Rugpjūčio 23-ioji – Baltijos kelio (Juodojo kaspino) diena
„Priešui nepasiseks kovos laimėti tol, kol lietuvių atminime stovės rezistencijos faktų tikrovė – gyva, neiškreipta, svetimos propagandos nesuteršta.“ (J.Brazaitis-Ambrazevičius)
Dr. Eugenija Vaitkevičiūtė
Baltijos kelias – tai 1989 m. rugpjūčio 23 d. surengta taiki apie 650 km ilgio gyva žmonių grandinė per Lietuvą, Latviją ir Estiją, sujungusi Vilnių, Rygą bei Taliną. Ši akcija buvo skirta paminėti slaptųjų Molotovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų pasirašymo metines ir pareikšti reikalavimą nutraukti sovietinę okupaciją bei atkurti nepriklausomybę. Jis tapo surengtas 1989 metų rugpjūčio 23 dieną, susirinkus net 2 milijonams žmonių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Baltijos kelio ilgis buvo: apie 650 kilometrų nepertraukiama susikibusių rankomis žmonių grandinė. Jo tikslas: pasmerkti Vokietijos ir SSRS pasidalytą įtakos zoną Europoje ir parodyti vieningą Baltijos šalių laisvės siekį. Istorinė Baltijos kelio reikšmė buvo milžiniška: ši taiki protesto akcija atkreipė viso pasaulio dėmesį į neteisėtą Baltijos šalių aneksiją ir paspartino Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės atkūrimo procesus. Pažymėtina, kad Baltijos kelias yra įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ registrą.
Nuo ko viskas prasidėjo, dėl ko slaptųjų protokolų pasmerkimui rinkosi žmonės iš visų trijų Baltijos valstybių ir būtent ką tuo didžiu istoriniu įvykiu buvo bandoma priminti pasauliui?
Gerbiamieji, daugelis turbūt žinote, kad 1920 m. neva „amžiną taiką su Rusija“ sudarė ne tik Lietuva, bet ir Latvija bei Estija? Estai tą dokumentą vadina Tartu sutartimi. Latviai – Rygos sutartimi. Ir, kaip ir mums, tie dokumentai tada turėjo, pasak švelnių pūkuotų sovietų Rusijos pažadų, garantuoti visoms trims Baltijos valstybėms saugų gyvenimą, suverenumą, neliečiamumą, į kurį bolševikai net nesusapnuotų kėsintis… Deja!
Vertinant XX amžiaus I pusės ir XXI a. pradžios istoriją akivaizdu, kad gintis nuo įvairaus plauko raudonųjų ir jų pastangų kėsintis į laisvąją Europą tenka maždaug kas 20 – 30 metų.
Antai 1938 m. Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos vyriausybėms sudarius Miuncheno susitarimą, pagal kurį čekų Sudetai buvo perduoti tuomet nacisistinei Vokietijai ir jos aneksuoti. Tarp kitko, toksai galutinis sprendimas buvo priimtas net be Čekoslovakijos dalyvavimo (!). Todėl šindieninis Europos valstybių ir Ukrainos priešinimasis bet kokiems svarstymams, jei juose nėra Ukrainos – visiškai suprantamas. 1939 m. pavasarį Anglijos bei Prancūzijos atstovai atvyko į Maskvą derėtis su SSRS dėl sąjungos prieš galimą A.Hitlerio agresiją. Ir ką manote? Sovietai iškėlė milžiniškus reikalavimus (tai jums nieko neprimena, gerbiamieji?) ir, netrukus, visą tų derybų procesą perėmė… Hitleris.
