Jaudinanti istorija apie gailestį ir atjautą
Jaunimo įsitraukimas į Maltos ordino pagalbos tarnybos savanorių misiją – pagalbą seniems žmonėms – skatina juos atidžiau pažvelgti į gyvenimą ir pagalbos savo artimui būtinumą. Maltiečiai telkia jaunus žmones, mokydami juos gerumo ir atjautos kasdien padėdami vargstantiems seniems, vienišiems žmonėms ir nepritekliuje gyvenantiems vaikams, skleidžia kilnią labdaros tradiciją, įprotį laisvanoriškai dalintis su tais, kuriems reikia pagalbos.
Prie kilnios maltiečių veiklos prisidėjo ir prieniškė Beatričė Mackevičiūtė, kuri neliko abejinga vienišo senelio, gyvenančio Trakų rajone, gyvenimo istorijai. Kartu su drauge Jurgita nuvežusi seneliui maisto produktų, dovanojo ne tik sočią savaitę, bet ir įžiebė tikėjimą, kad nepažįstamieji, ypač jaunimas, į atokias sodybas užsuka ne vien su blogais ketinimais.
Sujaudino pamatyta istorija YouTube
Dvidešimt vienerių Beatričė yra studentė, bebaigianti socialinių mokslų studijas Kauno kolegijoje. Pagalbos ranką Nečiūnų kaime, Aukštadvario seniūnijoje, gyvenančiam aštuoniasdešimtmečiui Juozui mergina nutarė ištiesti pamačiusi reportažą per televiziją apie vienišų, artimųjų užmirštų žmonių gyvenimą.
Istorijos, kurias pasakoja Maltos ordino pagalbos tarnyba, gali būti liūdnos, spaudžiančios širdį, priverčiančios akis sudrėkti. Kita vertus, jos gali pripildyti gerumo ir paskatinti dalytis tuo, ką turi. Beatričės matytas reportažas apie vienišus, pagalbos reikalingus senjorus buvo rodomas Maltos ordino pagalbos tarnybos kalėdinio renginio reklamos metu, kviečiant žmones aukoti seniems žmonėms, kuriems maltiečiai veža į namus šiltą maistą.
Pradėjusi domėtis daugiau ir vieną tokią istoriją YouTube pamačiusi Beatričė taip pat susigraudino. Vienišiaus Juozo gyvenimo atpasakojimas, jo skurdi kasdienybė ir, nepaisant to, pasitenkinimas tuo, ką turi, išlaikytas humoro jausmas palietė merginos širdį. „Buvau sujaudinta jo istorijos, nes ir pati turiu mamą, kuri kažkada pasens. Gal manęs, neduok Dieve, nebus šalia, ir nebus kam valgyti paduoti. Senatvės sulauksiu ir aš, ir mes kiekvienas. Niekas nežinome, kaip susiklostys mūsų gyvenimas“, – graudindamasi kalbėjo mergina. Sujaudino ją ir tai, kad 326 litus per mėnesį gaunantis senelis žurnalistės paklaustas, ką tą dieną valgęs, atsakęs: „Du pomidorus ir du saldainius“. „Kiek žinau, jis negauna iš Maltos ordino pagalbos tarnybos karšto maisto ar sriubos, tai mane labai sudomino“, – pasakojo Beatričė.
Pagalvojusi, kad kelias iki Nečiūnų – apie 40 kilometrų – nėra toks tolimas, mergina su geriausia drauge Jurgita nutarė aplankyti vienišą senelį. Susisiekė su Maltos ordino pagalbos tarnyba, kuri perdavė merginos prašymą regioninės grupės vadovei Aukštadvaryje Irenai Beržinskienei. Maloniai pasitikusi moteris pasidžiaugė, kad yra jaunų žmonių, kurie nori padėti skurstantiems seneliams, padėkojo už gerumą ir sutiko palydėti merginas. Beatričė buvo nupirkusi Prienuose įvairių maisto produktų, gardumynų. Abi su drauge pričiupo iš namų ir konservuotų produktų. Maisto produktų pridėjo ir merginas lydėjusi Maltos ordino atstovė.
