Kai kiekviena minutė svarbi: ką verta žinoti apie skubiąją medicinos pagalbą?
VšĮ Prienų ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje per parą apsilanko 25–40 pacientų. Su kokiais negalavimais kreipiamasi į šį skyrių, kaip skirstomi pacientai, kada reikia, o kada neverta į jį vykti – pokalbis su VšĮ Prienų ligoninės direktore Jūrate Milakniene ir Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vedėju Daliumi Skupeika.
Kas yra skubioji medicinos pagalba?
J. Milaknienė: „Skubios pagalbos skyrius nėra poliklinika“.
Nemažai žmonių įsivaizduoja, kad visais negalavimo atvejais galima kreiptis į ligoninės priimamąjį ir konsultacija bus tuoj pat suteikta. Ir nemokamai.
Skubioji medicinos pagalba – tai tokia medicinos pagalba, kuri teikiama nedelsiant arba neatidėliotinai, kai dėl ūmių klinikinių būklių gresia pavojus paciento ar aplinkinių gyvybei arba kai tokios pagalbos nesuteikimas laiku sukelia sunkių komplikacijų grėsmę pacientams.
Kiekviena gydymo įstaiga būtinąją medicinos pagalbą privalo suteikti nemokamai visiems Lietuvos gyventojams – tiek apdraustiems Privalomuoju sveikatos draudimu (PSD), tiek neturintiems šio draudimo. Be to, ji turi būti suteikta bet kurioje šalies vietovėje, nepaisant to, kur pacientas yra prisiregistravęs.
Visgi reikia suprasti, kad skubios pagalbos skyrius nėra poliklinika. Skubios pagalbos skyriuje nėra šeimos gydytojų. Šiandien galiojantys įstatymai nurodo, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas, privalo užtikrinti, jog ūmios ligos atveju, kai pasireiškia karščiavimas, kosulys, bendras negalavimas, vidutinio stiprumo skausmas paros laikotarpiu ir pan., pacientas pas šeimos gydytoją patektų kreipimosi dieną, o paūmėjus lėtinei ligai – per 5 kalendorines dienas. Visais panašiais atvejais pacientai raginami kreiptis į poliklinikose dirbančius šeimos gydytojus.
Taip pat noriu priminti, kad pagal galiojančius teisės aktus darbo dienomis pirminės sveikatos priežiūros centrai turi užtikrini šeimos gydytojo paslaugas 12 val. per dieną. Jeigu įstaigoje dirba, pavyzdžiui, vienas šeimos gydytojas, turi būti sudaryta sutartis su kita sveikatos priežiūros įstaiga, į kurią esant reikalui galėtų kreiptis pacientai. Matydami tiek daug žmonių besikreipiančių į mūsų ligoninės priėmimo-skubiosios pagalbos skyrių, suprantame, kad šis reikalavimas nevykdomas.
Ne iš vieno žmogaus teko girdėti, kad pas šeimos gydytoją galima apsilankyti tik kartą per mėnesį. Įstatymai neriboja apsilankymų pas šeimos gydytoją skaičiaus.
Pagal būklės sunkumą pacientas priskiriamas tam tikrai skubumo kategorijai, tai yra atliekamas vadinamasis medicininis rūšiavimas. Prioritetas teikiamas pačios sunkiausios būklės pacientams, todėl pacientų aptarnavimo greitis labai priklauso nuo, koks tuo metu skyriuje esančių sunkios būklės pacientų skaičiaus. Jeigu atvyko lengvos būklės pacientas, o po jo atvyko keli sunkesni, be abejo, pirmajam teks palaukti, kol bus priimti sunkesnės ar kritinės būklės pacientai.
Skubiosios medicinos pagalbos mastas yra patvirtintas sveikatos apsaugos ministro įsakymu.
Skubi medicinos pagalba suskirstyta į kategorijas.
Pirmai kategorijai priskiriami gyvybei gresiančios būklės negalavimai, kai aktyvi medicininė intervencija reikalinga nedelsiant. Nedelsiant, tuo pat metu vertinama paciento būklė ir atliekami gydymo veiksmai.