1939 m. liepos 26 d. įvykusiame slaptame vokiečių ir sovietų agentų susitikime viename iš Berlyno restoranų vokiečiai leido boševikams suprasti, kad jie mielai išpildys tuos jų norus, kurių, kaip civilizuotesnės valstybės, nesutiko tenkinti Anglija bei Prancūzija. Pvz.: kad, mainais už tai, kad Sovietų Rusija nesikiš, kai Hitleris užpuls laisvą nepriklausomą Lenkiją – jis galėtų perleisti rusams labai juos viliojusias Rytų Europos sritis. Aišku, nieko perleisti nei vokiečiai, nei rusai vieni kitiems negalėjo, nes pasaulyje jau dominavo vadinama „Wilsono doktrina“, t.y., nepriklausomi laisvų tautinių valstybių apsisprendimai dėl savo gyvenimo buvo pripažįstami ir gerbiami – tačiau abi tos šalys turėjo ypatingai gobšius lyderius ir krūvas jų ginkluotų pakalikų. Kai anglai su prancūzais ignoravo Molotovo reikalavimą „pripažinti Rusijos įtaką Baltijos valstybėms ir paveikti Lenkiją bei Rumuniją, kad jos įsileistų Rusijos kariuomenę karo su Vokietija atveju“, 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras Ribbentropas ir Sovietų Rusijos komisaras Molotovas pasirašė nepuolimo sutartį – ir slaptą protokolą dėl „Įtakos sferų Rytų Europoje: Baltijos valstybėse, Lenkijoje, Rumunijoje (…) Sovietų įtakai tenka Suomija, Estija ir Latvija – Vokietijos – Lietuva. (…) Ribbentropo biuro atstovas dr. Peter Bruno Kleist 1939 m.rugsėjo 8 – 14 d. tris kartus kreipėsi į [Lietuvos] atstovą Berlyne gen. K.Škirpą, kad Lietuva skelbtų karą Lenkijai ir atsiimtų savo sostinę Vilnių. Pažadėjo Lietuvai karinę Vokietijos pagalbą, užtikrino saugumą nuo Sovietų [Rusijos] pavojaus.“ (J.Brazaitis. Vienų vieni. Vilnius, 1990).
Lietuvos Vyriausybė, nepaisydama didžiulio paties Ribbentropo spaudimo, šį pasiūlymą ryžtingai atmetė, ir toliau kilniai demonstruodama neutralitetą tiek Hitlerio netrukus užpultos Lenkijos, tiek ir kitų savo kaimyninių valstybių atžvilgiu.
Bet, kadangi, kaip šiandien, taip ir tada kilnumą vertino ne visi, 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo laisvą, suverenią ir nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Okupacinės sovietinės valdžios ir saugumo struktūros iš karto pradėjo vykdyti represijas, nukreiptas pirmiausia prieš buvusias nepriklausomos Lietuvos valdžios struktūras, organizacijas, politines partijas, kariuomenę, Bažnyčią, o po to ir visus kitus.
Paaiškinimas jaunajai kartai, kurios, manoma, ne taip, kaip mano (Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio laikų) kartą, per 36 Lietuvos Nepriklausomybės metus niekas kaip reikiant neišmokė istorijoje atskirti grūdus nuo pelų: tos sovietų vykdytos represijos turėjo tiktai politinius ir ideologinius motyvus. Represuoti asmenys sovietams niekuo, pabrėžiu – niekuo nenusikalto. Kaip ir šiandienos RF niekuo nenusikalto ukrainiečiai. O kad pridengtų savo juodus darbus – masines deportacijas, žudynes, kankinimus, laisvės suvaržymus, prievartavimus, visapusišką ir šimtaprocentinį Lietuvos apiplėšimą ir grobimą – sovietų propaganda skelbė, kad jiems atseit „reikia kovoti su buržuazija ir klasinės visuomenės priešais“. Kitaip tariant, su visais, kas nėra iš jų pačių tarpo. Nes, kaip kad šiandienos RF ukrainiečių laisvės dvasios, taip tuometiniai bolševikai velniškai bijojo visų nacionalinę savimonę turinčių žmonių. Dėl ko? Nes tų padarų, atšliaužusių Lietuvon iš stalinizmo savo pačių šalyje tamsos, supratimu, kiekvienas bent kiek sąmoningas kiekvienos jų okupuotos / siekiamos okupuoti šalies pilietis kelia grėsmę sovietų santvarkai ir jos įtvirtinimui.
