„Šaltosios upės“ – Šaltupio – kaimas istorijos vėjų pagairėse

Eugenija Vaitkevičiūtė kalbina Sibiro tremtinį, Išlaužo krašto šviesuolį ir legendinį trumpabangininką Alfonsą Seniką (III dalis)

Šaltupis, „šaltoji upė“, šiandien daugiausia yra žinomas dėl šiame kaime įsikūrusios „Šaltupio turizmo sodybos“, garsėjančios jaukia aplinka ir organizuojamais kultūros renginiais. Gyventojų beveik nebelikę. O anksčiau tai buvo, kaip daugelyje Lietuvos vietų – klestintis kraštas, turėjęs vieną iš garsiausių dvarų. Pasak istoriko, Genalogijos ir heraldikos draugijos nario Vytauto Kuzmicko, praeityje parašiusio daug puikių straipsnių apie Prienų krašto istoriją,  anksčiau Šaltupį valdė didikai Geištarai (Gieysztory, lenk.). Šios, pasak jo, garbingos didikų giminės nuopelnai mūsų kraštui ir jo istorijai akivaizdūs – Geištarų atstovai tris šimtus metų aktyviai reiškėsi politiniame gyvenime, buvo teisėjais, seniūnais, aktyviai dalyvavo 1863 – 1864 m. sukilime ir caro valdžios buvo represuoti. Prieš dešimtmetį bajorai Geištarai, atvykę iš Lenkijos, net svečiavosi Prienų savivaldybėje. Kaip pasakoja tame susitikime dalyvavęs V.Kuzmickas, „Su Prienų kapinėse palaidoto 1863-1864 m. sukilėlio Emilio Geištaro ir jo brolio Bronislovo proprovaikaičiais archeologe Ewa Gieysztor ir buvusiais Lenkijos valstybinių įstaigų tarnautojais, dabar pensininkais Karpinskiais – broliu Stanislovu ir seserimi Zofija, nuvykome į buvusio Šaltupio dvaro vietą. Ši netoli Išlaužo buvusio dvaro ir kaimo istorija prisimena daugiau kaip trijų šimtmečių sudėtingą istorinį virsmą. Šaltupio dvaras, priklausęs Butleriams, jau minimas 1677 m. (…) 1775 m. Prienų parapijos surašyme minima, kad Šaltupio kaimas, kaip Prienų dvaro palivarkas, Prienų seniūnijoje priklauso seniūnui Kazimierui Nestorui Sapiegai. 1782 m. vyskupui I.Masalskiui vizituojant Prienų parapiją patvirtinama, kad Šaltupis, kaip vienas iš Prieno dvaro palivarkų, drauge su Klebiškiu, Rūdupiu, Žydaviškiu ir Mikališkiu, priklauso LDK artilerijos generolui, visų ordinų kavalieriui, Lietuvos Brastos, Lipsko, Geranainių, Prienų ir t. t. teismų seniūnui Kazimierui Nestorui Sapiegai. Įdomu ir tai, kad dvare ir aplink jį augo labai daug storų kenų, pušų, liepų, kurie yra naudojami prekyboje su Karaliaučiumi (Ten pat, p. 726). Šalia buvęs Išlaužas tuo metu priklausė Kauno pavieto didikams Varanavičiams, Dambrava – Iljiničiams, Ašminta – Prozorams. 19 a. pr. dvaras atiteko Žemaitijos didikams Šiukštoms (lenkiškai „Szuksztowie“), kurie iki 1863-1864 m. sukilimo valdė 600 ha žemės. 1864 m. caro Aleksandro II potvarkiu jis buvo atimtas iš didikų, rėmusių sukilimą, ir perduotas rusų generolui, sukilimo malšintojui Stachovičiui. Sukilimo dalyvis Emilis Geištaras su žmona Jadvyga Šiukštaite buvo ištremti į Sibirą. Ten jiems gimė du sūnūs, Leonas ir Jozefas. Apie 1867 m., po caro amnestijos, Geištarai grįžo iš Sibiro, bet ir neturėjo kur apsistoti, nes gimtinė ir ilgametė jų rezidencija – Zabieliškės Kėdainių apylinkėse – iš jų buvo atimta, caro įstatymai draudė kilusiems iš Lietuvos ir Lenkijos įsigyti žemes. Todėl E. Geištaras, iš tetų ir pažįstamo Kauno žydų bankininko pasiskolinęs pinigų, per vokietį tarpininką iš carinio generolo giminės nupirko žemes Šaltupyje. (…) Visi mūsų krašte pabuvoję Geištarai yra brolių ir seserų vaikai. Jie gimė ir užaugo Lenkijoje, apie Šaltupio dvarą yra girdėję iš savo tėvų atsiminimų.“

