešė Prienų stribam. Tie atvažiavo. Nuo kalniuko su žiūronais pažiūrėjo. Bet ką jie ten, šitokiam būriui! Apsisuko ir grįžo atgal.“
– Taip, būdavo ir tokių dalykų. Aina partizanų vora, čia, pašventupiais. Ir stribų vora, priešais. Prasilenkia. Stribai jų net nekabina, nes žino, kuo tas gali baigtis. (…) O čia buvo dar tokie garsūs partizanai Jundilai, iš Gražučių kaimo. O jų vadas buvo Pinkvarta, Kazys Pinkvarta nuo Šilavoto.
– Oho… Skaičiau apie jį: legendinis Kazimieras Pinkvarta-Dešinys. Pirmasis subūręs čia partizanų grupę ir pats juos apmokęs (buvo Lietuvos kariuomenės pėstininkų puskarininkis), išvesdavęs be jokių nuostolių net iš beviltiškos padėties, kovojęs dar aršiau net po to, kai, po sunkaus sužeidimo, liko vienaakiu… Duokdie dabar, ir kuo daugiau, tokių vyrų ir moterų, kaip jis ar tas garsus pakuoniškis Kazimieras Pyplys-Mažylis, Jundilai, Anastazija Kleizaitė-Raselė iš tų pačių Gražučių, Morta Linkaitė-Jūra iš Skriaudžių. Šitiek puikaus jaunimo, pražudyto bolševikų! Bet, bekalbant apie laisvės kovas, vos nepamiršau Samapolės dvaro. Ir to aštrialiežuvio, Siegaudo. Pone Alfonsai, sakėte, kad išlaužiškiai jį buvo praminę savaip – „Žygaudu“?
– Taip. Išlauže, prie pat kelio Kaunas-Prienai, stovi didelis mūrinis pastatas, pastatytas dar kaizerio laikais – apie 1915 m. Pastato tikslas buvo supirkti iš ūkininkų pieną, grūdus. Jame buvo įrengtas pieno supirkimo punktas. O jo sklepuose [rūsiuose – E.V.] buvo nokinami pagaminti olandiški sūriai. Man, dar visai mažam vaikui, teko jų lentynose pamatyti suguldytus sūrius, apaugusius pelėsiais. Pastatą valdė vokietis ar prūsas, lietuvių vadinamas Žygaudu. Dirbo jie abu su žmona – vaikų neturėjo. Laisvose patalpose buvo parduotuvė, kurioje jiedu prekiavo ne tik buities reikmenimis ir maisto produktais, bet ir sąsiuviniais, pieštukais, indais, geležies dirbiniais, net alumi ir degtine. Turėjo priežodį „Na, gans, špicbuk!“, kurį senieji išlaužiškiai ir dabar atsimena. Bet ką jis reiškė – niekas nežinojo. Žygaudas, Siegaud kone pastoviai konfliktavo su priešais jį, kitoje gatvės pusėje, gyvenusiu lietuviu Mickevičiumi, turėjusiu degtinės monopolio parduotuvę. Mickevičius jį vis pašiepdavo, kad „Tu, prūse, po pietų jau durnas!“, į ką Žygaudas savo ruožtu atsikirsdavo: ‚Aš, gans, po pietų, o tu – durnas visą laiką!“ Nepaisant, kad kitos tautybės, Žygaudas buvo labai lojalus Lietuvai, priklausė Išlaužo šaulių būriui. Kadangi prekių apyvarta buvo nemaža, jis turėjo „Ford“ sunkvežimį, pats jį vairuodavo. Bet samdė ir vairuotoją – mano dėdę Boleslovą Buzą. Kai veždavo pieną į Kauną, pirmas sustojimas būdavo prie Jiesios tilto: pievoje prisigaudyti varlių ir suleisti į bidonus, kad vežamas pienas nesurūgtų. Vėliau, išpilant, išpilti taip, kad varlė liktų bidone.
– O, apie šį būdą esu girdėjusi! Jį prieš kokius dvidešimt metų dar naudodavo. Antai pažįstami žygeiviai iš Dzūkijos keliavo po Žemaitiją. Vasara, karšta, berniokai iš miesto. Sugalvojo: mes gi kaimuose. Nusiperkam tikro pieno! Miela vietinė močiutė klausia: „O jum, berniukai, su krupiu ar išimt?“ Dzūkeliams toptelėjo, kad turbūt jų klausia – ar pieno nori su smetona (grietine), ar nugraibyti? Mandagiai sako: „Močiut, nevarkit, tiks ir taip!“. Kai, išgėrę pieną, išvydo pieno „blešiniukės“ dugną… Nes iš kur jauniems dzūkeliams žinoti, kad žemaiteliams „krupis“ – tai varlytė (!). Kita vertus, o kuo ne ekologiškas, tvarus šaldymo būdas, jei, aišku, jokios žalos varlytėms. Ar Žygaudas su žmona liko Išlauže ir po 1940 m.?
– Vokiečių okupacijos laikais jie vos ne vos išliko, o artinantis sovietų armijai – pasitraukė. Tolimesnis jų likimas nežinomas. Kai 1941 m. birželio 19 d. mus vežė į Sibirą, tėvas paprašė, kad sunkvežimis sustotų prie parduotuvės. Tuomet Žygaudas tėvams įdavė dešros, sausainių ir pora butelių degtinės („bonkų“, kaip sakydavo).
