Kas ir kaip turėtų apsaugoti vaikus nuo narkotikų?
Roma Tutkuvienė:
Tėvelis ir mama – pirmieji žmonės, kurie turėtų vaikui pasakoti apie narkotikų žalą, vartojimo pasekmes. Ir mokykloje vaikas turėtų apie tai daug girdėti. Bet šeima – pirmiausia. Jei yra artimas ryšys tarp tėvų ir vaikų, tai įmanoma apsaugoti vaiką nuo neteisingų, neprotingų poelgių. Su platintojais turi kovoti policija, bet ir mes visi turime būti pilietiški ir pamatę įtartiną automobilį, iš kurio, pavyzdžiui, vaikams dalina „saldainius“, įsidėmėti numerius ir pranešti policijai. Girdėjau, kad mokyklose platina patys vaikai, kuriuos, aišku, į tą biznį įtraukia suaugusieji.
Rita:
Turime saugoti visi: namuose – tėvai, mokykloje – mokytojai. Ir policija turi dar daugiau prevencinių priemonių vykdyti. Jei mokyklose platina patys vaikai, tai sunku susekti. Reikia tik siekti, kad vaikai patys būtų sąmoningi ir neįsitrauktų. Gerai, jeigu vaikas, nenorėdamas iš kompanijos išsiskirti, tik pabandys ir nepatiks, o toliau atsispirs. O jei ne? Juk prie kiekvieno vaiko dviejų policininkų nepastatysi.
Rasa Juocevičienė:
Pirmiausia atsakomybė tenka šeimai, nes, manau, tokių dalykų būna mažiau šeimose, kuriose yra bendrystė. Mokytojai nenusaugos kiekvieno vaiko, nes jų pagrindinė užduotis – suteikti žinių. Gal tėvai su socialiniais darbuotojais, policija galėtų tikrinti įeinančius į mokyklą vaikus, kad niekas neįsineštų narkotikų. Juk technologijos dabar išvystytos. Ir prevencinio darbo niekada nebus per daug. Pats vaikas turi suprasti, kas tai per blogis. Turėtume puoselėti kitokias vertybes: dvasingumą, patriotiškumą, išsikelti kitokius prioritetus, nes neužtenka tik kovoti su narkotikais, reikia kažką pasiūlyti vietoj blogio. Ir „pirmu smuiku“ turi griežti tėvai.
Laima Šeškauskienė:
Pirmiausia turi saugoti tėvai, paskui – mokykla. Nors nuo visko apsaugoti neįmanoma, bet prevencinis darbas turi vykti nuolat, reikia siekti, kad vaikai būtų protingi ir sąmoningi. Vaikai smalsūs, žingeidūs, jie nori viską pabandyti, bet baisu, kai po tokių „bandymų“ vaikai atsiduria reanimacijoje. Ir visi turime būti sąmoningi, neabejingi – pamatę galimus platinimo ar vartojimo atvejus, nepraeiti pro šalį, nenusisukti. Gal padėtų mokyklose atliekami periodiniai profilaktiniai kuprinių, kišenių patikrinimai. Girdėjau, kad dalis tėvų nepritartų tokioms „kratoms“, bet, manau, tai būtų veiksminga. O kad mokyklose dalijamasi neleistinais dalykais, žino turbūt visi vaikai. Dalis vaikų tampa ir platintojais, nes nesupranta žalos ir, matyt, norėdami lengvai ir greitai užsidirbti – kas čia tokio, jei perduosiu „siuntinuką“ ir už tai gausiu pinigų.
