Vėjas, Sniegius, Vikis ir Direktorė arba apie Ožkamalės ūkį, šauniąją Loretą ir septynetą pašėlusių ožiukų (I)

„Ožys malė, ožys malė, ožka pikliavojo, o ši trečia ožkytėlė…“ – ak, ir kas nežino šios smagios vaikiškos dainelės! Todėl, kai ausis pasiekė gandai apie kažkur toli nuo miestų ir bažnytkaimių, vidur žalių pievų, kažkokioje mįslingoje vietoje įsikūrusį …ožkyčių ūkį, įsimečiau į kuprinę kelias morkas ir patraukiau jo ieškoti. Juolab kad šįkart turėjau ir konkretų asmeninį interesą: susižinoti apie ožkų auginimą. Maža ką, o staiga prireiks? Ožka juk, gerai pamąsčius, suėda mažiau, nei karvė, žolę (net krūmus!) nušienauja puikiau už penkias žoliapjoves, o kur dar šių gyvūnų jaukumas ir meilumas, kur pienukas ir sūris… Žodžiu, besvajodama apie visus tuos puikius dalykus, atsidūriau ūkyje „Ožka malė“, kartais vadinamame tiesiog „Ožkamale“. Ir, gerbiamieji – gavau retą, kiekvieno žurnalisto trokšte trokštamą galimybę, kuri išpuola taip retai, kaip sniegas gegužę! Aprašyti: didžiausios gyvenimo svajonės išsipildymą.

Nes, kaip sakoma, buvo buvo kaip nebuvo, sykį dideliame mieste gyveno viena pora. Gerai gyveno, rimtus miestiškus darbus dirbo ir iš pažiūros jiems nieko netrūko. Išskyrus gal tik vieną keistą svajonę – kada nors, gal po penkių metų, o gal po penkiasdešimt, gyventi kokioje nors labai žalioje vietoje, kad aplink būtų laukinė gamta, ir jauki senoviško tipo sodyba su sodu, avietėmis, pievomis ir, būtinai būtiniausiai! Gandralizdžiu ir gandrais. Norite tikėkite, norite ne, bet susiklostė šiai porai kaip lietuvių patarlėje „Nėr to blogo, kas neišeitų į gera”: vyresniąją šeimos kartą ištiko šiokie tokie negalavimai. Siekiant sėkmingiau su jais susitvarkyti, staiga op! Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, ir pirmiausia atsirado: sena sodyba. Apleista, brūzgynais apaugusi, apykiauriu stogu, žodžiu, tokia, kurion eiti gyventi ir ją remontuoti ryžtųsi tik darbštūs ir atkaklūs optimistai. Tuomet senoje sodyboje, sveikatingų naminių produktų vardan, atsirado: dvi ožkos. Ir prasidėjo…

Šiandien Ožkamalė – tai garsus edukacinis ūkis, įsikūręs gamtos apsuptyje Kuprių kaime, Prienų rajone. Jo, kaip madinga sakyti, misija: priimti į savo jaukią, žalią, pilną naminių keturkojų erdvę šeimas, vaikus, ekskursijas ir šiaip smalsuolius. Šiame ūkyje taip pat galima įsigyti vietoje pagamintų ožkų pieno produktų, sūrių, kefyro, varškės, užtepėlių ir net tikro, šviežio ožkos pieno. Nes, pasak jo šeimininkės šauniosios Loretos, sykį viskas šitaip netikėtai susiklostė, – o ir kukli dviejų ožkelių banda išaugo net iki septyniolikos! – sykį toptelėjo mintis, kad šiandienos žmonėms nepaprastai trūksta tikro kaimo. Ne to iščiustyto turistinio, kur kaimu nė nekvepia, o tokio, kur galima po tikrą žolę pabraidyti, triušiams paausiukus pakasyti, kur laksto ožiai, ožkos ir, kaip pasakoje, net septyni maži ožiukai. Dar Ožkamalėje gyvena įvairios vištos, trys alpakos ir itin elegantiškas ponis. Kaip žinąs savo vertę arkliukas intravertas (dauguma ponių tokie) jis nemėgsta įkyruolių ir visai nelinkęs tampyti žmones, net jei mažus, sau ant nugaros. Poniai, kaip bebūtų keista, iš esmės dėl žmonių troškimo veisti juos kuo smulkesnius, savo būdu skiriasi nuo kitų arklių rūšių. Dėl ko: šie žavūs arkliukai bandoje visada yra mažiausi ir silpniausi. Todėl jiems tenka gana anksti išvystyti atitinkamą charakterį ir tam tikrus savigynos refleksus. O kaip kitaip mažiems arkliukams išgyventi bandose, kur būna didžiulių ristūnų, stambių darbinių arklių ir visi dukart, triskart didesni? Tačiau Zefyras moka taip švelniai paimti iš rankos gabalėlį morkos ir yra tokio reto dailumo, lyg būtų sutvertas specialiai juo grožėtis, o jei pagarbiai ir neįkyriai – puikiems selfiams!

