Žmogus, paaukojęs gyvybę dėl žmogaus, – visų laikų vertybių matas Milicijos kapitonas Viktoras Pugačiauskas (1930-1987)

VIKTORAS PUGAČIAUSKAS 1 (1)

Autorius Istorikas Vytautas Kuzmickas

Kai rašau šį straipsnį

2026 m. rugsėjo 8 d. Viktorui Pugačiauskui būtų sukakę 96 metai. Gimė jis 1930 m. rugsėjo 8 d. neturtingų valstiečių šeimoje Aukštadvaryje. Savo tarnyba saugojo viešąją tvarką mūsų krašte – Jiezne ir Užuguostyje. Iki žūties išdirbo 44 metus.

Kažkaip primiršome šį žmogų, kuris visuomet buvo matomas centrinėje Jiezno aikštėje. Visuomet jam simpatizavau. Grįžęs iš studijų Vilniuje, eidamas iš autobusų stoties, pamatydavai, pajusdavai, kad čia jis yra šeimininkas. Buvo ramu, be girtuoklių rėkavimo. Mandagus, tave užkalbinantis, pasiteiraujantis, kaip sekasi studijose.

Tokiam pareigūnui gali tik simpatizuoti ir jausti pagarbą.

Tik vieną kartą grįžus tėvai sielojosi, kad Viktoro Pugačiausko jau neturime.

Lietuvos valstybės Ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriuje susipažinau su milicijos kapitono Viktoro Pugačiausko byla. Iš karto įnikau į tragiškiausias bylos detales.

Tegul kalba dokumentai

Sovietiniais laikais apie katastrofas, aukščiausiųjų funkcionierių mirtis ar pareigūnų žūtis buvo pranešama ne iš karto.

1987 m. kovo 30 dieną į Lietuvos TSR VRM Politinį skyrių buvo išsiųsta Prienų VRS telefonograma:

„1967 m. kovo 29 d. 19 val. 30 min. į Prienų VRS budinčią dalį telefonu pranešė pilietė Danutė Adamonienė, Algirdo, gyv. Birštone, Komjaunimo 12-4, kad Prienų rajono Jiezno apylinkės Grikapėdžio kaime, buvusio malūno patalpose gyvenančias pilietes Garkauskienę, 55 metų amžiaus, bei jos motiną, 92 metų amžiaus, gali apsemti išsiliejusi Verknės upė.

Į įvykio vietą išvyko vyriausiasis apylinkės inspektorius, milicijos kapitonas Pugačiauskas Viktoras, Juozo, gim. 1930 m., TSKP narys, gyv. Jiezno m., Melninkaitės g. 11, pasikvietęs į pagalbą Jiezno kolūkio draugovininkus.

Atvykęs į vietą apie 21 val., V. Pugačiauskas kartu su Jiezno kolūkio pirmininko pavaduotojais A. Šidlausku ir V. Kutka su valtimi plaukė link Garkauskienės sodybos. Praplaukusi nuo kranto valtis apvirto. Šidlauskas ir Kutka užsikabino už buvusios užtvankos atramų, o V. Pugačiauską vandens srovė nunešė po ledo lytimi. Šidlauskas ir Kutka buvo išgelbėti, o V. Pugačiausko lavonas dar nesurastas. Įvykis registruotas įvykių knygoje Nr. 1, numeriu 93.“

(LYA, VRM, BE-801041, p. 64)

Telefonogramą pasirašė Prienų rajono VRS viršininkas K. Zubrickas.

Kitą dieną, balandžio 1-ąją, Prienų rajono vykdomojo komiteto VRS viršininko pavaduotojas politiniams reikalams majoras Povilas Mažeika surašė aktą apie nelaimingą atsitikimą milicijos kapitonui Viktorui Pugačiauskui vykdant tarnybines pareigas. Šį aktą patvirtino Prienų VRS viršininkas Zubrickas.

„Aš, Prienų VRS viršininko pavaduotojas politiniams reikalams Mažeika Povilas, Petro, dalyvaujant Jiezno kolūkio pirmininko pavaduotojui Algimantui Šidlauskui, gyvenančiam Prienų raj., Strazdiškių kaime, ir anksčiau paminėto kolūkio partinio komiteto sekretoriui Jonui Kandrotui, gyvenančiam ten pat, surašėme šį aktą, kad 1987 m. kovo 29 dieną, gavęs Prienų VRS vyresniojo budinčio inspektoriaus Eimučio Grigalavičiaus ir pilietės Danutės Adamonienės, gyv. Birštone, Komjaunimo 12-4, pranešimą apie tai, kad 55-etei Aldonai Garkauskienei ir jos 92 metų motinai, gyvenančioms buvusio malūno patalpose, esančiose Prienų rajono Grikapėdžio kaime, ant Verknės kranto gresia pavojus būti apsemtoms, kadangi katastrofiškai pakilo vandens lygis upėje.

Prienų rajono VRS teritorinis inspektorius, milicijos kapitonas Viktoras Pugačiauskas, su Jiezno kolūkio liaudies draugovininkais Jonu Kandrotu, Vytu Kutka, Algimantu Šidlausku ir Aleksu Tamkovidu, turėdami su savimi valtį, atvyko į nelaimės vietą.

V. Pugačiauskas su liaudies draugovininkais Vytu Kutka ir Algimantu Šidlausku įsėdo į valtį ir, laikydamiesi už upės vagoje augusių krūmų, nuplaukė link malūno, o J. Kandrotas ir A. Tamkovidas liko ant kranto.

