Sausio dienos, kurios pakeitė Lietuvą
1991-ųjų sausio mėnesis tapo lūžio tašku atkurtos Lietuvos istorijoje. Būtent tomis dienomis paaiškėjo, ar jauna valstybė sugebės apginti savo laisvę, ar vėl bus priversta ją atiduoti jėga. Įvykiai rutuliojosi ne staiga – jie prasidėjo sausio 8-osios rytą ir kasdien vis labiau aštrėjo, kol virto sausio 13-osios naktimi.
Tuo metu Tomas, vos 21-erių metų, buvo Aukščiausiosios Tarybos apsaugos tarnybos (VAT) darbuotojas. Jis kartu su bendražygiais stovėjo prie Lietuvos Respublikos Seimo, gyveno ir budėjo rūmuose, ruošdamasis galimam puolimui. Be aiškių garantijų, be tikrumo, kad rytojus ateis be smurto, Tomas pasirinko pareigą – stovėti ten, kur sprendėsi valstybės likimas, kad priešas dar kartą neokupuotų Lietuvos.
Šis pasakojimas – tai gyvas liudijimas apie tas sausio dienas: apie pirmuosius nerimo ženklus, minios provokacijas, vienybę, baimę ir atsakomybę, kuri gulė ant jaunų žmonių pečių.
Jeigu grįžtum į tą dieną nuo pat pradžios, nuo kurios akimirkos tau viskas prasideda?
Visi šitie įvykiai prasidėjo sausio 8 d. rytą, nes tada buvo gamyklų darbininkų sukilimas prieš naktinės kainos reformą. Kadangi dirbau aukščiausios apsaugos tarnybos skyriuje, buvome sukviesti visi darbuotojai tą dieną. Manau, nuo tos dienos ir prasidėjo visi sausio įvykiai. Todėl sakau, kad viskas prasidėjo sausio 8 d., o sausio 13 d. jau buvo neįvykusio perversmo pasekmės. Aišku, ne mums spręsti – čia reikėtų gilesnių istorikų ar politologų įžvalgų.
Tą dieną nuo pat ryto mes ruošėmės, laukėme, nes jie jau ėjo susibūrę ir koncentruotai, juos valdė – buvo infiltruoti įvairūs karininkai, agentai, KGB‘istai. Tą minią vis tiek reikėjo suvaldyti. Jie buvo pasipiktinę, tačiau veržtis į rūmus jie negalėjo sugalvoti – tik nešti plakatus ar pan., bet ne veržtis į rūmus ir versti valdžią. Nors toks sumanymas buvo – teisėtai išrinktą valdžią nuversti ir pastatyti nuo Maskvos paduotą. Kadangi nepavyko taip, viskas ir išsirutuliojo į sausio 13-ąją.
Mano užduotis ten ir buvo – stovėti pirmuosiuose rūmuose prie įėjimo vartų. Įdavė šlangą, pasakė, kad kai bus komanda, reikės pulti. Ten mūsų buvo ne vienas, tam, kad jeigu vieną nublokštų – perimtų kitas. Ten buvo ir Tadas Durgolcas, ir Alfredas Veleckis, ir Liutauras Paužuolis, kuris tuo metu buvo tuometinio krašto apsaugos ministro Algirdo Butkevičiaus padėjėjas.
Nuo tos dienos mes jau buvome tuose rūmuose – ten miegojome. Iš tiesų ir gyvenome ta laisvės dvasia: nebuvo taip, kaip dabar – darbo valandos nuo 8 iki 17 su pietų pertrauka. Net pasibaigus pamainai likdavome tose patalpose – jeigu reikia, bėgi, padedi.
Kaip atrodė sausio 8 d. rytas? Ką matei, ką girdėjai, kokios nuotaikos buvo mieste?
Apie miestą negalėčiau pasakyti, bet tai buvo gana ramus rytas, kaip ir kiekvieną dieną, nes tuo metu vykau į rytinę treniruotę. Kai per radijo stoteles pasakė, kad reikia visiems rinktis, tada pradėjau važiuoti. Apie 9 val. jau buvau rūmuose.
Išsiskirstėme į būrelius – kas jungė grandį iš lauko pusės, kas stovėjo iš vidaus, kas buvo pastatyti iš kitos pusės. Atėjo ir tuometinės, bepradedančios formuotis Krašto apsaugos savanorių pajėgos – apsirengę juodai, su beretėmis. Jie atėjo į pagalbą, tačiau Butkevičius buvo jurisdikcijoje ir jie derinosi prie mūsų, nes buvome aukščiausios tarnybos darbuotojai, todėl pagal mus ir derinosi. Susidėliojome postus ir laukėme, kas įvyks.
Kas pirmiausia krito į akis ir leido suprasti situacijos rimtumą, jog tai nebus eilinė tarnybos diena?
Pirmosios indikacijos pasirodė minioje. Atrodė, kad juos kažkas valdo, nukreipinėja, kelia vidinį sumišimą, vidinę agresiją. Pastebėjome provokatorių, kurie buvo kažko prisidėję į kišenes. Mano kolegai prakirto antakį ir t. t.
