Esperantininkas A.Prapuolenis, „linksmybių kalno“ istorija, drąsusis Lakštingala ir kitos įdomybės
Antanas Prapuolenis
Eugenija Vaitkevičiūtė kalbina Sibiro tremtinį, Išlaužo krašto šviesuolį, legendinį trumpabangininką Alfonsą Seniką (II dalis).
Gerbiamas Alfonsai Senikai, minėjote, kad Išlaužo mokyklai vadovavo garsusis Antanas Prapuolenis. Galėtumėte keletą žodžių apie tuometinę mokyklą ir apie jį?
Antanas Prapuolenis buvo kitas Išlaužo šviesuolis, kilimo iš Kazlų Rūdos, jis buvo paskirtas tuometinės Išlaužo pradinės mokyklos vedėju. Užsiėmė plačia veikla: įkūrė prie mokyklos sodą ir medelyną, mokė gyventojus, kaip skiepyti vaismedžius, žemiau mokyklos pastatė pirtį, turėjo, kaip ir kun. V.Gurevičius, didelę knygų kolekciją. O Išlaužo mokykla jo vadovavimo laikotarpiu prenumeravo daug laikraščių ir žurnalų. Jis buvo didelis esperanto kalbos populiarinimo entuziastas – pats parašė esperanto kalbos vadovėlį ir keletą knygelių esperanto kalba. A.Prapuolenis taip pat buvo aktyvus šaulys ir norėjo, kad Išlaužo šaulių būrio nariai mokytųsi kalbėti ta kalba, deja, tas sumanymas nelabai pavyko, tiktai vienas kitas šaulys išlaužiškis išmoko esperanto kalba pasisveikinti. Vėliau, grįžęs iš Sibiro, ant aukšto suradau keletą knygelių esperanto kalba, o A.Prapuolenio rašytą esperanto kalbos vadovėlį padovanojau Prienų krašto muziejui.
A.Prapuolenis domėjosi viskuo, kas nauja. Dar būdamas Kazlų Rūdoje, padarė detektorinį radijo imtuvėlį, labai originalios išvaizdos – iš ąžuolo medžio. Kaip tik tuo metu (1926 m.) pradėjo darbą Kauno Radiofonas. Tą aparatėlį aš aptikau, daug vėliau, Išlaužo mokykloje ant aukšto. Jis, deja, buvo jau smarkiai nukentėjęs nuo laiko ir drėgmės, o dėžutė suskilusi. Taip pat radau A.Prapuolenio užrašų knygelę apie tai, kas būtent tuo laikotarpiu buvo transliuojama per radiją. Visi A.Prapuolenio aprašymai buvo surašyti esperanto kalba. Minėtą aparatėlį aš restauravau ir šiandien jis pas mane užima labai garbingą vietą, kaip tų laikų eksponatas. O surasti visa tai man pavyko, kai buvo duotas nurodymas sudeginti visas ant Išlaužo mokyklos aukšto esančias knygas ir žurnalus. Iki dabar pamenu: viduryj kaimo degė laužas, o mes, mokiniai, turėjome viską nuo aukšto nešti glėbiais ir deginti…
Rusams vėl okupavus Lietuvą, apie 1941 m. A.Prapuolenis turėjo pasitraukti į užsienį, nes kitaip, kaip Lietuvos patriotas, neabejotinai būtų buvęs suimtas ir įkalintas. Po eilės dešimtmečių, apie 1995 m., į mane kreipėsi A.Prapuolenio dukra, kad paliudyčiau aplinkybes, suteikiant nukentėjusiojo asmens statusą. Deja, aš mažai ką žinojau, nes tuo momentu čia negyvenau.
– Kadaise Išlaužo kraštas garsėjo savo dvarais. Kokie jie buvo čia, ir jų savininkai, kas su jais nutiko po 1940 m. sovietinės okupacijos?
– Už 2 km nuo Išlaužo yra Linksmakalnis, priklausantis jau Kauno rajonui. Nuo XIX a. iki Pirmojo pasaulinio karo Linksmakalnio dvaras priklausė vokiečiui Lyzentaliui ir vadinosi Liustbergu (vok. Lustberg – „linksmybių kalnas“). 1909 m. dvarą bei aplinkines žemes nupirko Tiškevičių giminės ūkvedys K. Gustaitis ir pavadino jį lietuviškai – Linksmakalniu. Vokiečių okupacijos laikais jis buvo vadinamas „Liusberg“, todėl vietiniai vadindavo „Liusberkiu“. Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikais Linksmakalnio dvarą vis dar valdė K.Gustaitis, vėliau, 1938 m., dvarą įsigijo Lietuvos ministras pirmininkas J. Tūbelis. Dvaras garsėjo žirgų auginimu, ten buvo pavyzdinės arklidės. Daugiau ypatingai kažkuo ir negarsėjo. Šiuo metu dvaro arklidės ir liepų alėja dar yra išlikusios. Linksmakalnio dvaras buvo atokiau nuo visų kelių, tais laikais privažiavimas prie jo buvo tik iš Girininkų kaimo pusės. Todėl buvo nutarta padaryti kelią ir iš plento Kaunas – Prienai pusės, apie 1,5 km ilgio. Mano tėvas, kaip buvęs Lietuvos savanoris, buvo gavęs 2 hektarus pievos. Būtent per tą pievą būsimas kelias ir turėjo eiti. Kiek žinau, iš tėvo žemę tam kelio ruožui išpirko ir gana neblogai sumokėjo. Aš prisimenu, kaip su tėvu buvome tenai nuvykę, mačiau daug darbininkų su karučiais, darančiais kelio sankasą. Tai buvo maždaug 1939 m.
