VASAROS VAIKŲ IŠLYDĖJIMAS
Autoriaus nuotrauka
Jau spalis, prasideda tikrasis ėjimas tamson, truksiantis trejetą mėnesių. O iki tikros šviesos sugrįžimo bene penketas mėnesių. O dabar – jau metas ir tikrajam rudeniui; net jeigu gamta padovanos mažą šilumos ir saulės dovaną, kurią kažkodėl vadiname „bobų vasara“, tai nepakeis tradicinio gamtos metų rato režimo.
Šiltosios dienos, tiesa, padeda mums sužinoti, kas dar tiki vasara, kas užsiliko nuo jos – pavyzdžiui, žydintys augalai, aktyvūs vabzdžiai ir, suprantama, vasaros paukščiai. Tokį šilumos pliūpsnį reikėtų vadinti vasaros vaikų išlydėjimu, nes būtent tokiomis akimirkomis juos pamatome ar išgirstame. Kai vėl stos vėsios apniukusios dienos, jų neteksime. Tame nederėtų matyti priežasties liūdesiui, nes tai – dėsninga, tuo labiau, kad visi mus paliekantys, išskrendantys ar iškeliaujantys nebūtin atliko gamtos jiems pavestus darbus, paliko, užaugino palikuonis.
Nors jau spalis, bet žiūrėk – šiltą popietę ore nardo šelmeninės kregždutės. Gal jų nėra tiek, kaip vasarą, tačiau jos jaučiasi puikiai. Ar suspės išskristi? Ar nepražus pavėlavusios? Patikėkite, viskas bus gerai; kol kas pakanka šilumos, ore gausu vabzdžių. O atslenkant vėsai jos pakils ir per vieną dieną nuskris keletą šimtų kilometrų, per antrą – dar tiek pat…
Nors daugelis vasaros paukščių išskrido rugpjūčio gale ar rugsėjį, tačiau likusieji tenkinasi esamomis sąlygomis. Kartais pagalvoji: gal ir gerai jie daro! Ir tam yra paaiškinimas – kuo ilgiau jie bus pas mus, tuo saugesni išliks! Ne paslaptis: pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Azijos pakraštyje, pro kurį lekia mūsų paukščiai, jie yra šaudomi, gaudomi, naikinami valgymui ar tiesiog šiaip sau – pramogai. Toks naikinimas kasmet pražudo (kukliais skaičiavimais) iki 150 milijonų paukščių, nors iš tikro šie skaičiai gali būti ženkliai didesni.
Taigi, paukščiams keliautojams galima linkėti tik vieno – neskubėti ir pas mus būti kuo ilgiau.
O kiti? Vieną vakarą, laukdamas elnių (tikėjausi juos pamatyti šviesoje, kai dar galima fotografuoti) žavėjausi laumžirgiais, kurie suko ratus ore, stvarstė uodus, dažnai pakildami iki eglių viršūnių, po to leisdamiesi žemiau. Vadinasi, jie vis dar aktyvūs, kaip ir jų grobis. Kitiems tokio „mėsiško“ grobio nereikia; štai sode ant nukritusių obuolių nusileidžia drugiai admirolai (taip pat keliautojai, skrendantys į pietus, žieduose plazda spungės, o greta jų – kamanės. Čia pat sukasi vapsvos ir didieji širšuolai – jie yra musių, lervų medžiotojai. Nors vapsvų šeimos dar gyvybingos, tačiau ateina metas joms mažėti – ilgainiui turi likti ką tik išsiritusios motinos (dažnam lizde jų užauga iki 100), kurioms lemta peržiemoti ir kitą pavasarį pradėti naujos bendruomenės kūrimą.
Ar girdėjote pievoje grojančias, svirpiančias cikadėles? O žiogą? Iki šiol išgyveno dalis žaliųjų, margųjų žiogų, nesistebime suradę žiogą giesmininką. Būtent jo negarsi, bet labai ilgai besitęsianti trelė yra būdinga rudeniui. Jei nebus labai stiprių, naikinančių šalnų, žiogai gros iki spalio pabaigos. Tik ne kasdien, o pašvietus saulei, sušilus orui…
Štai tokie dalykai vyksta gamtoje. Mes kiekvienas galime tą pajausti, pastebėti – tik žiūrėkime, stebėkime ir viską atrasime patys. O kas nespės to padaryti, turės laukti visus metus – iki kito rudens.
Selemonas Paltanavičius