Todėl viena iš priežasčių, dėl ko būtent mano karta (1970 – 1980-ųjų metų gimimo asmenys) laikoma natūraliai, instinktyviai atsparesne kremliaus dezinfomacijai yra tai, kad ši karta dar matė sovietų propagandos stilių bei naratyvus, bet jau regėjo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. O RF propaganda su visais vadinamais rusiškais prokremliškais jos naratyvais yra iki tiek tragikomiškai, banaliai ir primityviai tapati sovietinei, kad, užuot patikėję kremliaus skleidžiamais blėniais, mes mieliau – iš jų juoksimės, arba, kaip mūsų tėveliai ir seneliai, aršiai juos stabdysime. Nes puikiai žinome, kuo visa tai gali baigtis.
1940 m., okupacinei sovietų valdžiai iš anksto planuojant būsimus suėmimus, pirmiausia sovietai iš didžiųjų miestų kalėjimų paleido dalį kriminalinių nusikaltėlių (kad būtų „atlaisvinta“ vietų politiniams kaliniams). Kalėjimai buvo pertvarkyti pagal NKVD nurodymus (pvz., kankinimų kamerų sienos buvo apmuštos minkštai, kad tų pragaro bestijų tardomi asmenys net nusižudyti negalėtų…). Taip pat buvo paleisti 525 kriminaliniai nusikaltėliai, kurių dalis vėliau itin noriai talkino NKVD (ar tai jums nieko neprimena, gerbiamieji?). O 1940 m. liepos 7 d. A. Sniečkus Maskvos nurodymu patvirtino atseit „likviduotinų asmenų sąrašą“. Jį sudarė buvę tautininkų, voldemarininkų, jaunalietuvių, krikščionių demokratų, socialdemokratų, Lietuvos šaulių, ateitininkų, pavasarininkų ir kitų organizacijų nariai. Mažiau nei po mėnesio, liepos 10–17 d. visoje Lietuvos teritorijoje sovietai pradėjo masines represijas prieš buvusius politinius ir visuomenės veikėjus ir administracijos pareigūnus. Pasak istorinių šaltinių, išlikusių amžininkų prisiminimų „Suėmimai buvo vykdomi dažniausiai tamsiuoju paros metu, gyventojų namuose buvo atliekamos kratos, artimiesiems buvo meluojama apie suimtųjų likimą, dažnai teigiant, jog areštas truks viso labo keletą dienų. Buvusiems ministrams, saugumo ir žvalgybos vadovams buvo įvykdytos mirties bausmės, jie sušaudyti Maskvos Butyrkų, Lubiankos ir kituose SSRS kalėjimuose. Už visų tų pirmųjų sovietų kariuomenės ir saugumo organų vykdytų siautėjimų Lietuvoje stovėjo SSRS NKVD (…), sovietinė kariuomenė. Represijos buvo vykdomos ne tik prieš lietuvių tautybės asmenis, bet ir prieš buvusius lenkų kariškius, priešiškumu įtartus žydus ir kt. Represijų ypač smarkiai ir žiauriai imtasi prieš buvusius kariškius lietuvius. Lietuvos kariuomenė iš karto buvo išformuota, vėliau inkorporuota į SSRS Raudonosios armijos sudėtį, aukštesnieji karininkai buvo paleisti, o po to bene iš karto atsidūrė suimamųjų sąrašuose. Politiniai vadovai rinkdavo informaciją apie karius, kurią vėliau perduodavo NKVD, bet koks karių nepasitenkinimas buvo slopinamas areštais. 1940 m. rudenį saugumo organai ėmė rinkti informaciją apie atseit „socialiai pavojingas grupes“, buvo užvestos agentūrinės bylos, taip ruošiant dirvą 1941-ųjų masiniams trėmimams į Sibirą. (…) 1941–1952 m. iš 132 tūkst. išvežtųjų amžinai tremčiai 28 tūkst. mirė nuo ligų, bado ir nepakeliamo darbo. Dar apie 50 tūkst. ilgai negalėjo grįžti arba visiškai negrįžo į Lietuvą.“ (https://www.kgbveikla.lt/sovietinio-okupacinio-rezimo-represine-politika-1944-1953-m./sovietu-tremimai-lietuvoje-1939-1941-1944-1953-m./63; Strods, Heinrihs and Matthew Kott „The File on Operation ‘Priboi’: A Reassessment of the Mass Deportations of 1949.” Journal of Baltic Studies 33.1 (2002): 1-31.)