Vokiečiams okupavus Lietuvą 1941 m. minėtas dvaras išliko, o 1944 m. sugrįžus rusams pasirodė, kad tai gera, aukštoka vietovė įrengti tenai sovietų radijo priėmimo centrą. Prasidėjo darbai. Juos vykdė vokiečiai karo belaisviai, prižiūrimi sovietų NKVD ir GRU. Artimiausius gyventojus iš ten iškėlė. Pasidarė didelis, keliasdešimties hektarų plotas. Sovietai ten pradėjo statyti antenas, o jų buvo keli šimtai. Visa tai sovietams buvo reikalinga priimti ir perimti informaciją iš Vakarų, taip sakant – savo sovietinių šnipų pranešimus. Tas, kas tais laikais slaptai klausydavosi „Amerikos balso“ transliacijų, sakydavo, kad jas smarkiai trukdo Liusberkis. Trukdydavo ir Kauno vadinama „glušilka“ (radijo trikdžių skleidimo centras), tai buvo trys bokštai, buvę Kaune, Vytauto kalne, Žaliakalnyje. Tam, kad nenutrūktų elektros tiekimas, buvo trys elektros įvadai: iš Prienų, Kauno ir savi dyzeliniai elektros generatoriai. Priėmimo objektas turėjo pavadinimą „66“. Jame prie imtuvų dieną ir naktį dirbo operatoriai – įgudę radistai. Darbo tiems sovietų radistams, klausymo ir įrašinėjimo, turėjo būti, panašu, nemažai, nes tais laikais visų tokių radijo bangų buvo klausomasi. O siuntimo stotis buvo Garliavoje, subombarduotame Bekerio name. Iki Garliavos buvo nutiestas požeminis kabelis. Pamenu, kai mano draugas, neįgalusis, norėjo nusiplauti savo lengvąją mašiną, ir tuo reikalu įvažiavo į Garliavos brastą. Jis iš karto buvo apsuptas, ištrauktas iš mašinos ir iškratytas sovietinių kareivių, nes, pasirodo, toje vietoje kaip tik ir buvo minėtas požeminis kabelis. Iš Linksmakalnio, tais laikais buvusios vadinamos „uždaros pašto dėžutės“ (uždaro sovietų karinės žvalgybos miestelio) buvo galima klausytis visoje Europoje į eterį išeinančių radijo pranešimų. Bazėje dirbusiems sovietų kareiviams ir tarnautojams su šeimomis niekur kitur nebuvo leidžiama dirbti ar gyventi. SSRS panašūs centrai veikė Latvijoje (Skrundoje), Taškente, Pskove ir Maskvoje. Užsienyje tokie sovietų centrai buvo įrengti Vietname ir Kuboje. (Visiems atvira gyvenviete Linksmakalnis tapo tik 1993 m., kai iš Lietuvos buvo išvestos okupacinės sovietinės karinės pajėgos. – E.V.)
Iš pradžių Linksmakalnyje nebuvo kažkokių didelių statybų. Vėliau ten pastatė pastatus su butais sovietų karininkams, krautuvę, klubą ir vidurinę rusų mokyklą. Iš pradžių net ir to viso sovietinio karinio personalo aprūpinimas nebuvo labai aukšto lygio, todėl tų karininkų žmonos ateidavo į Išlaužą nusipirkti kiaušinių ir sūrių.
Nors rusai ir labai stengėsi pirmauti visose srityse, ir čia Vakarai su savo technologijomis juos aplenkė: Linksmakalnio, kaip slapto sovietų karinio objekto, planą, nubraižė ir perdavė Vakarams mūsų kraštuose veikęs Lietuvos partizanas Povilas Pečiulaitis slapyvardžiu „Lakštingala“. O jų, P.Pečiulaičio-Lakštingalos ir jo bendražygių, bunkeris buvo prie pat Linksmakalnio, Jiesios upės šlaite.
– Labai įdomi istorija. Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį, gerbiamas Alfonsai Senikai!