Buvo tamsu, garsiai triukšmavo vanduo, nešdamas atskiras ledo lytis. Nebuvo įmanoma nustatyti vandens lygį iki malūno pastato. Jie praplaukė vos 10 metrų, ir staiga V. Pugačiauskas, sėdėjęs valties gale, neišlaikė plaukusio šalia medžio, ir valtį srovė akimirksniu apvertė. Visi atsidūrė vandenyje. Draugovininkai Vytas Kutka ir Algimantas Šidlauskas sugebėjo įsikibti į plaukiančius medžius ir vėliau buvo išgelbėti. V. Pugačiauskas atsidūrė pagal upės tėkmę vandenyje, kur medžių nebuvo, ir todėl nuskendo.

Ant kranto liko milinė su raktais ir žetonu.

Taip tragiškai žuvo buvęs vyresnysis VRS poskyrio inspektorius, Prienų rajono VRS milicijos kapitonas Viktoras Pugačiauskas, vykdydamas tarnybines pareigas, suteikdamas pagalbą į nelaimę patekusiems žmonėms.“

(Ten pat, p. 65-65v)

Tragiška, jautru, didvyriška.

Žmogiškumo pagerbimui alternatyvos nėra

Ir iš karto prisiminiau to laikmečio poeto Juozo Nekrošiaus posmus, pagal kuriuos Mindaugas Tamošiūnas kartu su „Oktava“ sukūrė dainą „Vaikinas nuo Kražantės“. Ją atliko Vytautas Petrušonis.

Ten buvo dainuojama apie sovietinę tarnybą Rygoje atlikusį karį Povilą Rimkų, kuris 1969 m. Dauguvoje gelbėjo skęstančius rygiečius.

Bet ar Viktoro drąsus, tragiškas poelgis mums nesvarbus?

Žmogiškumo pagerbimui ir įamžinimui alternatyvos nėra. Bendražmogiški dalykai nepriklauso nuo santvarkos.

Kai vardan žmonių žuvusius pirmiausia reikia pagerbti

Pavasaris pūtė į šaltus ledus,
Upė pakilo, užliejo kaimus.
Narsus tavo žingsnis ir žvilgsnis drąsus,
Bet potvynio pyktis nugalintis bus.

Šaukė tave dar draugai iš toli,
Bet tu jau skendai tam tamsiam sūkury.
Vanduo nusinešė tavo svajas,
Ir jaunas dienas, ir šviesias viltis.

Tu išėjai, kur pavojaus aidai,
Kur skendo namai ir žmonių likimai.
Šarvai tavo sunkūs, o srovė gili,
Likimas tave pasitiko kely.

(Juozas Nekrošius)

Manau, kad tokiais poeto Juozo Nekrošiaus posmais baigti šį tragišką pasakojimą būtų tinkama. Pagal juos Mindaugas Tamošiūnas kartu su „Oktava“ sukūrė dainą.

Ir vis dėlto tenka apgailestauti, kad nei Prienuose, nei Jiezne, nei Grikapėdyje per 36 atkurtos Lietuvos valstybės metus ir per 40 metų nuo šio įvykio neatsirado žmogaus, piliečio, valdžios atstovo, kuris pagerbtų tragiškai žuvusio pareigūno atminimą.

Viktoras žuvęs, jis jau nepadės patiktukų ties valdžios vyrų nuotraukomis socialiniuose tinkluose, nebalsuos už pakeitusią pavadinimą partiją. Neįsivaizduoju, kiek ledynų valdžios sielose, kad šio išskirtinio žmogaus neįvertino. Tai parodo jų pilietiškumo stoką, nes jiems reikalingi tik jiems linkčiojantys žmonės, su kuriais jie gali daryti fotosesijas, nors rimti darbai nepadaryti arba jie pelių apgraužti.

Imuosi iniciatyvos – Viktoras Pugačiauskas turi būti įamžintas

Viktoras Pugačiauskas turi būti skelbiamas Prienų rajono savivaldybės garbės piliečiu, jo žūties vieta turi būti garbingai pažymėta, nors jo darbo vieta Jiezne nugriauta.

Turiu jau karčią patirtį asmenybių pagerbimo klausimais bendraujant su Prienų valdžia.

Prieš 11 metų Prienų valdžia, pagal jiems surinktą ir pateiktą medžiagą, pažadėjo man ir sukilėlių Geištarų giminaičiams prižiūrėti Prienų senosiose kapinėse sukilėlių kapą, įtraukti jį į paveldą.

Tačiau jau 11 metų po kelis kartus per metus savo lėšomis, nes nevairuoju, važinėju į kapines, sutvarkau kapą, uždegu žvakutes. Nenoriu, kad inteligentai iš Varšuvos Geištarai, atvykę čia, rastų apleistus kapus ir kad jiems nekiltų mintis pagalvoti: „Ech, buvo jie baudžiauninkai ir tokiais liko.“

Surinkau labai plačią medžiagą apie Viktoro Pugačiausko atsakingą veiklą su 23 priedais. Ją pateiksiu Savivaldybės tarybai, krašto visuomenei ir kitur. Pateiksiu ir griežta savivaldybine, ir valstybine linija.

Viktoras Pugačiauskas, besimokydamas Kauno milicijos mokykloje Kaune 1964-1965 metais, buvo miesto tarybos narys. Taip pat 1957-1960 m. buvo Jiezno rajono Darbo žmonių deputatų tarybos (DŽDT) narys, betarpiškas krašto žmonių atstovas. Tai buvo sovietmečio institucija, kurioje, nors ir formaliai, žmogus galėjo būti išklausytas, buvo bandoma atsižvelgti į jo pageidavimus.

Kai darbas nešė pagarbą ir skatinimą kiekviename žingsnyje

Viktoro darbas paliko pėdsakų Aukštadvaryje, Užuguostyje, Kaune, Jiezne. Kelios dešimtys garbės raštų, apdovanojimų, paskatinimų.

Bus daugiau.

Istorikas Vytautas Kuzmickas

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close