Pastebėtina, kad, anot Prienų rajono savivaldybės Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vyriausiosios specialistės Editos Jakimavičiūtės, siekta į LR Kultūros paveldo registrą įtraukti ir Šaltupio dvaro buvusių savininkų Geištarų giminės kapavietę, esančią senosiose Prienų kapinėse. Reikalingi dokumentai jau beveik prieš 10 metų buvo surinkti ir pateikti Kultūros paveldo departamentui, tikėtasi palankaus ekspertų sprendimo. Nors nepavyko aptikti duomenų, kaip ta iniciatyva baigėsi, ar sprendimas buvo priimtas – būtų išties šaunu, jei, įvertinus aktyvų Prienų rajono savivaldybės bendradarbiavimą su Lenkija, minėtose kapinėse atsirastų toks lenkų turistų traukos centras, įamžinantis 1863 m.sukilėlių atminimą. Ir galbūt tai, daugelio istorikų viltimi, padėtų senosioms Prienų kapinėms išvengti periodiškų pastangų jas panaikinti?

Pažymėtina, kad, kaip, deja, daug sulenkėjusių ar ne lietuvių kilmės didikų, ir  Geištarai 1918 m. Vasario 16 – osios Lietuvos nepriklausomybės aktą priėmė  nepalankiai. Ypatingai todėl, kad po žemės reformos perteklinė dvarų žemė buvo išdalinta Lietuvos savanoriams. Kaip mini istorikas, S.K.Geištaras net prisidėjo prie slaptos lenkų karinės organizacijos (POW, „Polska Organizacja Wojskowa“), siekusios 1919 m. rugpjūčio 29 dieną surengti Lietuvoje karinį perversmą ir  nuversti valdžią. Lietuvos saugumui pavyko susekti sąmokslą ir, pačią paskutinę naktį, pasak P. Klimo, „ne be romantiškų intarpų“, areštuoti visus sąmokslininkus. Steponas Geištaras, kaip ne pagrindinis sąmokslo dalyvis, 1920 m. Lietuvos teismo sprendimu buvo nuteistas 5 metams kalėti. Bet „amnestavus paleistas po 3 metų. Šaltupio dvarui pagal 1922 m. Žemės reformos įstatymą buvo palikta 81 ha žemės iš buvusių 260 ha. Pasak V.Kuzmicko, tai buvo „gera pamoka Steponui Geištarui, daugiau prieš Lietuvos valstybę veiksmų jis nesiėmė. (…) Geištarų giminės atstovai čia pat, Išlaužo kapinėse, parodė nuo persekiojimo ir badmiriavimo 1943 metais mirusio lenko Stanislovo Sovos kapą, kuris ir dabar kažkieno yra prižiūrimas.“

Tačiau atitinkamus požiūrius, galima sakyti, Steponas Geištaras tebereiškė, ir, panašu, iki pat gyvenimo pabaigos smarkiai griežė dantį tiek ant Nepriklausomos Lietuvos Respublikos, tiek ant jos valdžios, tiek ir ant Lietuvos savanorių. Deja, sovietų okupacija 1940 m., kalbant apie lietuvių ir lenkų Lenkijos santykius, puikiai parodė, kad „Kur du pešasi – trečias laimi“! Prasidėjus persekiojimams ir represijoms, nors dalį Geištarų giminės sovietai ištrėmė, „1941 m. birželio 14 – osios rytą, iš kaimynų sužinojęs apie prasidėjusį Lietuvos žmonių trėmimą, Steponas apsirengė savo daržininku ir taip išvengė tremties. (…) 1942 m. Steponui Geištarui iš Šaltupio teko pasitraukti ir slapstytis pas gimines Kaune. 1942 m. vasarą naciai Šaltupio oficinoje įkūrė „darbo“ stovyklą lenkų dvasininkams. Stovyklai vadovavo žiaurus nacių kolaborantas Algirdas Petronis. Stovykloje buvo apgyvendinta maždaug 30 lenkų dvasininkų iš Vilniaus ir Vilniaus universiteto Teologijos fakulteto. Kelis mėnesius, iki patekdamas į marijonų vienuolyną Marijampolėje, ten yra kalėjęs ir žinomas Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis (1876-1955), po lietuvio Jurgio Matulaičio vykdęs aktyvią lenkinimo politiką 1926-1939 m. (…) Stanislovas Sova ir kiti. (…) „Diedukas su ūsais“ (taip S.K.Geištarą vadino šaltupiečiai, – V.K.) paskutinį kartą Šaltupyje pasirodė 1944 m. vieną liepos naktį. Atvyko su žibintu ir kastuvu. Tik jam žinomoje vietoje išsikasė paslėptą auksą ir daugiau niekada Šaltupyje nepasirodė.“ 

Plačiau apie tuos spalvingus laikus, Šaltupio dvaro kasdienybę ir andai apylinkėse gyvenusius žmones sutiko papasakoti mums jau žinomas Išlaužo krašto šviesuolis, ne taip, kaip mes, matęs visa tai savo akimis, Sibiro tremtinys, legendinis trumpabangininkas p. Alfonas Senikas.