Gyvena skurdžiai, bet nesiskundžia
Pamatęs nekviestus maisto krepšiais nešinus svečius, senelis, pasak Beatričės, gerokai susijaudino. „Jis labai džiaugėsi. Į senosios trobos vidų nenorėjo kviesti – gal jautėsi nejaukiai, gal buvo nesusitvarkęs. Pasiūlėme mėsą, sviestą sudėti į šaldytuvą, o jis atsakė: „Kad aš neturiu“. Kiek teko matyti, senelis turi tik radijo aparatą“, – pasakojimą tęsė mergina. Anot jos, senukas dėl socialinių paslaugų niekur nesikreipia, teigdamas, jog jam pakanka to, ką turi. Nuo jo sodybos iki parduotuvės – keturi kilometrai, todėl apsipirkti išeina retai.
„Man užtenka tiek, kiek turiu. Kitiems gal labiau padėti reikia“, – sakė mums susitikimo metu. Netoli gyvenantys giminaičiai, kaip supratom, aplanko retai. Savo šeimos Juozas nebuvo sukūręs. Iki motinos mirties gyveno su ja, dabar liko vienas. Senelis – linksmas žmogus. Gyvena vienas, bet, kaip sakė, nesijaučia vienišas: apsuptas gražios gamtos, bendrauja su į sodybą užsukančiomis stirnaitėmis. Iš jo ir iš palydovės sužinojome, kad Juozo sodyba labai sena ir įžymi. Beveik prieš trisdešimt metų joje buvo kuriamas lietuvių režisieriaus B.Talačkos vaidybinis filmas „Devyni nuopuolio ratai“, sodyboje kasdien sukinėdavosi daug aktorių, tarp kurių tokios lietuvių kino legendos, kaip Vaiva Mainelytė, Remigijus Sabulis, Vitoldas Masalskis ir kiti“, – įspūdžiais dalinosi Beatričė ir Jurgita.
Beatričė nesigaili pasirinkusi socialinio darbo studijas
Paklausta, ar ją suprato ir palaikė artimieji, draugai, Beatričė sakė: „Aš studijuoju socialinį darbą, todėl žinau, kas yra senatvė, skurdas, pagalba artimam. Mane supa tokie patys jautrūs, geraširdžiai, atjaučiantys kitą draugai, šeimos nariai. Ši socialinė problema mūsų aplinkoje – ne naujiena ir ne baubas. Visi viską suprantame, žinome, kad kažkada būsime seni. Mano močiutė prieš metus mirė, ir man labai liūdna, gaila jos, todėl gaila ir kitų senų bei vienišų žmonių“.
Ką žada veikti baigusi studijas ir kokį socialinį darbą norėtų dirbti, Beatričė sakė nežinanti ir pridūrė, kad jai nėra atgrasus joks darbas. Galėtų dirbti ir socialine darbuotoja senelių globos namuose, ir slaugos ligoninėje, ir su socialinės rizikos šeimomis. Jai gaila senelių, gaila mažų skriaudžiamų, neprižiūrimų vaikučių. „Labai džiaugiuosi, kad mokausi šios specialybės, nes tai yra indėlis į mano pačios savirealizaciją. Nors specialybę pasirinkau visai atsitiktinai, šiandien nesigailiu. Net labai džiaugiuosi“, – teigė jaunoji geradarė.
Beatričė norėtų tęsti studijas išlyginamosiose ir magistrantūros studijose, bet, kaip ir dažnam jaunuoliui, stinga mokslui lėšų. Gal išvyks užsidirbti ir pasisemti patirties į užsienį, o jei gaus darbą, pasiliks savame krašte.
Viena galima pasakyti, kad tokias vertybes turintys jauni specialistai, kaip Beatričė, yra neatrastas deimantas bet kokiai socialines paslaugas teikiančiai įstaigai.
Roma Sinkevičiūtė