Įvairios represijos ir tremtis tuomet neaplenkė nė vieno Lietuvos visuomenės sluoksnio, tačiau labiausiai nukentėjo vadinamosios „valstybės smegenys ir sąžinė“ – inteligentija. Galima teigti, kad deportacijų metu labiausiai nukentėjo ir ūkininkai, kurie okupacinės sovietų valdžios buvo laikomi pagrindiniais ginkluoto pasipriešinimo rėmėjais. Antai 1945–1946 m. buvo tremiamos partizanų šeimos. 1948 m. gegužės mėn. 22–23 d. trėmimo operacijos „Vesna“ metu buvo ištremti 40 002 žmonės, o 1949 m. kovo mėn. 25–28 d. trėmimo operacijos „Priboj“ metu ištremtas 28 981 žmogus. Šių trėmimų pretekstas buvo kova su pasipriešinimo judėjimu ir jo rėmėjais, kuriais galėjo būti tik buožės, t. y. ūkininkai. 1951 m. spalio 2–3 d. vyko didysis trėmimas „Osen“, kurio metu buvo ištremta apie 16 000 žmonių ir kuris buvo nukreiptas prieš valstiečius, dar atsilaikiusius prieš kolektyvizaciją. Tasai sovietinis komunistinis Lietuvos gyventojų naikinimas „pirmiausia buvo nukreiptas prieš lietuvių tautą kaip vienintelę valstybingumo idėjos puoselėtoją. Buvo naikinami ne buožės, ne nacionalistai, ne žmonės be tautybės, o būtent lietuviai, trėmimas vykdomas motyvuojant lietuvių kaip etninės grupės dalinio sunaikinimo ar suvaržymo būtinybe. Lietuvos sovietizavimas ir pasipriešinimo nuslopinimas nebūtų pavykęs, jeigu ne masiniai suėmimai, nes jais buvo siekiama įbauginti žmones, palaužti pasipriešinimo dvasią.“ (https://www.kgbveikla.lt/sovietinio-okupacinio-rezimo-represine-politika-1944-1953-m./sovietu-tremimai-lietuvoje-1939-1941-1944-1953-m./63; Juozas Starkauskas, Stribai (Ginkluotieji kolaborantai Lietuvoje partizaninio karo laikotarpiu, 1944–1953), 2001)
Kaip pasakoja profesorius H. Strodsas, buvęs Latvijos Okupacijos muziejaus mokslinių programų vadovas, kuris 1949 m. studijavo istoriją Latvijos universitete Rygoje: „Prisimenu tai lyg vakar – didžiulį triukšmą, kai čekistai išlaužė duris, nes, matyt, šeimininkai nenorėjo, kad jie įeitų. Manęs tai asmeniškai nepalietė, bet mano giminaičiai buvo iškeldinti. Nežinau kodėl, nes jie nedalyvavo jokioje politinėje veikloje; matyt, jie tiesiog kažkam nepatiko.“ O anot žymios latvių politikės, buvusios Latvijos Užsienio reikalų ministrės S.Kalnietės, gimusios Sibire, kur jos tėvas ir motina susipažino būdami tremtyje,. „Kas nutiko tada, Latvijoje žino visi, nes Latvijoje nėra nė vienos šeimos, kurios nebūtų palietusi tremtis.“ Strods, Heinrihs and Matthew Kott „The File on Operation ‘Priboi’: A Reassessment of the Mass Deportations of 1949.” Journal of Baltic Studies 33.1 (2002): 1-31.)