– Gerbiamas Alfonsai Senikai, koks buvo tas garsusis Šaltupio dvaras, amžininkų akimis? Ar teisybė, kaip romantiškai rašė mūsų kraštietis V.Mykolaitis-Putinas, kad Geištoras buvęs „liberalus dvarininkas“?

– Nuo senų laikų Šaltupio dvaras buvo pavyzdinis, garsėjo savo pienininkystės ūkiu, jame laikė apie keturias dešimtis veislinių karvių. O paskutiniu metu savininkai jame buvo užveisę didelį sodą: dideliame plote augino braškes ir veždavo jas į Kauną į restoranus arba šiaip, pardavimui. Sezono metu skynimui samdydavo darbininkus. Už dieną mokėjo, pasak žmonių, iki 5 litų. Antros žemės reformos metu dvaras buvo apkarpytas, paliktas tik pats jo centras su 50 hektarų, o likusi žemė buvo išdalinta bežemiams ir kumečiams (apie 1938 m.). Dvaro ponas buvo labai nepatenkintas tiek ta reforma, tiek ir Lietuvos valdžia. Jo priežodis, mat buvo lenkas, buvo „brace“ („braci“ – „broliai“, lenk. – E.V.) Sakydavo, iš to piktumo: „Brace, jei [mano žemėje] statysitės namus, statykitės ant ratukų, nes viskas grįš, kaip buvo!“ Pažymėtina, kad tais laikais Lietuva nepalaikė diplomatinių ryšių su Lenkija, dėl Vilniaus krašto užgrobimo (nuo 1920 m. iki 1938 m. – E.V.). Lenkai norėjo prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Tam tikslui buvo sukurtos lenkiškos pusiau karinės organizacijos, viena iš jų vadinosi POW (Polska Organizacja Wojskowa). Taip pat buvo garsus lenkų šūkis „Na Kowno!“ („Į Kauną!”, liet.), raginęs užgrobti ir laikinąją sostinę. Žodžiu, ne taip, kaip šiandien, tuo laiku Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo, galima sakyti, nedraugingi. Todėl ir Šaltupio dvaro savininko žodžiais stebėtis turbūt nereikėtų – tokie tie laikai buvo. Vėliau Šaltupio dvaras priklausė Pakumprio seniūnijai, jos seniūnas buvo mano dėdė Antanas Buzas. Jis yra pasakojęs, kad jo senelį Buzą Mataušą dar caro laikais „zapnykais“ viešai nuplakė dvarininkas Geištoras. O nepriklausomos Lietuvos laikais, net skirstant viešuosius darbus, tokius, kaip griovių kasimas, kelių priežiūra, dvarininkui Geištorui skirdavo lygiai tiek pat darbų, kaip ir visiems, be nuolaidų. Aišku, kad, likęs be ankstesnių privilegijų, jis buvo nepatenkintas.

Šaltupio dvaras sunyko po 1940 m. sovietinės okupacijos. Vokiečių okupacijos laikais naciai  tame dvare laikė lenkų kunigus ir šiaip lenkus, nepaklususius jų nacistinei tvarkai. O vėl grįžus rusams dvaras tapo lyg ir „tarybiniu ūkiu“ (kolchozo atitikmuo – E.V.). Apie 1948 m. Lietuvos partizanai, mūsų krašte ypatingai aktyviai kovoję su kolchozų plėtra ir rusų kolonistų atkėlinėjimais Lietuvon, padegė kluonus ir tvartus – taip Šaltupio dvaras sunyko galutinai.

– Ačiū, gerbiamas Alfonsai Senikai! Tikiuosi, ateityje bus ir Jūsų pasakota istorija apie minėtą partizanų mūšį šviesaus atminimo Misiūnų sodyboje, Samapolės dvarą ir tą pedantiškąjį vokietį prekybininką, įsteigusį pirmą parduotuvę Išlaužo krašte? Tą, kur, kaip minėjote, erzindavo lietuvį konkurentą beveik tais pačiais žodžiais, kaip prieš Žalgirio mūšį kryžiuočiai – kunigaikščio Vytauto karius?

– Taip, galėsiu papasakoti.

– Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį!

1. Lietuvos istorijos šaltiniai,VI tomas. Vyskupo Jokūbo Ignoto Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m. V., 3001, p. 499.  
2.  https://www.gyvenimas.eu/2015/08/25/saltupio-didiku-geistaru-gimines-likimas-sudetingais-istorijos-luziais/
3.  „Lituanistika“, 2011, t. 57, nr. 4 (86), p. 414.
4.  https://www.gyvenimas.eu/2015/08/25/saltupio-didiku-geistaru-gimines-likimas-sudetingais-istorijos-luziais/
5.  https://www.gyvenimas.eu/2015/08/25/saltupio-didiku-geistaru-gimines-likimas-sudetingais-istorijos-luziais/