Paroda, atverianti duris į Balio Sruogos „Dievų mišką“
2025 metai kupini ne tik dabarties įvykių, bet ir daugybės atmintinų Lietuvos kultūrai jubiliejų. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje rugsėjo 12 dieną įvyko parodos „Dievų miškas: sunaikinti žmogų žmoguje“ atidarymas. Ši paroda surengta lygiai po 80 metų, kai Balys Sruoga parašė išskirtinio meninio stiliaus, ironijos ir autoironijos prisodrintą memuarinę knygą „Dievų miškas“. Kaip teigiama viename iš stendų: „Yra liudijimų, kad „Dievų mišką“ pradėjo rašyti dar kalėdamas, ištraukas skaitė Torunės lageryje, kur buvo perkeltas iš Štuthofo“. Tai, ką patyrė rašytojas penkias savaites praleidęs sovietiniame filtracijos lageryje Torunėje, parodoje taip pat atskleista: „Deja, ten „išvaduotojų“ buvo tardomas, kankinamas, mušamas „per galvą tokiu storu pagaliu, kaip stalo koja“. Sruoga stebėjosi, kaip žmogaus galva gali atlaikyti tokius smūgius nesprogusi“. Vis dėlto intensyvus knygos rašymas vyko grįžus į Lietuvą, kai rašytojas nuo 1945 m. liepos 20-osios iki rugsėjo 15-osios gydėsi Birštone ir buvo apsigyvenęs „Baltojoje“ viloje. Tie beveik du mėnesiai, praleisti Lietuvos kurorte, parodoje lakoniškai apibendrinami taip: „B. Sruoga rašė po 10–12 valandų per parą, be paliovos gerdamas stiprią kavą ir rūkydamas, apgalvodamas kiekvieną žodį ir sakinį. 1945 m. rugsėjo 4 d. laiške Mykolaičiams praneša, kad knyga baigta. Kai atvyksta draugai, pažįstami, B. Sruoga jiems skaito“. Sovietinėje Lietuvos spaudoje 1945 m. rugsėjį taip pat informuojama, kad kūrinys jau parašytas. Bet prasidėjo knygos svarstymai… Ne veltui viena iš parodos dalių ir pavadinta „Cenzūros naguose! Valstybinė grožinės literatūros leidykla“. Belieka pridurti, kad Balio Sruogos knyga „Dievų miškas“ pirmą kartą buvo išleista tik 1957 metais ir iki šiol skaitytojų yra mėgiama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Šiurpiausioje parodos dalyje, pavadintoje „Mirties vartai“, žiūrovai supažindinami su dokumentine medžiaga ir Balio Sruogos „Dievų miško“ ištraukomis, atskleidžiančiomis Štuthofo koncentracijos lagerio kasdienybę. Dešimtis kartų skaitytas knygos tekstas čia suskamba dar įtaigiau, o šaltą prieblandą netikėtai perskrodžiantys šviesos blyksniai priverčia vis krūptelėti. Nors ir mažutė, bet labai paveiki instaliacija, iliustruojanti lagerio valdžios norą „pradžiuginti“ kalinius per Šventąsias Kalėdas. Gijos su laisvėje likusiais artimaisiais – tai laiškai ir siuntiniai. Šioje parodos dalyje nemažai dėmesio skiriama ir jiems. Stende „Laiškai“ pateikiama ištrauka iš B. Sruogos knygos apie Štuthofo lagerio cenzorių:
„Viename laiške parašiau, kad velniai žino, kiek dar laikys mane lageryje uždarę. Sudraskė jis mano laišką ir sako man:
– Laiške negalima velnio vardas minėti.
Parašiau kitą laišką. Vietoj velniai įrašiau dievai, – laiškas taip pat eina krepšin. Ir dievų vardo, pasirodo, minėti negalima. Pasišaukia jis mane ir dėsto, kad laiške galima rašyti tiktai tokie dalykai: siuntinį ir laišką gavau visiškoje tvarkoje, labai dėkoju ir prašau siųsti daugiau, – esu sveikas ir patenkintas, puikiai jaučiuos ir visus bučiuoju.
