Apie medų

Žmonės vertina medų ir vartoja jei ne kaip maistą, tai nors kaip vaistą. Juk net sakoma, kad pirmo sukimo medus yra maistas, o antro – vaistas. Tik kaip pasirinkti, koks medus mums labiausiai tinka? Kokios jo gydomosios savybės? Apie tai daug rašoma internetinėse bitininkų ar sveikatos svetainėse, tačiau neprošal ir priminti.

Kaip atskirti skirtingų augalų medų?

Kiaulpienių medus – aukso spalvos, kartoko skonio, labai kvapnus. Rekomenduojamas nuo skausmo, kvėpavimo takų uždegimo, padidėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti.

Aviečių medus – šviesios spalvos, malonaus, bet stiproko kvapo. Vartojamas peršalimo ligoms gydyti.

Miško augalų medus – tamsus, nuo geltonai auksinės iki tamsiai rudos ar šviesiai pilkšvos spalvos, aitraus skonio, įvairaus kvapo. Labiausiai vertinamas dėl ekologiškumo.

Liepų medus – šviesiai geltonas, malonaus liepų žiedų kvapo. Vartojamas peršalimo ligoms (slogai, anginai, faringitui, laringitui, bronchitui), kepenų bei inkstų ligoms, pūliuojančioms žaizdoms gydyti.

Spygliuočių medus – tamsus su pušų sakų kvapu, tirštas, tąsus, susikristalizuoja stambiais kristalais. Jame yra daug vitamino C.

Pievų medus yra poliflorinis, t.y. surinktas iš daugelio augalų žiedų, malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rusvos spalvos. Jame yra daug aromatinių medžiagų, nemažai B grupės ir C vitaminų. Jis vertingas nusilpusiems ir peršalimo ligoms gydyti.

Dobilų medus – šviesiai gelsvas, beveik baltas, švelnaus malonaus skonio. Vartojamas sumažėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui didinti, kepenų ligoms gydyti.

Rapsų medus – baltas arba šviesiai gelsvas, silpno malonaus kvapo, truputį kartoko skonio. Vartojamas padidėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti, kepenų ligoms gydyti.

Viržių medus – tamsiai geltonas su rusvu atspalviu, stipraus, panašaus į viržių žiedų kvapą, kartoko skonio. Labai tirštas, ilgai palengva kristalizuojasi ir tampa minkštokas, geltonas arba rusvas. Turi palyginti daug baltymų. Žiūrint per mikroskopą sustingusiame meduje turi matytis į adatėles panašių kristaliukų, jei ne – vadinasi, šis medus ne viržių.Vartojamas inkstų, šlapimo pūslės, prostatos ligoms gydyti.

Grikių medus – tamsus, rausvas arba beveik rudas, aštraus skonio bei kvapo. Jis turi daugiau geležies ir baltymų, todėl vartojamas nuo mažakraujystės, švelnina vaikų brendimo metu atsirandančius augimo skausmus, ramina nervų sistemą, stiprina organizmą.

Lipčiaus medus suneštas iš augalų lapų, spyglių išskirto skysčio. Vabzdžių lipčius skiriasi nuo žiedų medaus. Jame daugiau dekstrinų, mineralinių medžiagų, sacharozės, mažiau cukraus negu nektaro meduje. Ypač daug lipčiuje yra šarminių metalų – kalio ir natrio druskų. Kadangi lipčiaus meduje mažiau vandens ir daugiau baltymų, dekstrinų, jis 2–3 kartus tirštesnis už žiedų medų. Bičių žiemos maistui lipčiaus medus netinka, o žmogui jis labai naudingas.

Ir dar. Šviežias medus yra tirštas, tąsus, skaidrus, tačiau laikui bėgant sustandėja – cukruojasi gliukozė ir sacharozė, o fruktozė lieka skysta. Kuo daugiau meduje fruktozės, tuo ilgiau jis liks tąsus. Dideli švelnūs kristaliukai greičiau susidaro tada, kai meduje yra daug gliukozės. Iš korių išsuktas medus kristalizuotis pradeda po kelių dienų ar net mėnesių. Tai priklauso nuo medaus rūšies, jo laikymo sąlygų, taip pat nuo oro, kai nektaras buvo renkamas. Greičiausiai stingti pradeda iš kryžmažiedžių augalų surinktas medus – net per kelias dienas. Lipčius ilgai nesicukruoja. Akacijų medus beveik nesikristalizuoja. Jis net iki dvejų metų išlieka skystas.

Medaus cheminė sudėtis bei biologinės ypatybės nevienodos. Tai priklauso nuo augalų, iš kurių rinktas nektaras, ir nuo metų laiko, kada jis rinktas. Meduje randama apie 300 įvairių medžiagų. Daugiausia jame yra angliavandenių, o vitaminų – itin mažai.Tamsus medus yra maistingesnis, turtingesnis mineralinių medžiagų, nors malonesnio skonio – šviesus medus. Tamsiame meduje, kitaip negu šviesiame, geležies yra keturis kartus, vario – du, o mangano – net keturiolika kartų daugiau. Grikių medus turi 25 kartus daugiau mineralinių medžiagų negu liucernų medus. 