Tautybės atžvilgiu tarp tremtinių iš Lietuvos lietuviai sudarė 71,6 proc., žydai – 12,5 proc., lenkai – 11,4 proc., rusai – 1,1 proc. Pažymėtina, kad „1941 m. birželio 22–27 d., prasidėjus SSSR ir Vokietijos karui, sovietinė Raudonoji armija traukdamasi iš Lietuvos vykdė civilių gyventojų, suimtų asmenų (apie 700) žudynes Rainiuose, Pravieniškėse, Červenėje. Iš viso būta apie 40 žudynių vietų.“ Vos per 5 dienas (!). (https://www.kgbveikla.lt/sovietinio-okupacinio-rezimo-represine-politika-1944-1953-m./sovietu-tremimai-lietuvoje-1939-1941-1944-1953-m./63)
1941 m. – 1953 m. okupacinė sovietų valdžia iš viso įvykdė net 34 didesnio ar mažesnio masto masinius Lietuvos gyventojų išvežimus į SSRS gilumą, entuziastingai organizuotus SSRS partinių, vyriausybinių, represinių struktūrų. 73 % visų tremtinių sudarė moterys ir vaikai, didžioji jų dalis buvo nepilnamečiai ir mažamečiai. Iš viso iš trijų Baltijos šalių buvo deportuota 30 620 šeimų, 94 799 asmenys, ir šie duomenys dar tikslinami, kadangi, pasak istorikų, ištremtųjų skaičiai yra dar didesni. (http://www.svoboda.org/a/1563837.html)
Tragiški Lietuvos pokario istorijos įvykiai neatsiejami nuo šių žaizdų ir, pasak kai kurių tyrinėtojų, kolektyvinės visų Lietuvos gyventojų moralinės traumos, keliaujančios mumyse iš kartos į kartą. Šiandien tos išskirtinės, žiaurios politinių represijų formos, su savo administraciniu (t.y., net neteisminiu) pobūdžiu ir tuo, kad jos buvo nukreiptos ne prieš kokį nors konkretų žmogų, o prieš tam tikrais išankstiniais kriterijais apibrėžtą žmonių grupę, yra kvalifikuojamos kaip: nusikaltimai prieš žmoniją.
Palyginimui, po beveik 100 metų: 2022 m., vos per du RF sukelto plataus masto karo prieš Ukrainą karo mėnesius „Rusija iš okupuotų [Ukrainos] teritorijų prievarta deportavo apie 600 000 ukrainiečių, iš kurių 117 000 yra vaikai. Tai pirmiausia liečia rytinius Ukrainos regionus, ypač Mariupolį. Masinis ukrainiečių deportavimas ir perkėlimas Rusijos teritorijoje turi akivaizdžių genocido požymių – Ukrainoje jau pradėtas baudžiamasis procesas dėl tokių okupantų veiksmų. Vladimiras Putinas pasirašė dekretą, kuriuo beveik 100 000 prievarta deportuotų ukrainiečių prievarta perkeliami į atokius Rusijos kampelius, įskaitant Sibirą ir poliarinį ratą.“ (https://www.lexology.com/library/detail.aspx?g=8108bc13-2d8e-4333-81c6-b2559a6117e5) Prisiminkite tai, prašau, kai eilinį kartą išgirsite ar išvysite kokį nors mums dabar ypatingai įkyriai brukamą kremlišką naratyvą, gerbiamieji…
Tad nieko stebėtino, kad 1941 m., su tikslu atkurti Lietuvos nepriklausomybę, buvo organizuotas Birželio sukilimas. O Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, užuot vėl leidęsi klusniai, kaip avys, suvaromi į tremties vagonus, lietuviai stvėrė ginklus – ir masiškai išėjo į miškus.
„Dabar ten tik motina
Skalbia, skalbia ir skalbia
Kultuve klevo
Sūrų nuo ašarų vandenį
Nužudytų sūnų
Kruvinus marškinius
Ir nei laumės
Nei drobių audėjos
Neateina talkon…“
(K.Bradūnas)
O po daugelio metų, 1990 m. Kovo 11-ąją, būtent legendinių mūsų šviesiosios, narsiosios, ilgosios, beatodairiškai herojiškos antisovietinės rezistencijos vadų priimta 1949 m. Vasario 16-osios Deklaracija tapo esminiu konstituciniu dokumentu atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