O štai daryti selfius su alpakomis vertėtų laikantis jau tam tikro nerašyto „alpakų etiketo“, nes jos, nors yra bandos gyvūnai ir net laikyti jas rekomenduojama mažiausiai tris, labai vertina savo asmeninę erdvę. Be to, jos labai švarios ir net gamtinius reikalus visada atlieka vienoje ir toje pačioje vietoje. Taip pat itin rūpinasi kitais bandos nariais: vienai susirgus, kitos ateidinės jos „lankyti“, tad savininkams teks užtikrinti, kad visa banda vienos kitas matytų. Ir, jei kažkuri iš jų guli atskirai nuo visos bandos, reikėtų iškart susirūpinti, nes greičiausiai ji yra sunegalavusi. Visus mažesnius gyvūnus – šunis, katinus – jos aršiai vaikys iš savo teritorijos. Tačiau, kaip pasakojo gerbiama Loreta, šie egzotiški gyvūnai yra itin vertinami dėl ramaus būdo ir empatijos, nes puikiai jaučia žmonių nuotaikas. Kita vertus, alpakos kilę iš kupranugarinių šeimos. Todėl, kaip ir jų didieji pusbroliai kupranugariai, jos gali.. spjaudytis. Pliusas yra tai, kad tokios išskyros jums nei veido, nei akių negraužtų (kaip nutiktų kupranugarių atveju). Bet visgi, savaime aišku, būtų nemalonu, todėl alpakomis, kokios dailios jos bebūtų, geriau grožėtis nelendant apkabinti joms kaklą ar pan. O ir gyvūnai tai nesmulkūs: suaugusi alpaka sveria nuo 45 iki 80 kilogramų. Jos yra kilusios iš laukinių vikunijų, gyvenusių Andų kalnuose, ir savo tėvynėje jau tūkstantmečius auginamos itin specifinėmis sąlygomis: 5000 m virš jūros lygio. Jos gali gyventi 20 – 25 metus. Alpakų patelės subręsta sulaukusios 1,5 – 2 metų, o patinai 2 – 4 metų amžiaus. Šių gyvūnų nėštumo trukmė yra palyginti ilga: 340 – 365 dienų. Gimę alpakiukai sveria 5 – 10 kg. Ir paprastai gimsta tik vienas jauniklis, dvyniai yra itin reti. Išskiriamos dvi pagrindinės alpakų rūšys, vadinamos „huacaya“ ir „suri“. Esminis jų skirtumas slypi: skirtingame vilnos švelnume. Ačiū gerbiamai Loretai už galimybę įsitikinti, kad išties, vienos rūšies alpakų vilna yra šiek tiek stangresnė ir šiurkštesnė, užtat kitos, konkrečiai Sniegiaus – minkštutė ir švelni kaip šilkas!

