Nepalūžti padeda darna šeimoje ir dvasios stiprybė

Ne visi susitaikome su mums likimo siunčiamais išbandymais. Vieniems atrodo, kad viskas gyvenime gerai klojasi, o kiti mano, kad nuo gimimo yra pasmerkti vargelį vargti. Ir nežinia, už kieno nuodėmes.

Savo rašinio herojų nenorėčiau laikyti vargšais, vertais užuojautos. Gal net būtų galima tokiems žmonėms pavydėti jų dvasios stiprybės.

Aldona ir Vincas Petrauskai gyvena Škėvonių kaime, netoli magistralinio kelio, šalia einančio dviračių tako. Žmonės jau sulaukę gražaus amžiaus, tvarkingi, besirūpinantys aplinkos grožiu ir kitų gerove bei saugumu.

Aldona gimė 1934 metais, taigi kitais metais jai sukaks 80. Tiek metų gal ir neduotum, jeigu ne tai įrodantys dokumentai. Augo Šiauliškių kaime gausioje vienuolikos vaikų šeimoje. Su tėvais visas „velnio tuzinas“ buvo.

Jai teko būti jaunesniesiems ne tik sese, bet ir motina. Mokytis sekėsi ir labai norėjo, tačiau nebuvo sąlygų. Pasak pašnekovės, pradinę baigė per patį žmonių vežimą Sibiran. Tad labiausiai gyvenime pravertė tai, jog pramoko siūti ir taip gynėsi nuo bado, apsiūdama brolius ir seseris, kaip ir sakė mama, perleisdama jai siuvimo mašiną.

Tėvams teko išsiskirti dėl susidariusios gyvenimiškos situacijos. Motinos tėvas vienas gyveno Balbieriškyje ir buvo jau nusenęs, tad reikėjo ne tik pagalbos, bet ir priežiūros.

– Mano tėvai nutarė šeimą – vienuolika vaikų – padalinti į dvi dalis. Kadangi buvau vidurinė, mane paliko su tėvu ir trimis broliais. Taigi dar būdama nepilnametė  pradėjau sunkų gyvenimo kelią. Teko šeimoje dirbti visus moteriškus darbus, aprengti ir maitinti visus tris vyrus. Negana to, vyriausias brolis buvo girtuoklis ir skriausdavo ne tik jaunesnius brolius, bet kliūdavo ir tėvui, – dėsto skaudžius išgyvenimus Aldona.

Tuo metu kūrėsi kolūkiai, ir visi turėjo dirbti. Į metus nelabai kas žiūrėjo. Kas dirbo fermose, tie lengviau gyveno, o laukininkystės darbininkams beveik nieko ir nemokėjo. Pinigų šeimai reikėjo, tad Aldonai labai pravertė mokėjimas siūti, taip galėjo prisidurti prie vargano kolūkietiško atlygio. Tėvas pensijos gaudavo tik 12 rublių.

Moteris pasakoja, kad visą gyvenimą dirbo dorai ir sąžiningai, niekada neturėjo jokių papeikimų ar pastabų dėl prastai atliekamų pareigų. Dirbti teko ir siuvykloje, ir dailės kombinate, ir buitinių paslaugų kombinate, ir pieninėje. Visur darbą atlikdavo tik gerai ir sąžiningai.

Gyvena gražiai ir draugiškai

Dirbdama siuvykloje, Aldona gyveno pas šeimininkus „ant kambario“. Čia ir susipažino su savo būsimu vyru Vincu. Susipažino, pamilo vienas kitą ir susituokė. Apsigyveno Škėvonyse pas vyro tėvus. Pasak Aldonos, uošviai jau buvo pagyvenę, tad turėjusi nemažai darbelio apie namus, kol atvedė prie tvarkos. Darbo nebijojo, nes nebuvo pratusi tinginiauti.

Daug sunkesni išbandymai laukė ateityje. Vyras nuo jaunystės susirgo sunkia liga. Iš pradžių lengvesne forma, o su metais ir į lovą paguldė. Jau 7 metai, kaip  Aldona Vincui atstoja, galima sakyti, visą pasaulį. Ne tik valgyti pagamina, bet kiekvieną dieną prižiūri, kūną kremu ištepa, padeda daryti mankštą. Įvairiausių pagalbinių priemonių pasidariusi, kad slauga būtų lengvesnė. Ir tai jai puikiai pavyksta, nes užėjus į namus ir kambarį, kur vyriškis guli, nesijaučia, kad čia yra slaugomas žmogus.

Vincas rugsėjo 1 dieną atšventė savo 82 gimtadienį. Nors iš lovos nesikelia, bet, kaip sakoma, vyras iš stuomens ir iš liemens, apsiskaitęs ir protingas žmogus. Vertina ir gerbia savo moterį.

– Mes labai gražiai ir draugiškai gyvenam, aš niekada nepriešgyniavau ir viskas buvo gerai, – sako Vincas.

Petrauskų šeimoje užaugo 2 broliai ir 2 seserys, visi išsimokslino. Brolis baigė dailės institutą ir yra dailininkas, sesuo – farmacininkė. Jis pats irgi mokėsi Birštone, kur baigė 5 skyrius ir buvo priimtas į Prienų gimnazijos 2 klasę. Tačiau pabaigti neteko.

