„Niekas, nei šeimos nario provokacijos, nei alkoholis ar stresas darbe nepateisina smurto. Už smurtą visada atsako tiktai jį panaudojęs žmogus“
Dr. Eugenija Vaitkevičiūtė kalbina žymų psichologą, neseniai VšĮ „Gilės sodas“ laimėto Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) finansuojamo projekto vykdyti Smurtinio elgesio artimoje aplinkoje keitimo programas „Sek savo emocijas ir elgesį“ programos vadovą Ramūną Ambrulaitį.
Gerbiamas Ramūnai, kaip gimė tokio projekto idėja?
Idėja gimė ne per vieną dieną. Ji augo iš ilgametės praktikos dirbant su šeimomis, emocinių sunkumų ir priklausomybių paliestais asmenimis ir įvairiomis krizinėmis situacijomis. Dažnai matome ne tik smurto pasekmes, bet ir jo priežastis – negebėjimą atpažinti ir saugiai reikšti savo emocijas, sunkumus konstruktyviai spręsti konfliktus, įsisenėjusius elgesio modelius, perduodamus iš kartos į kartą.
Per daugelį metų įsitikinome, kad vien tik reaguoti į smurto pasekmes neužtenka. Jei norime ilgalaikių pokyčių, turime padėti žmonėms išmokti elgtis kitaip dar tada, kai jie dar yra pasirengę keistis.
Būtent todėl VšĮ „Gilės sodas“ parengė projektą „Sek savo emocijas ir elgesį“, kurį finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Šio projekto esmė – ne pateisinti smurtą, bet padėti žmogui prisiimti visišką atsakomybę už savo veiksmus ir išmokti tokių įgūdžių, kurie leistų konfliktus spręsti be grasinimų, žeminimo ar fizinio smurto. Tarptautinė praktika rodo, kad visuomenės saugumas didėja tada, kai vienu metu rūpinamasi ir nukentėjusiųjų apsauga, ir smurtinio elgesio pasikartojimo prevencija.
VšĮ „Gilės sodas“ laimėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) finansuojamą konkursą vykdyti Smurtinio elgesio artimoje aplinkoje keitimo programas Prienų, Birštono, Kazlų Rūdos ir Marijampolės savivaldybėse. Dėl ko būtent šios Lietuvos savivaldybės, ar jose smurto problema aštresnė, ar, priešingai – žmonės sąmoningesni?
Smurtas artimoje aplinkoje egzistuoja visose savivaldybėse. Šias savivaldybes pasirinkome todėl, kad jose jau daugelį metų dirbame su bendruomenėmis, socialinėmis, sveikatos priežiūros ir teisėsaugos institucijomis. Turime partnerysčių, pažįstame vietos žmonių poreikius ir galime užtikrinti kokybišką pagalbą. Pagalba smurtinį elgesį naudojančiam žmogui nėra privilegija. Tai investicija į būsimų smurto atvejų prevenciją ir nukentėjusiųjų saugumą.
Norisi pasmalsauti: kokias metodikas taikote?
Dirbame remdamiesi mokslu grįstomis metodikomis: kognityvinės elgesio terapijos principais, motyvacinio pokalbio metodais, emocijų reguliavimo, konfliktų sprendimo ir atsakomybės prisiėmimo metodais.
Programoje labai aiškiai kalbame apie atsakomybę: niekas, nei šeimos nario provokacijos, nei alkoholis ar stresas darbe nepateisina smurto. Už smurtą visada atsako tiktai jį panaudojęs žmogus.
Gerbiamas Ramūnai, nukentėjusiųjų teisių gynėjai dažnai pabrėžia, kad įvairios smurtinio elgesio keitimo programos gali suteikti smurtautojams naują žodyną (išmoksta kalbėti kaip „aukos“, manipuliuoti psichologiniais terminais), tačiau iš esmės nepakeičia jų galios ir kontrolės dinamikos. O institucijos dažnai naiviai fiksuoja „pažangą“ tik pagal popierinius lankomumo rodiklius. Todėl norėčiau paklausti: jei jūs, kaip elgesio keitimo programoje dirbantis psichologas, susidurtumėte su vadinamu „instituciniu aklumu“ – ar šio projekto rėmai suteikia Jums ir Jūsų komandaipakankamai laisvės priimti atitinkamus sprendimus, imtis atitinkamų veiksmų? Nes institucinės klaidos kartais, deja, kainuoja gyvybes…
Tarptautinėje praktikoje pripažįstama, kad vien dalyvavimas programoje savaime nereiškia, jog žmogus pasikeitė. Egzistuoja rizika, kad dalis žmonių gali išmokti vartoti psichologinius terminus, kalbėti apie emocijas ar atsakomybę – žodžiais, tačiau realiame gyvenime ir toliau siekti kontroliuoti, manipuliuoti ar smurtauti. Būtent todėl profesionalios programos šiandien vertina ne gražius žodžius, o realų elgesio pokytį.
