Baltijos kelio (Juodojo kaspino) dienai artėjant: „Rašalas ten būdavo daromas iš kamino suodžių“ (II)
Dr. Eugenija Vaitkevičiūtė kalbina Sibiro tremtinį, Išlaužo krašto šviesuolį, legendinį trumpabangininką (ir ne tik!) Alfonsą Seniką.
Gerbiamas Alfonsai Senikai, teko girdėti, kad net jeigu lietuviai tėvai Sibire nenorėdavo leisti savo vaikų lietuviukų į rusišką sovietų mokyklą, arba, pvz., tie lietuviukai nemokėdavo rusiškai, neturėdavo batų, šiltų drabužių – juos vis tiek versdavo. O kaip klostėsi reikalai su rusiška mokykla ten, kur buvot ištremti judu su mama?
Taip, pradėjau ir aš, kaip ir visi kiti tremtinių vaikai, ten eiti į rusišką mokyklą. Mokyklos pastatas, pamenu, buvo vienaaukštis, pastatytas iš apvalių rąstų, jame keturios klasės mokiniams, mokytojų kambarys ir didelis koridorius – salė. Palyginti nemaži langai, o grindys iš lentų, kas tuose kraštuose yra reta. Mokyklos direktorius – užkietėjęs komunistas, rusas, nedidelio ūgio, rudais plaukais, mažomis akutėmis ir kreivomis kavaleristo kojomis. Turėjo balsą kolchozo vadovybėje, nes jo žinioje buvo nemaža „darbo jėgos“ (kitaip tariant, mokinių). Mokytojai buvo atkelti iš Tomsko, tokie patys vargšai ir mažai skyrėsi nuo eilinių „kolchoznykų“. Mano klasės mokytoja Zinaida Ivanovna buvo tikra vargšė, turėjo daug ir savo vaikų, neužilgo pasimirė – žmonės sakė, kad iš bado… Vėliau, mokyklai tapus septynmete, iš Tomsko atvažiavo dvi jaunos mokytojos, panašu, kad baigusios kažkokį pedagoginį institutą. Jos mokė vokiečių kalbos ir matematikos. Draugavo su lietuviais tremtiniais. Karo pradžioje mokyklos direktorių, atsimenu, jo pavardė buvo Karpovas, paėmė į frontą. Grįžo gal po metų, be dešinės rankos.
O mokinukai?
Visi mokiniai buvo kolchoznykų vaikai. Kai kurie vienoje klasėje sėdėdavo net po kelis metus. Apskurę, išdykę akiplėšos, pravardžiuojasi ir mušasi. Privengdavo tiktai mokyklos direktoriaus. Ir berniukai, ir mergaitės apkirpti panašiai, visi – paprastomis žirklėmis. O galva, pas dažną – puodynės formos; tai rachito požymis. Kita ypatingai nemaloni kasdienio gyvenimo dalis ten buvo, ir, spėju, dažnas skaitytojas gali būti šokiruotas: pas daugumą mokinių galvoje ir drabužiuose – utėlės. Kaip kad namuose ir kitose patalpose – blakės.
Blakės?! Skaičiau vienos Sibiro tremtinės atsiminimuose, kad tos įkyrios kraujasiurbės, jei tremtiniai net apsistatydavo gultus indais su vandeniu, kad jos nepasiektų įkąsti, įsigudrindavo ropštis siena, tada lubomis, ir… nukristi tiksliai ant miegančio žmogaus. Ir kad visokie šitokie vabzdžiai Sibire būdavo tikras prakeiksmas, kartu su visais kitais milžiniškais sunkumais.
Būtent. Kartais, tiesa, iš rajono atvažiuodavo vadinama „prožarka“ – tai kažkas panašaus į vietinę sanitarinę tarnybą. Tada visų mokinių drabužiai sukabinami ir kaitinami vos ne iki užsidegimo. Utėlės, būdavo, žūsta, bet glindos (jų kiaušinėliai) atsparios – išlieka.
Būdamas mažas berniukas iš ką tik okupuotos Lietuvos, atsidūrėte pačioje raudonosios meškos irštvoje. Kokia ji buvo, sovietinės Sibiro mokyklos atmosfera, ten dirbę mokytojai, ją lankę mokiniai?
