Namai namučiai…

Su kuo mums asocijuojasi namai? Su jaukumu, šiluma, saugumu, gražiais prisiminimais. Kas žmogui yra tėviškė ir gimtinė? Tai jo šaknys, gyvenimo ištakos, tai dvasios stiprybė, artimi ir brangūs žmonės. Tik ar visi turime tą širdžiai brangų kampelį ir mylimus bei brangius žmones? Teoriškai – taip, o iš tikrųjų?

Apie tai susimąstyti privertė moteris, pakvietusi apsilankyti jos gimtinėje. Ten, kur ji nėra labai laukiama, kur išblėsęs šeimos židinys ir visai nėra jokio artumo jausmo.

„Atvažiuokit ir pasižiūrėkit, ką dar galima čia padaryti. Kaip sušildyti išvėsusius namus? Man skauda širdį dėl motinos, kai matau šitą situaciją ir nežinau, kaip padėti.“

Nedidelis kaimelis, ne kokiame užkampyje, prie gero kelio, tačiau toliau nuo didesnių miestelių. Jokio kultūros židinio, tad nenuostabu, kad daugelis šio kaimelio žmonių tikrai nėra buvę nei kine, nei teatre, nei koncerte. Jų pasilinksminimas – apkalbos, stebėjimas vieni kitų pro savo trobos langus, beprasmės rietenos, vėl susitaikymai ir dažni pasisėdėjimai prie butelio neaiškios kilmės gėrimo. Žodžiu, viskas vyksta čia ir dabar, verda savose sultyse. Jums nepriimtina, sakote, kad taip nebūna? Būna, ir dar kaip būna…

Einame į namus, kuriuose gyvena Rimos motina ir sesuo su sūnumi.

Per kiemą numinti mėšlini takeliai nuo trobos iki tvarto ir kiemo pakrašty esančios kūdros. Šeima gyvena ūkiškai, laiko gyvulių – dvi karves ir porą vištų, tris šunis ir porą kačių.

Įžengusi į verandą sustėrau – dvi katės pasitiesusios tris gana nemažas žiurkes pietavo. Vieną baigė doroti ir šalia voliojosi kruvinas kailiukas. Pamačiusios svetimus žmones, katės savo puotos nenutraukė ir murkdamos toliau šveitė žiurkieną.

Virtuvėlė tvarka neblizga, bet dar pakenčiama. Mama apsirengusi storoku megztiniu ir vilnone liemene, nes namuose gana vėsu. „Tuoj vėl užkursiu krosnį, iš ryto truputį pakūrenau, bet mamai būna per šilta“, – teisinosi jaunėlė sesuo Zita.

Kadangi virtuvėje vietos labai mažai ir nėra net kur žmogui atsisėsti, Rima pakviečia užeiti į kitą kambarį. Tik ir čia nelabai yra kur prisėsti – visur apkuista, užversta skudurais, ir negali suprasti, kaip gana dideliame kambaryje nėra vietos.

Mamutės kambarėlyje irgi ne ką gražiau: lova sena, pastatyta ant krūvelės plytų abejuose galuose, patalynė – ne švariausia.

Rima bando apkuopti kambarėlį – ima šepetį, šluoja. Iš po lovos ir siuvimo mašinos prišluoja pilną semtuvėlį įvairiausių šiukšlių. Paraginta sesuo ima drėgną skudurą ir šluosto grindis. Tada Rima atsivežta išskalbta patalyne perkloja mamutės lovą. Senoji laiminga šypsosi, dėkoja.

Kažin kodėl kalba visai nesimezga, nes abi naminės moterys domisi kas važiuoja keliu, džiaugiasi, kad pas jų turimas dvi vištas ateina du kaimyno gaidžiai, pakeiksnoja sesers miegamajame uždarytą šunį, kuris nepaliaujamai loja ir nori žmonių draugystės.

Rima aplankyti motinos ir sesers atvyko su dideliu krepšiu pirkinių – cukraus, miltų, aliejaus, dešrelių, kavos, duonos, batono, kruopų. Visas gėrybes deda ant stalo, motina dėkoja, sesers akys žiba – bus ką valgyti. O išgerti ir parūkyti „susikombinuos“ – pasiskolins.

