Krepšinis – tai žmonės ir ryšiai: pokalbis su treneriu Karoliu Abramavičiumi
Krepšinis – tai ne tik sportas ar rungtynių rezultatai. Tai žmonės, ryšiai ir istorijos, kurios susipina aikštelėje ir už jos ribų. Treneris, žaidėjas, draugas – kiekvienas vaidmuo svarbus šiame kelyje. Apie sėkmę krepšinyje, gyvenimą tarp dviejų šalių bei svarbiausias pamokas kalbamės su treneriu, kuris savo patirtį kaupia tiek Lietuvoje, tiek Liuksemburge.
Kaip apibūdintum sėkmę krepšinyje?
Pirmiausia, kas svarbiausia. Sėkmė krepšinyje man yra sutikti žmonės ir sukurtas ryšys. Pradedant tais žmonėmis, su kuriais augau lauko krepšinio aikštelėje bei žaidžiau mėgėjiškai. Vėliau – auklėtiniai, kuriuos ugdžiau krepšinio mokykloje, žaidėjai(-os), kurie žaidė mano treniruojamose klubinėse komandose ar rinktinėse, kolegos, su kuriais dirbau petys petin ar iš kurių sėmiausi patirties. Galiausiai – moteris, su kuria beveik kasdien žaidžiam „minusą“. Visur žmonės, visur kuriamas ryšys.
Pergalės, trofėjai – labai svarbūs ir įvardytini. Bet, kaip matome, jie eina ne pirmiausiai.
Kaip leidi laiką, kai nori pailsėti nuo treniruočių?
Žygis arba tiesiog ilgas pasivaikščiojimas, knyga. Džiaugiuosi, kad jau kuris laikas vėl po truputį pradedu sportuoti pats. Ir, žinoma, laikas su artimaisiais.
Kokie kultūriniai skirtumai išryškėja treniruojant sportininkus Lietuvoje ir Liuksemburge?
Jei žiūrint iš jaunimo pusės, mano nuomone, ten esantys jauni sportininkai drąsesni ir laisvesni, tačiau ryškus atsakomybės stygius. Dažnai jaučiu perdėtą pasitikėjimą savimi. Lietuvoje jaunieji krepšininkai anksčiau mentaliai subrendę, jaučia atsakomybę, tačiau ne tokie laisvi ir drąsūs. Kai šios dvi savybės suderinamos, mano nuomone, tokiai asmenybei sėkmė žymiai arčiau tiek krepšinyje, tiek gyvenime apskritai.
Kalbant apie Liuksemburgo aukščiausią lygą, nesinori komentuoti kitų komandų, tačiau mane labai maloniai nustebino mano treniruojamos komandos narių noras dirbti ir pasiaukojimas treniruotėse bei rungtynėse. Bet čia – mano komandos kultūra, todėl plačiai lyginti negaliu.
Ar trenerio karjeroje buvo nesėkmių, kurios privertė persvarstyti treniravimo metodus arba vertybes?
Vienareikšmiškai. Refleksija kaip mantra – kiekvienai dienai.
Neretai sakoma, kad treneris formuoja ne tik sportininką, bet ir žmogų. Ar buvo situacijų, kai pajutai, kad tavo įtaka kaip asmeniui buvo svarbesnė nei taktiniai sprendimai ar treniruočių planas?
(Pakoreguotas klausimas, kad skambėtų aiškiau ir natūraliau.)
Gyvenant toli nuo namų dažnai išsigrynina vertybės ir savęs suvokimas. Ką apie save supratai gyvendamas Liuksemburge?
Kad šalia krepšinio man taip pat labai svarbu ramybė ir balansas laisvu metu.