Kaip atskirti tikrą natūralų medų nuo medaus su priemaišomis ir dirbtinio medaus (cukraus sirupo)

● Nedidelį kiekį medaus patrinkite tarp pirštų. Sušilęs medus lengvai įsigeria į odą ir nėra toks lipnus kaip medus su priedais ar dirbtinis medus.

● Užlašinkite nedidelį lašelį medaus ant popieriaus. Net ir skystas natūralus medus ilgesnį laiką nepersigers per popierių, nes jame yra labai nedaug vandens, priešingai nei dirbtiniame meduje.

● Dubenyje sumaišykite kiaušinio trynį su medumi, tada gerai išplakite šakute. Jei medus tikras, suplakus kiaušinio trynys bus panašus į virto kiaušinio trynį. Jei tai dirbtinis medus arba cukraus sirupas, kiaušinio trynys nepasikeis.

● Įdėkite šaukštelį medaus į stiklinę su vandeniu. Natūralus medus padengs stiklinės dugną, o dirbtinis medus ar cukraus sirupas ištirps.

● Užtepus natūralaus medaus ant duonos riekės, jis greitai sukietėja. Jei ant duonos užtepsite medaus su priemaišomis ar cukraus tirpalo, jis duonos paviršių padarys drėgną. Taip nutinka dėl didesnio vandens kiekio medaus pakaitaluose.

● Valgant natūralų medų, prieš jį nuryjant jaučiamas būdingas „dilgčiojimas“ gerklėje. Dirbtinis medus tokio jausmo nesukelia, jį tiesiog nurysite kaip paprastą cukraus tirpalą.

● Laikui bėgant natūralus medus galiausiai kristalizuojasi, o dirbtinis medus visą laiką atrodo kaip cukraus tirpalas.

● Įmerkite į medų medinį pagaliuką ir uždekite. Natūralus medus lengvai dega šviesia liepsna. Jei tą patį bandysite padaryti su dirbtiniu medumi, dėl jame esančios drėgmės jis nedegs.

● Kaitinant 2–3 arbatinius šaukštelius medaus mikrobangų krosnelėje, jis greitai karamelizuojasi, jame nesimato burbulų (tokių kaip verdant vandeniui). O kaitinant medų su priemaišomis ar cukraus sirupą, pirmiausia matomi burbulai, o pats produktas nesikaramelizuojasi.

Kaip tinkamai laikyti medų?
Kristaliukų dydis apie medaus kokybę nieko nesako – visiškai vienodas medus gali susikristalizuoti skirtingai. Dėl cukravimosi medaus maistinė vertė nesumenkėja. Kristalizacija pagreitėja, kai medus laikomas vėsioje (14–20 C) patalpoje, šiltesnėje patalpoje jis ilgiau išlieka skystas, o šiltoje (per 30 C) – gali išlikti skystas net iki naujo medaus.

Patalpa, kurioje laikomas medus, turi būti sausa, gerai vėdinama. Optimali medaus laikymo temperatūra 5–10 °C. Medaus (ypač supilstyto į stiklinius indus) negalima laikyti šviesoje. Geriausiai medus išsilaiko moliniuose ir stikliniuose induose, taip pat liepos, alksnio, drebulės, tuopos medienos statinaitėse. Medui laikyti tinka ir emaliuoti ar plastikiniai indai. Kaip ir kitų maisto produktų, medaus negalima laikyti cinkuotuose ar metaliniuose induose, nes veikiant meduje esančioms rūgštims susidaro cheminiai junginiai, kuriais galima apsinuodyti. Medus turi būti laikomas sandariai uždarytuose induose – sandarūs dangteliai apsaugo nuo pašalinių kvapų, nes medus juos labai greitai sugeria.

Kaip vartoti medų, kad jis neprarastų savo naudingųjų savybių?

Medų žmogaus organizmas geriausiai pasisavina su kitu maistu: košėmis, vaisiais. Medus daug saldesnis už cukrų, todėl norint pasaldinti patiekalą, medaus reikia mažiau nei cukraus, o kartu gaunama mažiau kalorijų. Galima medų gerti su vandeniu, vaisių sultimis, su kava ar arbata. Geriant kavą ar arbatą, rekomenduojama pirmiausia įpilti pieno, o paskui dėti medų. Arbatoje ir kavoje yra taninų, kurie gali sunaikinti daug medaus fermentų ir kitų azotinių medžiagų, tačiau pienas neutralizuoja taninus ir sumažina jų poveikį medui. Saldinant karštus gėrimus, rekomenduojama medaus įdėti tuomet, kai jie šiek tiek atvėsta (iki 50°C), taip išsaugoma nemažai meduje esančių naudingųjų medžiagų.

Parengė Roma Sinkevičiūtė