– Tai sakau, – pone šarfiureri, man tokio laiško ir rašyti neverta. Atspausdink tokius popierėlius ant palšo daikto, aš pasirašysiu – ir bus tvarka.
– Lauk! – šaukia jis man, ir aš einu lauk.“
Kalbant apie laiškus, tenka su liūdesiu konstatuoti, kad B. Sruogai grįžus į Lietuvą susirašinėti su į Vakarus pasitraukusia šeima nepavyko, „nors jie bandė įvairiais būdais ir pavardėmis“. Tiesiog neįtikėtinai laimingai pasibaigusi istorija apie du už Geležinės uždangos atsidūrusius B. Sruogos eilėraščių rankraščius atskleidžiama stende „Tiesiog – gyvenimas. Vis dar gyvenimas“. Jame konstatuojama: „Tai du originalūs B. Sruogos eilėraščių rankraščiai, parašyti 1946 m. <…> Juos rašytojas įdavė kaip laišką Vytautui Staneikai, ketinusiam nelegaliai patekti į Vokietiją. Sėkmingai perėjęs sieną jis surado rašytojo žmoną ir perdavė rankraščius. „Tai vienintelis laiškas, kuris mane pasiekė Vokietijoje ir iš viso išeivijoje, – rašė V. Daugirdaitė-Sruogienė.“
Reikėtų atkreipti skaitytojų dėmesį, kad Vytautas Stanevičius, Vakaruose žinomas Staneikos pavarde, buvo įkalintas drauge su B. Sruoga Štuthofo koncentracijos stovykloje. 1946 m. jis su Jonu Deksniu iš Vakarų per Lenkiją slapta atvyko į Lietuvą užmegzti ryšių su Lietuvos rezistentais. Sovietiniam saugumui rezgant planus likviduoti partizaninį judėjimą Lietuvoje bei infiltruoti savo agentus Vakarų šalyse, ir V. Staneikai, ir J. Deksniui grįžti atgal už Geležinės uždangos buvo leista, kad pasipriešinimo dalyviai neįtartų, jog yra sovietinio saugumo sekami. Taip susiklosčius aplinkybėms, B. Sruogos eilėraščių rankraščiai 1946 m. vasarą iškeliavo į Vakarus.
Norisi pasidžiaugti, ir parodos atidarymo renginiu. Iš tiesų Maironio lietuvių literatūros muziejaus kolektyvas, vadovaujamas Deimantės Cibulskienės, parengė profesionaliai ne tik parodą, bet ir jos atidarymo renginį. Prieš atidarant parodą buvo atliktas B. Sruogos „Dievų miško“ įkvėptas subtilus muzikinis performansas, kurį parengė pasaulinio garso džiazo muzikantas Arkadijus Gotesmanas ir Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Kęstutis Povilaitis. Šiltu sveikinimo žodžiu į susirinkusiuosius kreipėsi ir muziejaus direktorė D. Cibulskienė. Ji taip pat padėkojo visiems, kas prisidėjo prie parodos rengimo, ypač kuratorei Audronei Meškauskaitei, dizainerei Ingai Zamulskienei, Techninio skyriaus darbuotojams, kruopščiai įgyvendinusiems organizatorių sumanymus.
Belieka lankytojų vardu padėkoti šauniam Maironio lietuvių literatūros muziejaus kolektyvui, parengusiam puikią parodą „Dievų miškas: sunaikinti žmogų žmoguje“, įkvėptą B. Sruogos memuarinio romano „Dievų miškas“. Ši paroda yra iš tiesų graži įžanga į artėjantį renginių ciklą 2026 metais, kai bus minimos rašytojo, profesoriaus Balio Sruogos 130-osos gimimo metinės.
Teksto autorė Rita Pauliukaitienė