Užėjus kolūkių laikams, dirbo tai šen, tai ten, tvarkydavo buhalterinius dokumentus. Kadangi sveikata buvo nekokia, kitokiu darbu nebuvo galimybės užsiimti. Tiesa, dar dirbo namuose, kur buvo įsirengęs skaityklą.

Nemalonūs prisiminimai

Turi moteris daug darbo apie vyrą ir sodyboje, kurią gražiai tvarko. Juk reikia ir darželį išravėti, ir palaistyti, žolę nupjauti. Žinoma, kai buvo jaunesnė, buvo lengviau. O dabar kartais į pagalbą ateina ir viename kieme gyvenantis sūnėnas su šeima. Tačiau geriausia, kai viską dar sugebi pats. Sunku ir dėl to, kad ir pačią jau kamuoja ligos – ir neprigirdi, ir neprimato. Aldona pasakoja, kad jai daug sveikatos atėmė prie pat namo augęs ąžuolas, kuriam ji buvo alergiška. Moteris įsitikinusi, kad dėl to ir dantys sugedo ir iškrito, ir akys nesveikos, ir apkurto, ir visos kitos bėdos. Kryžių kelius reikėjo nueiti, kol buvo gautas leidimas jį nukirsti.

– Nusiunčiau sūnėną į gamtos apsaugą, kad gautų leidimą tą mano baisų priešą nupjauti. Laukti teko ilgai. Tuo tarpu ir vyras labiau apsirgo, teko vežti į Kauno klinikas, visai silpnas buvo, bet Dievas dar pasigailėjo. Na, ir ką jūs manot? Atėjo tie gamtosaugininkai, išsikvietė mane į lauką ir pradėjo tardyti, klausinėti visokių dalykų. Aš jiems ir pasakiau, kad man pamokslų neskaitytų, nes aš jau neišturėsiu ir po šiuo ąžuolu pasikarsiu. O jie ir pasakė, kad žmonių tai daug, o ąžuolas – vienas…

Ar tokį valdininką galima gerbti? Jeigu aš ąžuolui alergiška, o turiu kiekvieną dieną ir naktį kvėpuoti, tai ką man daryti? Jeigu jiems ąžuolas patinka, tegu pasodina ant savo pakaušio. Kokią teisę jie turi tyčiotis iš manęs ir mano vyro. Ir dar išeidami priminė, kad aš šioj sodyboj neturiu teisės nieko persodinti ar pasidauginti, iškirsti krūmelius. Tokių „cūdų“ niekada negirdėjau, – piktinosi Aldona prisimindama tuos laikus.

Nemalonius prisiminimus sukelia ir kitas uolios valdininkės tarnavimas. Kaip pasakojo moteris, kažkas paskundė, kad ji turi siuvimo mašiną ir siuva. „Ji tada man išaiškino, kad aš neturiu teisės ne tik siūti ar megzti su mašina, bet neturiu teisės ir ją turėti. Uoli buvo okupantų pakalikė“

Nemalonumų Aldona turėjo ir su gydytojais. Džiaugiasi, kad yra gerų, sąžiningų ir rūpestingų, puikiai atliekančių savo pareigas ir dirbančių iš pašaukimo. Bet moteriai neužsimiršta, kai prieš keletą metų ją Kaune operavo neblaivi gydytoja ir teko keletą metų dėl to kentėti…

Dabartinės bėdos

Kaip Aldona sako, ji su vyru yra dideli Lietuvos patriotai, aktyviai dalyvavo sąjūdžio veikloje, važiavo budėti prie Seimo ir televizijos bokšto, stovėjo Baltijos kelyje. Tad ir nori žmogus, kad būtų savo šalyje gera gyventi, kad būtų jaučiama, jog gyvename laisvoje šalyje.

Nerimą Aldonai kelia kiti visuomeniniai reikalai – prie pat plento esantis neuždengtas šulinys, prastai šienaujamos pakelės, aplaužomos čia augančios jos pasodintos pušelės.

– Kai aš prižiūrėjau pušeles, tai buvo gražu ir apšienauta, o dabar su tom baisiom mašinom laužo šakas, antri metai niekas normaliai neprižiūri, visą laiką šiukšlynas ties mūsų sodyba. Kadangi matau taip elgiantis, tai aš tas pušeles išpjausiu ir pasidarysiu malkų. Aš jas sodinau, laisčiau, tai man jos ir priklauso, – piktinosi moteris.

Dėl to šulinio pakelėje ir dėl augančių vaismedžių ir krūmų, kurie meta vaisius ant kelio, kreipėsi ir į seniūną, ir į kelių valdybą. Bet visi tyli.

Nerimauja Aldona, kad gali įvykti avarija ar nelaimingas atsitikimas. Juk toje vietoje prieš keletą metų jau žuvo 4 žmonės.

Padėti ir mes Aldonai negaline, tik galime pasidžiaugti, kad ji vis dar myli gėles, tvarko sodybą ir gerai prižiūri savo gyvenimo žmogų.

Stasė Asipavičienė