Amatų centras – kūrybos, tradicijų ir bendruomenės namai
Amatų centrai dažnai tampa ne tik kūrybos, bet ir bendruomeniškumo židiniais. Jie jungia žmones, padeda išsaugoti tradicijas ir įkvepia iš naujo atrasti santykį su medžiagomis bei rankų darbu. Prienų rajone jau penkiolika metų veikiantis Amatų centras – puikus to pavyzdys. Jo pradžia siejasi su menine drožyba, o šiandien čia gimsta ne tik unikalūs kūriniai, bet ir bendrystės jausmas. Apie centro atsiradimo istoriją, veiklos ypatumus ir ateities viziją kalbamės su vienu iš šios iniciatyvos įkūrėju Algimantu Sakalausku.

Kaip gimė idėja pradėti amatų centrą ir kas jus labiausiai įkvėpė tai padaryti?
Amatų centro gimimas – paprasta ir gyvenimiška istorija, nes prieš tai gimė meninė drožyba. Prisidėjo ir savivaldybė – jos dėka šią vietą gavome pagal panaudos sutartį, ir čia jau esame 15 metų. 2012 metais buvo įforminta kaip VšĮ Amatų centras. O amatų centras – tai visas gyvenimas, kuriuo galima pasidalyti su kitais ir kurti.

Kuo šis meninis centras skiriasi nuo kitų meninių iniciatyvų Lietuvoje?
Turime vieną ypatumą – išsilaikome patys. Tai reiškia, kad iš to, ką sukuriame, išlaikome pastatus ir visa kita. Esame dėkingi, kad mūsų nepalieka nuošalyje ir Prienų rajono savivaldybė.
Ar yra kūrinys, kuris jums pačiam labiausiai įsiminė? Kodėl?
Džiaugiuosi kiekvienu padarytu darbu, ir jeigu tas darbas džiugina, tai yra didžiausias džiaugsmas.

Kokios lankytojų reakcijos jums atrodo įdomiausios ar netikėčiausios?
Daug prieniečių net nežino, kad egzistuojame, ir nustemba, jog mes užsiimame tokia veikla. Tas nežinojimas ir stebina. O šiaip žmonės dažniausiai nustemba, kad koplytstulpiai (anksčiau vadinti šventstulpiais) veikia aplinką, veikia žmogų – pradeda geriau jaustis, kaimynai draugiškesni tampa.
Kokią vertę, jūsų akimis, žmonės gauna iš darbo su medžiu ir bendro buvimo amatų centro atmosferoje?
Žmogus iš prigimties yra kūrėjas, tik mokslo ir žinių dėka jis tampa vartotoju. Kad priartėtų prie gamtos, prie žmogiškųjų išteklių, reikia ne tik galvoti, bet ir pirštelius judinti. Tas judėjimas, kūryba pas mus sugrįžta kaip hobiai. Tai leidžia žmogui pasijusti.
Kaip matote amatų centro ateitį – kokių pokyčių ar augimo linkite?
Gal vienintelis didžiausias siekis yra tai, kad ryšys su visuomene plėstųsi ir stiprėtų. Dabar vykdome UNESCO programą, ir tas žinių bei kūrybinio proceso perdavimas iš kartos į kartą mums yra svarbiausias.