Antrai kategorijai priskiriami atvejai, kai nesuteikus skubios pagalbos pacientui neišvengiamai gresia pavojinga gyvybei būklė: organų nepakankamumas, arba atvejai, kai reikalingas gydymas neatidėliojant, arba ypač stipraus skausmo atvejais. Tuomet paciento būklės vertinimas ir gydymas turi būti pradėti ne vėliau kaip per 10 min. nuo atvykimo į įstaigą.
Trečiai kategorijai priskiriama potencialios grėsmės gyvybei, kai paciento būklė blogėja ir gali sukelti sunkių padarinių, jei gydymas nebus pradėtas per 30 min. nuo atvykimo į sveikatos priežiūros įstaigą.
Ketvirtai – kai paciento būklė blogėja ir gali sukelti sunkių padarinių, jei gydymas nebus pradėtas per valandą nuo asmens atvykimo (pvz. kaulų traumos, gyvūnų įkandimai, įdrėskimai, erkių įsisiurbimai, stiprus danties skausmas, karščiavimas, abstinentinė būklė ir pan.).
D. Skupeika: „Realybė stipriai skiriasi nuo įstatymais reglamentuotų normų“.
Į Prienų ligoninė priėmimo-skubios pagalbos skyrių kasdien kreipiasi 25–40 pacientų, iš kurių keli būna kritiškai sunkios būklės. Dažniausi nusiskundimai yra širdies, pilvo, nugaros skausmai, karščiavimas, kosulys, traumos. Per metus šiame ligoninės padalinyje apsilanko daugiau nei 11 tūkst. pacientų. Skubią pagalbą teikia terapinio profilio gydytojas, anesteziologas reanimatologas, chirurgas (arba traumatologas).
Darbas nepertraukiamai vyksta ištisą parą visus metus. Dauguma pacientų atvyksta patys, dalis jų su siuntimais, apie 10 pacientų per parą iš namų atveža greitosios pagalbos automobiliai. Atvykimas greitosios pagalbos automobiliu nesuteikia nei pirmumo teisės, nei „bilieto“ į stacionarą, nei kitų privilegijų.
Nuo 30 iki 50 proc. atvykstančių į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių
pacientų neatitinka skubiosios ir būtinosios pagalbos kriterijų, bet konsultacijos, įvairiausių tyrimų reikalauja čia ir dabar.
Be to, neskubūs pacientai kartais trukdo atskirti ir suteikti pagalbą tiems, kuriems iš tiesų jos reikia, kurie negali laukti, pavyzdžiui, infarkto, insulto, sunkios traumos atveju, kai pagalbą būtina suteikti nedelsiant.
Kad ir kaip būtų keista, per šventes sulaukiame daugiau vyresnio amžiaus pacientų (kai vaikai atvažiuoja lankyti savo pagyvenusių tėvų). Taip pat šventiniu laikotarpiu dažnesnės traumos.
Labai dažnai susiduriame su pacientų nekantrumu. Negalime rodyti pacientams baisiai sužalotų, gaivinamų žmonių vien tam, kad įrodytume, jog jiems reikia skubesnės pagalbos. Tiesiog reikėtų daugiau supratingumo, pasitikėjimo. Žmonės turėtų suprasti, kad jeigu gydytojas tuoj pat neatėjo, tai ne dėl to, kad jis miega. Galutinio medikų atsakymo laukti keturias valandas yra įprastas laikas vidutinio sunkumo susirgimo atveju. Reikia įvertinti tyrimų atlikimo laiką – mes nepaskubinsime laboratorijos ar kitų medicinos prietaisų darbo. Sudėtingesniu atveju atsakymo gali tekti laukti ir kelis kartus ilgiau.
Niekas neatima galimybės iš pacientų būti aptarnautiems. Tik nereikia rašyti skundų, kad teko ilgai laukti ir sumokėti.
Kas yra stebėjimo paslauga, kada ji teikiama?
D. Skupeika:
Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje taikoma stebėjimo paslauga, kai pacientas stebimas, tiriamas, gydomas ne trumpiau negu 4 val.
Kartais atrodo, galima išleisti pacientą į namus, problema išspręsta, tačiau iš patirties žinome, kad būklė gali pablogėti. Nežinodami, kaip toliau vystysis liga ar nežinodami tikslios diagnozės, mes suteikiame stebėjimo paslaugą, atliekame rentgenologinius, laboratorinius tyrimus ir stebime paciento būklę. Priėmimo-skubios pagalbos skyrius savo funkciją turi atlikti per 24 val. Per šį laiką nusprendžiama, ar toliau pacientas gali gydytis ambulatoriškai, ar reikia guldyti į stacionarą. Vidutiniškai stebėjimo palatoje praleidžiama 4–8 val.
