Po 28 metų – tik valstybės abejingumas
Šeštadienį suėjo 28 metai nuo Europą sukrėtusios katastrofos. Lietuva pateko tarp tų kelių valstybių, kurios nuo avarijos Černobylio atominėje elektrinėje (AE) nukentėjo labiausiai.
Sprogęs vienas iš Černobylio AE blokų pasėjo vėžį sukeliančias radioaktyvias daleles po visą rytinę Europą. Tačiau didžiausią radiacijos kiekį gavo valstybės, virš kurių per tris dienas praskriejo radioaktyvusis debesis. Ukrainoje pakilusios į dangų radioaktyviosios dalelės nusėdo Baltarusijoje, Lietuvoje, Baltijos jūroje, Švedijoje ir šiek tiek aplinkinėse valstybėse. Skaičiuojama, kad aktyviosios radiacijos teko 16 proc. visos Baltarusijos ploto. Černobylyje pakilusios dalelės pavojingu kiekiu radiacijos nuklojo 6 proc. Švedijos teritorijos. Galima tik spėlioti, kiek šios radiacijos nusileido pusiaukelėje į Švediją – Lietuvoje, nes viešai apie tai nėra skelbiama. Vienas iš galimų atsakymų – po Černobylio AE avarijos padidėjęs sergamumas vėžinėmis ligomis bei kūdikių išsigimimo lygis.
1986 m. naktį iš balandžio 25 į 26 d. įvykus avarijai, Tarybų Sąjungos valdžia tylėjo. Pripetė – miestelis, kuriame buvo įsikūrę Černobylio AE statytojai ir darbuotojai, buvo pradėtas evakuoti jau balandžio 27 d., o radioaktyvusis debesis ramiai keliavo per Europą. Mes ir mūsų vaikai grožėjomės gražia diena, godžiai kvėpėme gaivų pavasario orą. Ir tik Švedijai sureagavus į keistai padidėjusį radiacijos lygį, Tarybų Sąjungos vadovybė pripažino, kad įvyko avarija ir reikia stabdyti iš Černobylio AE sprogusio bloko tebesklindančią radiaciją. Avarijos likviduoti į Ukrainą atvyko beveik pusė milijono kariškių, gaisrininkų, kitų specialistų iš visų sąjunginių respublikų. Prisidengę tik nesaugiais respiratoriais, dujokaukėmis ir lietaus nepraleidžiančiais guminiais lietpalčiais, po mirtiną radiaciją spinduliuojančio atominės elektrinės bloko teritoriją nardė ir prieniečiai.
Kasmet jie susirenka paminėti šią skaudžią dieną. Tuomet ji atrodė kaip eilinė avarijos likvidavimo diena. Šiandien – tai 28 metai nepagydomų ligų, sveikatos sutrikimų ir supratimo. Supratimo, kur jie buvo patekę ir kiek tai kainavo jų bei jų bendražygių šeimoms. Iš 70 Prienų černobyliečių 20 jau ilsisi kitame, galbūt neturinčiame atominių elektrinių, pasaulyje.
Kasmet juos sukviečia Prienuose leidžiamo laikraščio „Černobylietis“ redaktorius bei černobyliečių judėjimo Prienų komiteto pirmininkas Kęstutis Kazlauskas. Į redakciją susirenka irgi ne visi menantys tų dienų įvykius.
Černobyliečius stebina Lietuvos valdžios požiūris. Rusijos konflikto su Ukraina fone jie liūdnai juokauja, kad gal Rusijai sugrįžus jų padėtis taptų geresnė. Ukrainoje ir Rusijoje jie laikomi žmonėmis, atlikusiais naudingą darbą visai žmonijai. Lietuvoje – jie dar vieni nuolaidų prašytojai.
Pasak K. Kazlausko, kuo toliau, tuo labiau panašu, kad černobyliečių sveikatos būklė nerūpi nei valdžiai, nei Sveikatos apsaugos ministerijai. Kasmetinis privalomas sveikatos pasitikrinimas tampa ir galvosūkiu, ir papildomu laiko gaišimu, ir papildomomis išlaidomis. Nors numatyta, kad Černobylio AE avarijos likvidavime dalyvavusiems lietuviams priklauso nemokamas gydymas, jis, kaip ir pagal LR konstituciją suteikiamas nemokamas gydymas visiems Lietuvos gyventojams, jau senai tapo mokamu. Vis dažniau užmirštamos ir įstatymais numatytos transporto nuolaidos. Pasak černobyliečių, juos mielai prisimena politinės partijos tik prieš rinkimus – tuomet atsiranda ir noras padėti, ir pažadų kalnai, kurių supilti nėra iš ko.
Panašu, kad visa katastrofa po truputį bando pasislėpti po laiko dulkėmis. Valdžia, matyt, laukia, kol neliks nė vieno tokios pašalpos gavėjo – taip bus taupiau.
Gaila, kad pamirštama, jog šie žmonės – ne šiaip nukentėję nuo karo ar Tarybų Sąjungos. Neretai drįstame girtis, kad mūsų valstybė ilgus metus gynė Europą nuo Rytų puldinėjimų, ir pasiskųsti, kad, nepaisant to, mus skaudžiai baudė Europos kryžiuočiai. Tačiau nevertiname, kad būtent kartu su kitais likimo broliais Černobylyje radioaktyvias avarijos liekanas valę prieniečiai sumažino radiaciją ir išgelbėjo ne tik Lietuvą, bet ir visą Europą nuo nesustabdomo mirtį sėjančio nematomo priešo. Valdžioje esantiesiems nerūpi, kad būtent šių žmonių dėka jie yra gyvi, sveiki ir gali ramiai auginti savo vaikus. Černobyliečiai už juos paaukojo ir savo pačių, ir savo vaikų sveikatą.
Gražu buvo žiūrėti į šiuos šiltus žmones, susirinkusius saulėtą šeštadienio popietę. Niekas net nebūtų įtaręs, kad čia susirinko daugelio gyvenimą sugriovusios nelaimės liudininkai. Čia, rodos, vyko giminės susitikimas. Draugiškai, tarsi viena šeima černobyliečiai šias metines pasitiko su gana neblogomis nuotaikomis – šiemet jų nepaliko nė vienas kartu avarijos vietoje dirbęs prienietis. Tačiau minutė tylos ir iš nespalvotų nuotraukų žvelgiantys jauni veidai priminė, kad ši katastrofa dar ilgai išliks jų širdyse.
Mantvydas Prekevičius