Dažnai rašoma, kad alpakų laikymas ir priežiūra iš esmės nėra sudėtinga, tačiau nereikėtų tuo mitu tikėti: būtina turėti daug atsakomybės, kruopštumo ir, savaime aišku, lėšų. Būtina rūpintis, kad jos nuolat turėtų šviežio, švaraus  vandens, kokybiško pašaro – šieno, žolės, specialių mineralinių papildų, be to, jos smagurės, todėl išsirinks tik skaniausią žolę. Atsižvelgiant į jų kilmės šalį ir klimato skirtumus, labai svarbu užtikrinti joms tinkamą aplinką: patogų, sausą, gerai vėdinamą tvartelį, apsaugantį gyvūnus nuo vėjo, lietaus ir tiesioginių saulės spindulių ir saugų, tvirtą aptvarą.  Antai, pavyzdžiui, alpakoms visiškai netinka aptvarai iš spygliuotos vielos ir joks elektrinis piemuo, taip pat jokie nestabilūs ar aštrūs aptvarai, galintys gyvūnus sužeisti. Ypatingai kad jos, kaip ir ožkos, yra itin smalsios, todėl linkę tyrinėti aplinką. Patogiausi alpakoms – mediniai arba vieliniai aptvarai iš specialaus tankaus tinklo, apie 150 cm aukščio. Alpakoms skirtos ganyklos privalo būti sausos, be stovinčio vandens ir taip pat suteikiančios gyvūnams galimybę pasislėpti nuo lietaus ar saulės. Beje, mano lauktuvės alpakoms netiko, nes, pasirodo, morkose daug cukraus, be to, jos gali paspringti morkos gabaliuku, todėl rekomenduojama alpakų jomis nelepinti. Kaip pabrėžė gerbiama Loreta, ji visada akcentuoja lankytojams: gyvūnų nemaitinti! Veterinarai perspėja dėl to paties, kadangi pagrindinis alpakų maistas yra žolė, šienas ir švarus vanduo. Svarbi rūpinimosi šiais dailiais, įdomiais gyvūnais dalis – alpakų vilnos kirpimas, nes ji kerpama kartą per metus, maždaug gegužės – birželio mėnesį. Tarp kitko, nuo vieno gyvūno nukerpama nuo 1,4 iki 4 kilogramų vilnos. Taip pat būtinas periodinis nagų kirpimas ir, be abejo, vakcinacijos bei profilaktinė ir rimtoji veterinarinė priežiūra, jei, neduokdie, gyvuliuką ištiktų kokia sveikatos bėda. Tarp kitko, kaip minėjo gerbiama Loreta, Lietuvoje yra tik viena tos srities specialistė veterinarė, kuri rūpinasi alpakomis, o tuo tarpu net „Mano ūkis“ jau rašė, kad alpakų augintojų Lietuvoje daugėja. Dar kai kas apie šiuos šaunius gyvūnus iš tolimųjų Andų kalnų: jų patinai, kaip ir kitų gyvūnų, kartais kovoja tarpusavyje ir tos kovos metu gali netgi gana skaudžiai vienas kitam įkąsti, ir dargi gana netikėton vieton. Tai jei kur nors kada nors pamatytumėte tokią, pagal ponios Loretos nupasakojimą pavadinčiau, „kovą be taisyklių“ – ai, nesistebėkite… Alpakos yra alpakos. Tam ir kilusios iš Andų, kad neįprastai elgtųsi, čia jums ne kokia vietinė europinė ožka.

Dar Ožkamalėje gyvena ambicinga katė, vardu Šarka, šunelė Mėta, išsiskirianti, sakyčiau, nupelnančiu daug pagarbos dydžiu ir sargumu, daug įvairių vištaičių ir…triušiai. Visokie: dideli, vidutiniai ir net visai mažyčiai – vadinami mini triušiukai, kuriuos žmonės laiko net kaip naminius gyvūnėlius. Pastarieji gyvena labai mieluose rankų darbo nameliuose, kur turi kur laipioti, lakstyti, žaisti, ima žolę (jei šviežią ir skanią, savaime aišku!) iš rankų, žodžiu, kaip visi ir viskas Ožkamalėje, globojami rūpestingų Loretos rankų – guvūs, žvitrūs ir žavūs. Ir būtent, ak tos mielos, smalsios, pačių įvairiausių spalvų, interesų beigi charakterių Ožkamalės ožkos! Apie, nepatikėsite, itin griežtą ožkų bandos hierarchiją, dėl ko ypatingai svarbu stropiai, sakyčiau, gludinte nugludinti gardus, kokiais aspektais ožiukai visiškai (!) nesiskiria nuo šunų, dėl ko Direktorė yra Direktorė ir kaip Zefyras mokėsi draugauti – jau netrukus. Kol dar vasara, ir galite spėti sulakstyti ne tik pajūrin, bet ir ten, kur pildosi svajonės: Ožkamalėn, gerbiamieji!