Su kokiais iššūkiais susiduriate ?
J. Milaknienė:
Šiuo metu realybė „neglosto“ – įvairių sričių medikai dalinasi, kad darbe tenka susidurti su grasinimais, užgauliojimais, siautėjančiais ir net ligoninės inventorių daužančiais pacientais. Žodinis ar net fizinis smurtas išlieka kasdienio skubios pagalbos skyriaus darbo dalimi. Personalui yra nemenkas iššūkis pacientą nuraminti tiek bendraujant, tiek medikamentais.
Yra pacientų, kurie nepagrįstai susierzina dėl neišsipildžiusių lūkesčių: per ilgai tenka laukti priėmime, neguldomi į stacionarą, jų manymu, per mažai jiems atliekame tyrimų. Ne paslaptis, kad labai dažnai sulaukiama grasinimų, skundų, nesuprantant apie savo artimojo būklę susiduriama su giminaičių pykčiu.
Nuo sausio 1 d. įsigaliojo medikų bendruomenėje ilgai laukti pokyčiai – įteisinta galimybė atsisakyti teikti planinę pagalbą arba net atidėti skubios pagalbos teikimą, jei pacientas yra agresyvus ir kelia pavojų kito gyvybei. Taip pat ir tokiais atvejais, kai pacientas nederamu ir nepagarbiu elgesiu žemina specialisto garbę bei orumą ir tai trukdo jam ir (arba) kitiems pacientams teikti kokybiškas sveikatos paslaugas.
Pacientai turėtų nenustebti išgirdę įspėjimą apie medikų naudojamą balso ir vaizdo įrašymą.
D. Skupeika:
Kam dažniau tenka apsilankyti Prienų ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus darbo erdvėse, paliudys, kad čia gydytojams tenka spręsti ir ne medikams priklausančias problemas. Priėmimo darbą trikdo atvežti girti pacientai, taip pat dažniausiai išgertuvėse traumą patyrusiojo gausi ir agresyvi palyda. Jeigu lydinčio asmens reakcijos ir emocijos yra neadekvačios, jis pradeda trukdyti personalui teikiant pagalbą. Kartais, ypač priekabesniems pacientams, atrodo, kad Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje niekas nevyksta. Taip yra todėl, kad mes, medikai, nešūkaujame, nerėkaujame, nebėgiojame, stengiamės dirbti ramiai. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad niekas nieko nedaro, visi ramiai sau vaikšto ir jų artimaisiais nesirūpina.
Dažnai pasitaiko, kad ligoninėje artimieji pradeda elgtis taip, tarsi būtų atvažiavę ne pagalbos, o inspektuoti medikų darbą, juos net pradeda vertinti, neadekvačiai suprasdami Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus tvarką.
Palyda ar ir pats pacientas tiesiogiai gydytojams priekaištų neišsako, bet kitaip juos demonstruoja, pavyzdžiui, su nepasitenkinimu žiūrima į mediką ir atseit kažkam telefonu aiškinama, kad „taip nepaliks“, vieną kartą „sutvarkys“. Personalas sutrikdomas, atsiranda priešprieša. Medikas negali būti žeminamas, keikiamas, visaip vadinamas. Jam reikia dirbti daug laiko, tad trukdo garsiai kalbantieji, nuolatinis triukšmas, chaosas. Dažnai žmonės neadekvačiai vertina padėtį, jiems atrodo, kad medikai kažką nori nuslėpti. Jei taip elgsimės, bendradarbiavimo nebus. Nė vienas medikas nenori savo darbo padaryti blogai ir turi jausti atitinkamą pagarbą. Juk ne medikas, o žmogus atėjo jo paslaugos, pagalbos gauti.
Šio skyriaus darbui trukdo tie, kurie atvyksta su senomis traumomis arba sirgdami kelias dienas ar net savaites. Dažniausiai tokie pacientai sako, kad jiems nepavyko patekti pas šeimos gydytoją.