Visko buvo, neišskiriant nė, kartais, kuriozų. Antai sykį, per piešimo pamoką, mokytoja leido paišyti „laisva tema“. Vėliau, pasakė, ji piešinius surinks ir įvertins. Aš atsiverčiau kažkokią knygą ir man patiko kažkokio ūsuoto vyro portretas. Tai nutariau jį ir perpiešti. Pamokos pabaigoje prieina mokytoja ir klausia, ką aš čia nupiešiau? Rodau – šitą. Pasirodo, tai buvo… Stalinas. Vaikai šaukia: „Stalina narisoval!” („Staliną nupiešė!”, liet.) Panašumo į Staliną gana mažai, tad išėjo nebloga baidyklė. Mokytoja čiumpa mane už pakarpos, su visu piešiniu – ir į mokytojų kambarį! Pasirodo, toks įvykis – neeilinis. Ir kad pradėjo visi mane „prausti“… „Kaip tu drįsai, snargliau, buožių išpera, piešti vadą ir mokytoją! Tą teisę turi tik didieji, išrinktieji, patys geriausi mūsų didžiosios tėvynės, SSRS menininkai!!” ir t.t., ir pan. Žodžiu, išbarė, labai smarkiai, ir prigrasino, kad ateityje net nemėginčiau to daryti – tuo pačiu ir save apsidrausdami. Nes staiga kas nors paskųs, kad jų mokykloje kažkoks įžūlus mažas buožė nupaišė Staliną – kaip kokią daržo kaliausę? Dar, atsimenu, toje mokykloje buvo tokia tvarka, kad klasėje viename suole turi sėdėti berniukas ir mergaitė. Aš sėdėjau pirmame suole su stovyklos komendanto Slinkino dukra. Ji, Valia, išsiskyrė iš kitų, buvo apsirengusi šiek tiek padoriau ir jautė savo vertę. Būtų buvusi graži mergaitė, bet turėjo vienos akies valktį (kataraktą, arba: lęšiuko drumstį). Pas ją „sumkoj“ (krepšyje, rus.) visada būdavo kas nors valgomo. Šiaip paprastai, jei kas ką turėjo, vyresnieji atimdavo. Bet į Valios „sumką“ niekas nelindo – nes ji gali pasiskųsti tėvui ir tada skriaudikai gali turėti didelių nemalonumų. Aš pastoviai būdavau alkanas, ir per pamoką po suolu ji man vis pakišdavo po gabaliuką „kalačiko“.
O kas tai yra „kalačikas“, jei galiu paklausti?
Kantrybės, kantrybės, apie tai dar papasakosiu. Aš, nutaikęs momentą, kai nieks nematydavo, tą „kalačiko“ gabalėlį skubiai prarydavau. Jai buvo malonu tai matyti. O jos rašalo bonkutėje rašalas buvo ne bet koks, o padarytas iš cheminio pieštuko, ir net jos „ručka“ (plunksnakotis, rus.) – firminė. Gi mano – prie pagaliuko pririšta nudilusi plunksna. Labai džiaugiausi, kad rašant ji man leidžia mano plunksnakotį pamirkyti jos rašalinėje. Nes šiaip rašalas ten būdavo daromas iš kamino suodžių. Kas juo parašyta – prastai džiūsta, greitai susitepa, o ir tokiu rašalu rašantys mokiniai – suodini. Cheminis pieštukas ten būdavo didelė retenybė. Net ir nešiojamas būdavo ne „sumkoje“, o užsikišus už ausies, nes jis rodo neeilinę asmens padėtį. Dabar – apie sovietinę propagandą. Jūs esate girdėjusi, kad, anot sovietinės propagandos, Leninas buvo neva pats geriausias viso pasaulio ir visų laikų mokinys?
O taip! Pamenu, okupacijos laikais pradinių klasių mokytoja kasdien po kelis kartus išūždavo mums ausis apie tai. Ir turėdavome skaityti visokias istorijas, kaip neva nepakartojamai puikiai jis mokėsi, koks buvo atseit šaunuolis ir visoks kitoks „nuostabus“. O kad iš tikrųjų buvo išlepėlis tinginys, gyvenęs iš esmės iš savo motinos kišenės, sužinojau tik Lietuvai jau tapus nepriklausoma. O su kokiais pramanais apie tą bolševikų vadą susidūrėte Jūs?
