Patikėti Jėzumi
„Kelkis, imk savo gultą ir eik!“
Iš Evangelijos pagal Joną, 5 skyrius, 8 eilutė
Džiaugtis nėra taip paprasta. Būti krikščioniu nėra taip jau lengva. Taip, šiandien reikia drąsos norint tikėti, norint pasitikėti Dievu. Visada sunku kitam atsiduoti, įsipareigoti iki mirties. Jei ir atsiduoda Dievui, žmogus dažnai pagalvoja apie atsarginį planą. Kartais taip suplanuoja ateitį, kad pats Dievas nesugebėtų net kablelio pakeisti. Ir tai nėra blogai. Juk ir penkios protingos mergaitės pasirūpino ateitimi ir pasiėmė aliejaus (plg. Mt 25, 1–13). Suplanuoti gyvenimą yra kiekvieno suaugusio žmogaus uždavinys ir pareiga. Gyvenant reikia rinktis, o rinktis – tai ir atsisakyti.
Tačiau jei žmogus organizuoja savo gyvenimą ir savo pasaulį be Dievo, kad ir ne iš blogos valios, po kiek laiko jis pradeda Dievą visai pamiršti. Kartais Dievas tampa atsarginiu ratu ar greitąja pagalba. Jis prisimenamas, ištikus panikai ar krizei…
Reikia drąsos tikėti. Reikia dar didesnės drąsos įtikėjus išlikti tikinčiu. Atsisakyti staiga ir visko nėra jau taip sunku. Sunkiausia – išlikti toje atsižadėjimo dvasioje ir tikrovėje. Sakyti, kad tikiu ir pasitikiu Dievu, bet elgtis taip, lyg Jo nebūtų, viską darant tik pasikliaujant savo jėgomis.
Tikėti – tai pripažinti, kad Dievas padeda, palikti Jam vietos mūsų dienotvarkėje, tiksliau, tvarkyti dienotvarkę su Jo pagalba. Tikėti – tai pripažinti, kad mano Dievas nėra vien mano asmeninis reikalas, vien mano susikurta mintis ar teorija.
Būti krikščioniu – tai dažnai likti nesuprastam ir atstumtam ir vis dėlto tikėti, kad tikrai Jėzus pasilieka su mumis iki pasaulio pabaigos.