Kartais ir be reikalo atvykstama skubios pagalbos. Tarkim, žmogus visą savaitę kosėjo ir, užuot kreipęsi į savo šeimos gydytoją, penktadienio vakarą išsikviečia greitąją, kuri atveža į ligoninę.
Kiti gudrauja, atvyksta po poliklinikos darbo valandų. Taip išvengia eilių pas šeimos gydytoją.
Dar pasitaiko, kad šeimos gydytojai siunčia hospitalizavimui, bet indikacijų tam yra per mažai. Tarkime, nustatyta pneumonija, bet asmuo gali sėkmingai antibiotikus gerti ir būdamas namuose. Tikėtis, kad guldysime į ligoninę, ne visada yra realu. Mūsų ligoninės vidaus ligų skyrius yra vienintelis rajone teikiantis antrinio lygio stacionarines paslaugas. Norinčiųjų čia gydytis yra daugiau, nei galima sutalpinti.
Vyresnio amžiaus tėvus į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių atveža sunerimę artimieji dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos sėkmingai galėjo gydyti šeimos gydytojas, tad po apžiūros ir rekomendacijų jie iškeliauja į namus.
Noriu atkreipti dėmesį, kad telefonu apie skyriuje esantį asmenį informacija nėra teikiama. Jei pacientas nurodė kontaktus, su kuo galima komunikuoti dėl jo sveikatos būklės, tam asmeniui suteikiama šiek tiek informacijos. Bet ji būna glausta, trumpa: ar pacientas išleidžiamas, ar dar stebėsime, ar bus hospitalizuotas ir panašiai.
Kada reikia kreiptis į priėmimo-skubios pagalbos skyrių?
D. Skupeika:
Vykti į ligoninės skubiosios pagalbos skyrių reikia tais atvejais, kai kyla reali grėsmė žmogaus sveikatai ar gyvybei, pavyzdžiui, stipriai susižeidus, nusideginus, ūmiai apsinuodijus, esant tokiai būklei, dėl kurios gali sutrikti gyvybiškai svarbių organizmo funkcijų veikla.
Be abejo, žmogui prireikus skubios pagalbos, nedelsiant reikia kviesti greitąją medicinos pagalbą telefono numeriu 112. Pavyzdžiui, patekus į autoįvykį, patyrus insultą ar infarktą, praradus sąmonę, esant tokiai būklei, kai pacientas negali pats vykti į skubiosios pagalbos skyrių ar nebėra tam laiko.
Kada gali tekti susimokėti?
J. Milaknienė:
Ar pagalba yra būtina ar ne, sprendimą priima pacientą apžiūrėjęs gydytojas. Jei jis nustato, kad susirgimas pavojaus paciento gyvybei nekelia, negresia sunkių komplikacijų rizika, pacientui rekomenduojama artimiausiu metu kreiptis į savo šeimos gydytoją. Todėl už skubiosios pagalbos skyriuje suteiktą nebūtinąją pagalbą paciento gali būti paprašoma sumokėti.
Taigi pacientui gali tekti susimokėti dviem atvejais. Pirma, jei pacientas savo noru atvyko nebūtinosios pagalbos ir sutinka laukti, kol jam bus suteiktos mokamos paslaugos. Antra, jei pacientas neatitinka būtinosios pagalbos masto, kurį nustato jį apžiūrėjęs gydytojas, – tokiu atveju gali būti teikiamos tik mokamos paslaugos, nes pacientas turi kreiptis į šeimos gydytoją, tačiau pats savo noru nori būti aptarnaujamas skubios pagalbos skyriuje.
Pabaigai
J. Milaknienė:
Norime, kad atvykstantys į ligoninę pacientai ir jų artimieji suprastų – mes dirbame jiems, mūsų darbe ir taip yra labai daug įtampos, streso, atsakomybės. Papildoma įtampa, nereikalingi konfliktai – ne į naudą abiem pusėms.
D. Skupeika:
Skubios pagalbos skyriaus darbuotojai visada yra nežinomybėje – nežinai, kiek, kokių bus pacientų, kokie iškils konfliktai ir kaip pavyks juos išspręsti. Dirbdami turime jaustis ypatingai susikaupę, neišbalansuoti, saugūs, nes mums patikėta žmogaus sveikata ir gyvybė.Ačiū už pokalbį.
