Kad vizijos taptų realybe
Birštono savivaldybės administracija įgyvendina ES lėšomis finansuojamą projektą „Birštono savivaldybės plėtros iki 2020 m. plano parengimas“, kuris rengiamas kartu su Kauno technologijos universiteto savivaldos mokymo centro specialistais ir bus paruoštas kaip Birštono savivaldybės plėtros planas iki 2020 m.
Rugpjūčio 7 dieną Birštono savivaldybės salėje įvyko suformuotų darbo grupių strateginiam plėtros planui susitikimai.
Iš ryto vyko susitikimas ir diskusijos su Ekonominės plėtros srities darbo grupe, o po pietų rinkosi Savivaldybės teikiamų viešųjų paslaugų tobulinimo srities darbo grupė. Diskusijose ir svarstyme dalyvavo Birštono savivaldybės administracijos, savivaldybės įmonių ir įstaigų atstovai bei Birštono VVG atstovai.
Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Savivaldos mokymo centro lektorė Indrė Butenienė susirinkusiems pristatė Birštono savivaldybės privalumus ir trūkumus.
Kaip vienas iš Birštono privalumų yra paminima gera geografinė padėtis. Netoli yra 4 didžiausi Lietuvos miestai: Vilnius, Kaunas, Alytus ir Marijampolė, geras susisiekimas automobiliais, nuvykti į sostinę trunka maždaug valandą, pastebėta, kad neblogai išvystytas susisiekimas visuomeniniu transportu su antru pagal dydį šalies miestu Kaunu, kas dvi valandos vyksta autobusas į Vilnių. Akcentuota, kad savivaldybės teritorijoje vystomas susisiekimas dviračiais, saugiai galima važinėti įrengtais dviračių takais.
Visgi trūkumų išvardijama šiek tiek daugiau. Pristatyme atkreiptas dėmesys, kad nėra tiesioginių autobusų reisų iš Kauno oro uosto į Birštoną, nevystomas susisiekimas vandens transportu. Nepatogumų kelia, kad Birštono miesto teritorija yra padalinta į dvi dalis. Patekti iš miesto centro į kitą pusę Nemuno vasarą galima keltu, o žiemą, užšalus upei, – ledu. Kai tai neįmanoma, tenka važiuoti aplink apie 26 km. Dėl šios priežasties atskirtoje miesto dalyje sunku plėtoti kurortines paslaugas ir infrastruktūras.
Birštonas nedidelis miestelis, tačiau atvykus pirmą kartą, tenka susidurti su keblumais. Žmonės iš autobusų stoties nežino, į kurią pusę eiti norint patekti į sanatorijas, blaškosi ieškodami banko, bankomato ar kirpyklos, o neseniai viena moteris miestelio viduryje praeivių klausinėjo, kur yra centrinis parkas. Vadinasi, Birštone trūksta elementarios informacijos, nėra taksi paslaugų.
Vardijant trūkumus, buvo paminėta, kad valstybinės reikšmės kelias Nr. 130 Kaunas – Prienai – Alytus yra parstos būklės, o valstybinės reikšmės kelio A16 Marijampolė – Prienai – Vilnius įvažiavimas į Birštoną yra avaringas ir įtrauktas į „juodųjų dėmių“ sąrašą. Turistams, atvykusiems iš Kaliningrado, nepatogus susisiekimas, nes nesuderintas autobusų grafikas iš Marijampolės į Birštoną.
Daugelis atvykstančiųjų į Lietuvą pasigenda reklaminių skydų didžiųjų miestų aerouostuose, taip pat pakeliui į Birštoną iš Vilniaus ir Kauno. Tiesa, jų anksčiau buvo, bet kažkam jie pasirodė nereikalingi. Kalbant apie reklamą, buvo pažymėta, kad nėra suformuotas vieningas Birštono įvaizdis – kurortas įsivaizduojamas ir geriau žinomas fragmentiškai: tam tikros teikiamos paslaugos, asociacijos su mineraliniu vandeniu, tradiciniais tapę renginiai. Nėra aiškios rinkodaros strategijos, neįvardintos tikslinės turistų grupės ir jų poreikiai.
Vietinė žiniasklaida, o kartais ir respublikinė spauda formuoja Birštono, kaip ramaus, tylaus poilsio kurorto, įvaizdį, nesiorientuojama į komercinę veiklą. Pasigendama didesnės reklamos tikslinėse rinkose, nepakankamai reklamuojamos teikiamos gydymo ir sveikatinimo paslaugos per radiją ir televiziją.
Skyriuje „Infrastruktūra ir paslaugos“ paminėta, kad vienas iš kurorto privalumų yra atnaujintas centrinis miesto parkas, išsaugota ir tobulinama sanatorijų infrastruktūra, pradėti formuoti dviračių takai, įrengta prieplauka pramoginiams laivams.
Viso to nepakanka, nes išnaudotos ne visos galimybės: trūksta ne tik dviračių trasų, bet yra nepakankamas kiekis nuomojamų dviračių, ne visada veikia ir patys punktai. Dėl šios paslaugos teko girdėti ne vieną nusiskundimą: Birštone yra kur pasivažinėti dviračiais, bet jų trūksta, nėra ir dviračių, pritaikytų važiuoti su mažais vaikais. Sulaukiama skundų dėl valčių ir baidarių nuomos, jų trūkumo. Švietimo ir kultūros skiltyje pažymima, kad turistai ir poilsiautojai neturi kur palikti mažamečių vaikų, reikia sudaryti sąlygas arba pačiose sanatorijose, arba vaikų lopšelyje-darželyje.
Daugelis atvykusiųjų pasigenda kempingų, kur galėtų apsistoti su savo transportu, pasistatyti palapines. Trūksta kurorte apgyvendinimo paslaugų įvairovės, pasigendama laisvalaikio praleidimo formų, neišvystyta paplūdimių infrastruktūra, trūksta pramogų jaunimui.
Po pristatymo ir diskusijų I. Butenienė pasiūlė susitikimo dalyviams pateikti po pora savo vizijų, kokį norėtų matyti Birštoną ateityje. Įdomiausia, verta didesnių diskusijų buvo A. Kundroto vizija. Jis užrašė, jog Birštoną mato, kaip tarptautinio turizmo ir modernaus gydymo kurortą, sudarantį sąlygas ne tik gydytis, bet ir suteikiantį platų paslaugų spektrą vaikams ir jaunimui. Po to visiems teko užduotis užrašyti ir 5 darbus, kuriuos reikėtų atlikti, kad kurortas atitiktų vizijas. Daugelis nurodė, kad pirmiausia reikia atsikratyti pastatų-vaiduoklių, darkančių miestelio vaizdą, renovuoti sanatorijas, vystyti etnokultūrą ir teikti edukacines paslaugas, įsteigti žirgyną, sutvarkyti parkus ir viešąsias erdves, pritaikyti jas vaikams ir jaunimui, įrengti druskų galeriją, o kalnų slidinėjimo trasą iškelti už miesto ir kt.
Minčių ir vizijų yra daug, jų turi kiekvienas birštonietis. Visi ir turėtų dalyvauti aktyviau, kai vykdomi tokie projektai. Baigdama susitikimą I. Butenienė pacitavo japonų patarlę „Vizija be veiksmų – gražus sapnas, o veiksmai be vizijos – košmaras.“
Stasė Asipavičienė