– Gal galėtumėte, prašau, keletą žodžių apie Samapolės (kai kurie vyresnieji tardavo „Sanapolės“) dvarą, gerbiamas Alfonsai Senikai?
– Samapolė – senoviškas pavadinimas, dar iš caro laikų. Panašiai, kaip ir Marijampolę anksčiau vadino „Starapolė“. Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos respublikos laiku ta vietovė, kur stovėjo Samapolės dvaras, buvo pavadinta: Laukiškės. Dvaro „rūmai“, jei juos taip galima pavadinti, buvo senas pastatas, statytas iš apvalių rąstų. Kalbama, kad čia nuo senų laikų buvo įsikūrę kolonistai, gudai ir rusai. Prie kelio stovėjo pailgas mūrinis pastatas kumečiams, vadinamas „čvarakais“. Kas buvo dvaro valdytojai, kaip ir gretimo Jokimiškio dvaro, šiandien nėra tiksliai žinoma.
– Vaikystėje girdėjau iš mamos, – kai ji pastebėjo mano aistrą žinioms apie šį kraštą ir žinioms apskritai, vis šį tą papasakodavo, ką pati žinojo – kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iš kažkur buvo atvykę buvęs šio dvaro savininkas ar jo palikuonis. Pavaikščiojo senaisiais takais, nusifotografavo dar išlikusį dvaro kryžių ir vėl išvyko. Pasak kitų vyresniųjų, netoli mano tėviškės, kur yra kelios kalvos, įskaitant garsųjį Perkūnkalnį, augo senasis šio dvaro ąžuolynas. Bet vėliau jį iškirto. Dar ir šiandien ąžuolai, pastebėjau, „mėgsta“ tas vietas. O kas dvarui nutiko vėliau?
– Apie 1974 m. Samapolės dvaro rūmai sudegė. Tada sudegė ir didelis dvaro kluonas. Liko tik tie „čvarakai“ ir naujai, jau kolchozo laikais, pastatyta karvidė. O kalbant apie vokiečių kilmės vietinius gyventojus, anksčiau aplink Išlaužą gyveno keletas vokiečių šeimų. 1938 – 1939 m. Vokietija visus svetur gyvenančius vokiečius norėjo grąžinti į „Faterlandą“, o į jų vietą buvo atkeldinami lietuviai iš nacių jau užimtos Lenkijos. Mūsų kaimynai buvo Bulbūnai („Bulbun“), jie turėjo didelę kalvę. Dar vaikas būdamas aš ten lankydavausi, sėdėdavau ant kalvės slenksčio ir stebėdavau kalviškus darbus. Vėliau man tai išėjo į naudą, kai Sibire teko dirbti kalvio padėjėju. Bulbūnai turėjo dukrą Almą ir sūnų Adolfą. Adolfas turėjo motociklą ir man duodavo paridinėti motociklo ratą. Panašiai nutiko ir su Šaltupyje gyvenusiais vokiečiais Pielkais. O Bulbūnų duktė Alma apie 2005 m. buvo atvykusi į Lietuvą. Deja, senų žmonių iš tų laikų jau nerado, kalvė buvo nugriauta, o jos vietoje pastatytas naujas pastatas.
Pabaigai noriu pastebėti, kad senieji Išlaužo gyventojai buvo kaimyniški, draugiški, vieni kitiems padėdavo, talkininkaudavo ūkio darbuose. Tas pats buvo ir su pažiūromis. Buvo visaip manančių, ne paslaptis, kad Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos respublikos laikais buvo ir slapta komunistuojančių. Turbūt prieš pat ir apie 1940 m., sovietams jau dalinai okupavus Lietuvą, boševikinis apmokamas gaivalas pradėjo kelti galvą. Pamenu tokį atsitikimą. Vieną rytą mama atsikėlė ir ėjo melžti karvių, o tėvukas paprastai keldavosi truputį vėliau, pašerti gyvulių. Mama, grįžus trobon, sako: „Juozai, kelkis! Visas namo galas nuklijuotas plakatais „Šalin smetoninį režimą! Tegyvuoja draugas Stalinas, tegyvuoja Lietuvos Komunistų partija!” Tėvas atsakė: „Tai čia Janausko darbas. Nuplėšk – bus gero popieriaus, panaudosim prie ūkio.” [Lauko būdelėje. – E.V.] Janauskas buvo plento darbininkas, skaldė akmenis. Dažnai su tėvu atsisėsdavo prie šulinio ir diskutuodavo. Dar iš seniau buvo žinomos jo pažiūros, tačiau nebuvo naudos ar prasmės jį apskųsti, nes žmonės manė – nu, kvailioja žmogus, ir tiek. Greičiausiai dėl tų savo komunistinių pažiūrų Janauskas, tik vokiečiams 1941 m. okupavus Lietuvą, buvo suimtas ir ištremtas į koncentracijos stovyklą, kur ir žuvo.
– Širdingai dėkoju už įdomius pokalbius, gerbiamas Alfonsai Senikai! Ir už šviesą, kurią skleidžiate Išlaužo krašte.