Labai panašiais. Dažniausiai – „Kaip Leninas rašė rašomuosius darbus“. Mūsų rusų kalbos mokytoja Valentina Iljinišna buvo maskvietė. Ji tuo labai didžiavosi ir visi tai žinojo. Vėliau ji tapo Karpovo žmona. Ji mus mokė, kaip ji sakydavo, „taisyklingos rusų kalbos, nes Maskva yra pavyzdys visai Rusijai!“. Pavyzdžiui, vietiniai rusai sako: „Čio?“, tai reiškia „čego?“ („Ką, ko?“, liet.), o turime sakyti: „Što?“ („Kas?“, liet.). Maskvietiškai pavardžių, kurios pasibaigia „-ij“, galūnės tariamos kaip „-aj“. Pavyzdžiui, Dostojevskij pavardė tariama kaip „Dostojevskaj“, o žodžius, kurie pasibaigia raide t su minkštinamuoju ženklu reikia tarti kaip „c“ – „rabotatj“ – „rabotacj“. Ir mums visiems, mokiniams, pavyzdys – Vladimiras Uljanovas Leninas, kuris, pasak jos, tobulai mokėjo rusų kalbą. O kaip jis – vis žavėdavosi Valentina Iljinišna – rašydavo rašomuosius darbus! Popieriaus lape palikdavo didelę paraštę, toje paraštėje padarydavo pataisymus ir tik vėliau viską švariai, gražiai perrašydavo. Volodia visada gaudavo penketą [aukščiausią įvertinimą sovietų švietimo sistemoje – E.V.]. Tai, sakyčiau… Bepigu buvo tam jų Volodiai. Jis turėjo popieriaus. O mes visi rašydavome ant laikraščio, o ir to nebūdavo kur gauti. Todėl rašydavome kelis kartus ant to paties lapo, tuo kamino suodžių rašalu, galiausiai ne tik mes likdavome suodini, bet ir viskas, ką beparašydavome, susitepdavo ir tapdavo neįskaitoma. Iš pradžių mokykloje labai nemėgau istorijos (ir turbūt nieko keisto, nes sovietinė istorija tai vien melagystės). Daug mieliau man buvo literatūra, ypač eilėraščiai. Bet nori nenori – sovietinę istoriją turejai žinoti. O kai kas, kaip sakė kai kurie mokytojai, tik pakartotinai išklausęs kursą, tampa „sąmoningu SSRS piliečiu“. Šitaip nutiko ir man. Sovietinė istorija – tai VKP (b) trumpas kursas, sovietams ji – visų mokslų motina, kaip katalikui Šventas Raštas ar musulmonui Koranas. O aš, lyg tyčia, niekaip negalėjau perprasti, kas tie eserai, o kas tie menševikai ir bolševikai? Per egzaminą supainiojau komunistų partijos suvažiavimus ir nutarimus. Tada supainiojau, kas puolė jauną Sovietų Rusiją iš Šiaurės ir Rytų – Denikinas ar Judeničius. Istorijos mokytoja Prigoževa nusprendė, kad aš neįsisavinau kurso ir paliko mane antriems metams. Vasarai gavau knygą ir, nebenorėdamas dar kartą likti antriems metams, išstudijavau viską iš pagrindų, pradedant rusų kniazium Riuriku ir baigiant kolektyvizacija ir industrializacija. Galop supratau net ir tai, kad tie, ką vadino bolševikais, vadovavosi Lenino ir Stalino nurodymais, todėl, pasak tos knygos, „ėjo teisingu keliu“, o visi kiti, t.y., dvarininkai, pirkliai, menševikai, eserai ir buožės, t.y., tokie, kaip kad aš – buvo „liaudies priešai“. Tarp kitko, labai svarbi disciplina toje rusiškoje mokykloje buvo karinis parengimas.
Įdomu. Nepaisant to, kad mokinių tarpe buvo ir tremtinių vaikų?
Karinis parengimas buvo privalomas visiems. Gal kad vyko karas, nežinau. Visi suaugę bent kiek tinkami karo tarnybai vyrai buvo paimti į frontą. Sibiriečiai buvo laikomi ištvermingais, nereikliais, be to, jie buvo pripratę prie sunkių sąlygų. Todėl iš tų kraštų į frontą buvo imami net šešiolikmečiai. Mokykloje karinis parengimas vykdavo nuo 5-oas klasės. Mokytojas – frontininkas, sužeistas atakos metu, be vienos rankos. Būdavo mokoma rikiuotės, puolimo ir gynybos. Vykdavo įvairūs kariniai žaidimai ir pratimai. Mes, pasidarę medinius automatus su tarškynėmis, puldavome atseit „baltagvardiečius“ („baltagvardiečiai“ (rus. белогвардейцы) – viena iš Rusijos pilietinio karo pusių, po 1917 m. bolševikų įvykdyto Spalio perversmo (revoliucijos) 1917–1923 m. kovojusi prieš bolševikus ir jų Raudonąją armiją). Naudodavome „pelenų granatas“ – popierinius maišelius, pripiltus pelenų. Tokie mokymai daugiausia būdavo žiemą. Visi būdavo su slidėmis. Po to viskas, kas vyko, būdavo detaliai nagrinėjama, įvardijami pasižymėjusieji. Rusiukams visa tai labai patikdavo.
Jiems labai patikdavo…pilietinio karo ir žiaurumų jų pačių šalyje imitacijos? Kaip keista.
Taip. Patikėkite, ten vyksta gana daug keistų, mums kartais net neįsivaizduojamų dalykų…
Širdingai dėkoju už pokalbį!
(Laukite tęsinio)