Iš minios buvo matyti, kad jie ne šiaip sau plakatus pakilnos ir kumščiais pagrūmos. Viskas buvo numatyta, todėl ir sakau, kad tai buvo įvadas į sausio 13-ąją. Jeigu tą 8-ą dieną jie būtų nuvertę valdžią ir pasiekę savo, turbūt nebūtų ir tos sausio 13-osios. Greičiausiai tai būtų buvusi mūsų dešimties mėnesių laisvos, atkurtos Lietuvos pabaiga.
Ar atlaikius pirmą bangą buvo indikacijų, kad bus antroji banga sausio 13-ąją?
Taip, indikacijų buvo, mes joms ruošėmės. Aplinkiniai taip pat ruošėsi – važiavo iš visur. Tiesą pasakius, ne tik mes atlaikėme tą bangą, bet ir žmonės, kurie kovojo už laisvę – susibūrė net ir kitakalbiai piliečiai. Net šiurpas ėjo pamačius, kaip piliečiai prisidėjo palaikydami.
Po šito pamatėme, kad mus gali dar kartą atakuoti, ir žmonių pasiliko – kūrė laužus. Iš pradžių net sniego nebuvo, tik parą prieš pradėjo snigti, pasidarė žvarbu, šalta.
Kaip klostėsi įvykiai? Kaip keitėsi situacija?
Iš pradžių situacija keitėsi valandomis, vėliau viskas nusiramino. Dar vėliau atėjo žvalgybinė informacija, kad nuo Šiaurės miestelio kažkas juda, formuojasi, organizuojama. Iš mūsiškių buvo keli suimti, tardyti.
Iš tiesų tai kiek neteisinga, nes, pavyzdžiui, į aukščiausios apsaugos tarnybą buvau pakviestas todėl, kad buvau geras sportininkas, mokėjau šaudyti, bėgioti ir turėjau šiokių tokių savigynos įgūdžių. Esu kilęs iš Lazdynų, bet tuo metu mokiausi 50-oje vidurinėje, kuri buvo vadinama „pankų“ lizdu. Tais laikais net nesusimąstėme, kad kažką negerai šnekame, bet buvo iškalbėta ir pasakyta, kad „ko nepadarė vokiečių tankai – padarys Lietuvos pankai“. Aišku, tada nesusimąstėme, kad tie tankai nėra toks gėris.
Ką tuo metu jautei būdamas tarnyboje – labiau veikė pareigos jausmas ar pilietinė baimė, kad vėl būsime okupuoti?
Sakyčiau, labiau veikė ne pilietinė baimė, o pilietinė pareiga – ką privalau, tą ir turiu atlikti. Kas daugiau, jei ne aš? Daug kas užduoda klausimą, ar buvo baisu. Man visi tie prisiminimai grįžo tik artėjant tų įvykių metinėms. Tik tada suvokiau padėties rimtumą – kad galėjo mus visus nudaužti.
Reikėtų pabrėžti, kad tuomet man buvo tik 21-eri, kai ne viską suvoki ir dalykai atrodo šiek tiek kitaip. Nebuvome pasiruošę jokiems snaiperiams, jokių rimtų ginklų. Buvau toks pat kaip dabar, tik gražiau aprengtas.
Kokia atmosfera jautėsi sausio 13-ąją – vienybė, baimė?
Sakyčiau, labiau vienybė, pakylėjimas, jausmas, kad pagaliau turi už ką kovoti – už laisvės idėją.
Jeigu dabar prieš tave stovėtų jaunas žmogus, gimęs jau laisvoje Lietuvoje, ką jam pasakytum apie tą naktį?
Visų pirma, reikėtų paklausti, ką tas žmogus įsivaizduoja, tuomet gal reikėtų jį pataisyti. Pats iš savęs gali daug pripasakoti, bet kiek esu su kuo kalbėjęs, dažnai tik palinksi galva, kad viską žino, viską matė – tai daugiau ir neturi ką pasakyti.
Tačiau yra labai daug jaunimo, kurie domisi buvusia situacija, išgyvena, patys eina tuo keliu – stoja į privalomąją karo tarnybą, vėliau į kadetus, domisi Lietuvos laisvės istorija. Daug jaunimo eina teisingu keliu, stebi politines realijas.
Negali pasakyti, kad tu turi ar privalai – žmogus turi pats to norėti. Iš tiesų jaučiasi pilietinio ugdymo trūkumas. Kažkaip iškovojome, viskas pasimiršo, prasidėjo prekyba ir t. t. Pilietinis ugdymas nėra savaiminis – lygiai taip pat kaip karinis parengimas, kuris ilgą laiką buvo laikomas tarybiniu palikimu. Tačiau tai yra pilietinė pareiga – ginti savo tėvynę.
Tad tam jaunam piliečiui galėčiau pasakyti, kad valstybės laisvė atsirado ne šiaip sau – pasidomėk artimųjų prisiminimais, istorija.
Daugiau pasakojimų iš sausio 13d. prisiminimų skaitykite sausio 16d. laikraštyje.