„Man nesunku atvežti motinai maisto, bet skaudu, kad dar tik savaitė praėjo po pensijos gavimo, o ji jau neturi pinigų, nors gauna visai nemažai – 1200 Lt. Vienam žmogui, manau, to pakanka. Na, kad ir joms abiems, ir dar anūkui, maistui gana. Įdomu, kur dingo pinigai?“

O pinigai labai greitai iškeliauja – atiduoda skolas ir kuriam laikui prisiperka cigarečių ir alaus. Rūko ne tik Zita, bet ir aštuoniolikos dar neturintis jos sūnus. Jaunuolis, sako, taip pat nevengia alkoholio, naktimis valkiojasi su vadinamaisiais „draugais“.

Rima sako nežinanti, ką daryti, kaip padėti savo brangiausiems žmonėms – motinai ir seseriai. Pasiimtų mamą pas save, tačiau ta nė iš tolo nenori palikti savo namelių. Tiesa, gal ne tiek namų gaila, kiek nori stebėti jau suaugusią dukrą, kad kur nors girta nenugriūtų ir žiemą nesušaltų, kad rūkydama nepadegtų namų, kad nors ir sunkiai eidama nueitų į tvartą ir paduotų po glėbelį šieno karvytėms, jas pamelžtų. Juk kai Zita užgeria, karvės gali būti nemelžtos po dvi paras. Paskui verkia, kad mažai gauna už pieną…

Nelabai paisydamos, kad kambaryje yra svetimas žmogus, naminės moterys keiksnoja iš namų išėjusį žentą, kuris nesirūpina, kad tvarte nėra elektros, kad sugedęs vandens siurbliukas.

Žinia, ūkyje reikia vyriškų rankų, bet kaime yra ne viena našlė, kuri gyvena viena, o padėti paprašo kaimynų ar giminaičių. Kai nori, išeitį galima surasti.

„Bet kodėl jis turėtų rūpintis, jeigu čia negyvena? Tegul Zita pati daugiau dėmesio skiria namams. O buvęs vyras irgi ne patį geriausią sprendimą pasirinko išeidamas iš namų. Juk sūnus liko be priežiūros. Paaugliui tėvas labai reikalingas. O dabar, nors aš to nelinkiu, vaikinas už savo naktinius darbelius tikrai atsidurs už grotų. Nežinau, ar tėvui bus labai smagu išgirsti, kad ne tik girtuokliaujanti motina kalta, bet ir jis. Žmoną gali palikti, išeiti ieškoti geresnio gyvenimo, bet pirmiausia turi galvoti apie vaikus“,– samprotavo Rima.

Zitos vyras Vytas iš šių namų išėjo prieš metus. Sako, kad įgriso žmonos girtuokliavimas, bet gal įtakos turėjo ir „kita moteris“.

Rima su seserimi išeina trumpam šnektelėti, juk prie svetimo žmogaus ne viską gali kalbėti. Pokalbio tema aiški, nes namų šeimininkė į kambarį negrįžo, o nuėjo į tvartus ir iki mums išeinant negrįžo.

Eilinį kartą Rima kalbėjosi su seserimi, kad reikia susirūpinti, reikia mesti žalingus įpročius ir susiimti. Juk motina ne amžina, nebus tos pensijos, o iš ko tada reikės gyventi? Ką iš tikrųjų reikia daryti pakliuvus į tokią situaciją? Kas gali padėti kitiems, nuo alkoholiko kenčiantiems ir nesugebantiems apsiginti žmonėms, šeimos nariams? Juk turi kažkas ir jų teises apginti. Iš tikrųjų šia tema klausimų daug, bet kas padės rasti atsakymą?

Vėliau motina Rimai į ausį pakuždėjo, kad dar turi pasilikusi 20 eurų, kuriuos nusinešė ir pasidėjo pas kaimynę. Kai reikės, tai nueis neva pasiskolinti, vis ant duonos bus.

Sudėtingas tas žmonių gyvenimas – gali smerkti, gali barti, o kai nori padėti – nežinai kaip.

Einame iš Rimos gimtųjų namų. Ji nenori atsigręžti, nes sako, skauda širdį. Ir dar ilgai skaudės iš nevilties. „Namai namučiai, kokie jūs šalti“, –teištaria eidama link automobilio.

(Aprašomų moterų vardai ir kai kurios smulkmenos pakeistos.)

* * *

Žmonės kartais būna bejėgiai ką nors pakeisti kitų gyvenime. Tada patariama susitaikyti ar keistis pačiam. Tik kaip? Kai pamatai esamą situaciją, suvoki, kad turbūt neverta ką nors daryti. Gal geriau užverti duris ir pasistengti pamiršti tai, ką matei…