Mes labai aiškiai suprantame, kad lankomumas nėra pokytis. Baigtas kursas nėra pokytis. Net ir gebėjimas taisyklingai kalbėti apie savo jausmus dar nėra pokytis. Tikrasis pokytis matomas tada, kai žmogus prisiima atsakomybę už savo elgesį, nustoja kaltinti kitus, išmoksta sustoti konflikto metu ir ilgainiui nebekartoja smurtinio elgesio. Todėl mūsų darbe vienas svarbiausių principų yra nuolatinis rizikos vertinimas. Jeigu matome, kad žmogus neigia atsakomybę, menkina padarytą žalą, kaltina nukentėjusįjį ar bando manipuliuoti specialistais, tai nėra ignoruojama. Priešingai – tokie požymiai leidžia manyti, kad rizika išlieka didelė, todėl jie tampa svarbia profesinio vertinimo dalimi.
Kalbant apie vadinamąjį „institucinį aklumą“, manau, kad didžiausia apsauga nuo jo yra ne vieno specialisto nuomonė, o bendradarbiavimas. Tarptautinės rekomendacijos pabrėžia, kad smurtinio elgesio keitimo programos negali veikti izoliuotai. Jos turi būti integruotos į platesnę sistemą, kurioje bendradarbiauja policija, probacijos tarnyba, vaiko teisių apsaugos specialistai, socialiniai darbuotojai, sveikatos priežiūros specialistai, specializuotos kompleksinės pagalbos centrai ir net bendruomenės. Kiekviena institucija mato skirtingą situacijos dalį, todėl tik dalijantis informacija galima priimti saugiausius sprendimus.
Kalbant apie mūsų projektą „Sek savo emocijas ir elgesį“, galiu pasakyti, kad jo rėmai suteikia pakankamai profesinės laisvės taikyti individualų rizikos vertinimą ir dirbti ne formaliai, o atsakingai. Programos vadovo pareiga nėra „pažymėti“, kad žmogus dalyvavo programoje. Mūsų pareiga – profesionaliai vertinti situaciją, kelti nepatogius klausimus, nepasiduoti manipuliacijoms ir visada pirmiausia galvoti apie nukentėjusiųjų bei vaikų saugumą.
Norėčiau pabrėžti dar vieną svarbų dalyką. Šios programos nėra skirtos tam, kad apsaugotų žmogų nuo jo atsakomybės. Jos skirtos tam, kad sumažintų tikimybę atsirasti naujoms aukoms. Tai iš esmės yra visuomenės saugumo priemonė.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad didžiausias programų veiksmingumas pasiekiamas tada, kai jos nėra vienintelė intervencija. Jos turi būti derinamos su teisine atsakomybe, nuolatiniu rizikos vertinimu, pagalba nukentėjusiesiems ir aktyviu institucijų bendradarbiavimu. Kitaip tariant, elgesio keitimo programa nėra alternatyva atsakomybei – ji yra viena iš priemonių, padedančių užkirsti kelią smurto pasikartojimui.
Todėl ir kviečiame žmones dalyvauti projekte „Sek savo emocijas ir elgesį“ nelaukiant, kol konfliktai peržengs ribą. Kuo anksčiau žmogus pripažįsta problemą ir pradeda keisti savo elgesį, tuo didesnė tikimybė apsaugoti jo artimuosius nuo naujų smurto epizodų. Mano įsitikinimu, tikroji šių programų sėkmė matuojama ne dalyvių skaičiumi, o tuo, kiek būna šeimų, kuriose atsiranda daugiau silpnesniųjų saugumo, tarpusavio pagarbos ir atsakomybės.
Ką savo darbe laikytumėte „sėkmės istorija“?
Didžiausia sėkmė prasideda tada, kai koks nors žmogus nuoširdžiai prisiima atsakomybę už savo elgesį ir išmoksta sustoti prieš panaudodamas smurtą. Kviečiu Prienų, Birštono, Kazlų Rūdos ir Marijampolės savivaldybių gyventojus dalyvauti projekte „Sek savo emocijas ir elgesį“. Kreiptis pagalbos yra brandus ir atsakingas sprendimas. Kiekvienas žmogus, kuris ryžtasi keistis, prisideda prie saugesnės šeimos ir bendruomenės kūrimo.
Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį!
