„Apylinkė, kurioje man teko gimti ir augti,yra turbūt lietuviškiausias mūsų šalies kampelis“ (A.Maceina)
„…gimtoji kalba reikalauja tam tikrų sąlygų, kuriomis ji tarpsta. Gali šios sąlygos būti susidesčiusios savaime, gali jos būti kuriamos sąmoningai, kiekvienu tačiau atveju jos turi būti, kitaip kalba sūsta ir žūsta. Be abejo, kalbos šaknys keroja tautinės dvasios gelmėse, bet jos reikalauja būti puoselėjamos, kad leistų lapus ir krautų žiedus. Apylinkė, kurioje man teko gimti ir augti, yra turbūt lietuviškiausias mūsų šalies kampelis; lietuviškiausias ta prasme, kad, būdamas toli nuo didesnių miestų ir svetimų sienų, nėra buvęs paveiktas nei lenkiškosios, nei rusiškosios kalbos ar kultūros. Tai ne visai taisyklingas ketvirtainis : Pakuonis – Prienai – Šilavotas – Veiveriai – Išlaužas – Pakuonis.“, – rašė vienas iš žymiausių Lietuvos filosofų ir religinių poetų Antanas Maceina.
Jei kada nors esate grybavę didžiajame Bačkininkų šile, slampinėję po 22-jų dvarų sodus, rinkę spalgenas Juodaraistyje… „Palaukite, o kas tai yra, „spalgena“? – galbūt paklausite jūs. Šitaip mes, savo nuoširdžia miško dukrų ir sūnų prigimtimi Panemunės dzūkai, o narsiom sielom ir kovinga dvasia – vis dar Sūduvos jotvingiai, vadiname spanguoles. Cituoju: „Toks didelis spalgenójas ir tik viena spalgena. Kur yr spalgenójų, te [ten] bus ir uogų.“ (https://zodis.eu/reiksme/spalgenojas). Juodaraistis – mūsų vietinė pelkė, tegul šiandien, po visų sovietinės okupacijos laikotarpio melioravimų ir sumenkusi, savo laiku glaudusi vietinius gyventojus nuo kryžiuočių antpuolių, vėliau sukilėlius prieš carinę Rusijos imperiją, o pokario laikais – Lietuvos partizanus. Dabar ta pelkė, kaip ir jaukūs aplinkiniai raistai – šiaip, uogoms grybams rinkti, kiškiams straksėti ir, kam patinka, pasigrožėti tikrais akivarais (tik šiukštu į juos nebristi ir ginkdie neįkristi!). Vaikystėje, menu, šio, kaip žmonės vadino, šilo gilumoje laikėsi briedžiai ir juodųjų gandrų pora. O sykį teko regėti net lūšį! Todėl, jei sutiksite šio krašto gyventojų, nesvarbu, kuriame pasaulio kampelyje, nesistebėkite išgirdę apgailestavimus dėl iškirsto miško, iš kurio, pasak vietinių, „tik lukštas“ tepalikęs. Ir tai, deja, teisybė. Pakuonio link ir keliavau paplente per mišką. Tad pasinaudosiu proga įkišti savo trigrašį: griežtai paūdyti visus tuos, kurie, užuot stabtelėję pasigrožėti bent jau tuo lukštu ar dailiomis, vaizdingomis kalvomis pakeliui iš Birštono į Kauną ir atgal, piktybiškai nusėja pakeles ir mišką… šiukšlėmis! O vairuoja, panašu, taip atgrubnagiškai, kad neišsigelbėja nei ežiukai, nei kiškiukai, nei lapės. Lyg miškų, rupūs miltai, nuo sąvartynų nebeatskirtų… Ar plento nuo skerdyklos. Žodžiu, gerbkite mūsų mišką, nes kas ten žino, – laikai neramūs, gal jo vėl prisireiks, bunkeriams ar apkasams kasti, pasalas rengti, nuo nedraugų slėptis? Ačiū! O mes, sekdami žymiojo A.Maceinos minties giją, traukime pasižvalgyti po bene „lietuviškiausią Lietuvos kampelį“: garsųjį Pakuonio kraštą, šitaip pramintą dėl per jį tekančios Kuonės upės.
Kaip ir gretima Išlaužo seniūnija, kuri, pakuoniškių sielvartui, seniūnijų reorganizavimo metu „nusklembė“ iš jų kelis kaimus, Pakuonis – kaip reta vaizdingas piliakalnių, miškingų kalvų, atvirų laukų po kvapą gniaužiančiu aukštu dangum kraštas. Kaip rašė A.Maceina: „Šioje erdvėje (Bagrėnuose) išvydau pasaulio šviesą, šioje erdvėje (Klebiškyje) leidau vaikystę, šioje erdvėje (Prienuose) mokiausi. Didžiausias čia „miestas“ yra Prienai, mano metu teturėjęs per tris tūkstančius gyventojų, kurių gal koks ketvirtadalis buvo žydai. Rusų, lenkų ir vokiečių Prienuose tebuvo pavienės šeimos. Todėl, nors Prienuose gyvenau ilgokai (1919 – 1924), buvinėdamas čia vėliau beveik kiekvienų vasaros atostogų metu, tegirdėjau tik lietuvių ir žydų kalbas. (…) Artimesniojoje gi mano giminėje nebuvo nė vieno asmens, kuris būtų kalbėjęs lenkiškai ar rusiškai, išskyrus mano paties tėvelį, praleidusį ketverius metus Petrapilyje ir pramokusį rusų kalbos. Vėliau jis buvo mėginęs ir mane jos pramokyti, tačiau ši jo pastanga baigėsi vaikiškomis pasakėlėmis, kaip „žila byla babushka“ („gyveno sykį senelė…“, lie.k.)… Rusų kalbos, kaip ir keletos kitų, pramokau jau suaugęs. Trumpai sakant, nei lietuviškoji tarsena, nei žodynas, nei sintaksė nebuvo mano vaikystėje įtaigaujami kurios nors svetimos kalbos, o kadangi minėto ketvirtainio žmonių tarmė maždaug atitinka bendrinę rašomąją kalbą, išskyrus vieną kitą dzūkybę Prienų apylinkėse, tai ir mokykloje lietuvių kalbos sunkenybių beveik nejaučiau.“ (A.Maceina. Filosofijos keliu. Biografinė nuotrupa pokalbiui su jaunesniaisiais//Aidai, nr. 10, 1978.).
Taigi – apie kokį (kone dramblio dydžio!) istorinį atradimą apie Pakuonį sužinojau, kada ir kokios sąlygos susiklostė, kad šis, kaip prieš pusšimtį metų juokauta, „Dievo ir žmonių užmirštas kraštas“ patyliukais išaugino aibę knygnešių, daraktorių, sukilėlių, mokslo daktarų, filosofų ir legendinių Laisvės kovotojų – Lietuvos partizanų? Apie tai kitose šios kelionių apybraižos dalyse ir pasikalbėsime su ilgamete mokytoja, viena iš žymiausių Lietuvos (ir ne tik!) kraštotyrininkių gerbiama Ona Zmejauskiene ir buv. Airijos lietuvių sporto asociacijos (ALSA) vadovu, grįžusiu gimtan kraštan – PKC Pakuonio filialo vadovu Audriumi Gelčiu. O kadangi būtų nemandagu smalsauti po apylinkes aplenkiant šeimininkus, tai buvau ir Pakuonio seniūnijon užsukusi. Ačiū visiems už talką gilinantis į turtingą šio istoriją, ir – iki susitikimo kitame „Naujojo Gėlupio“ numeryje!
Eugenija Vaitkevičiūtė
