„Virė virė košę vyrai atsilošę. Tam davė, tam davė, o mažyliui neteko!“ (I) (Iš vaikiškos dainelės)
File written by Adobe Photoshop¨ 4.0
Dr. Eugenija Vaitkevičiūtė
Gerbiami skaitytojai, kaip daugelis žinote, žurnalistai yra itin smalsūs. Dar jie, kartais, mėgsta skaičiuoti. Ką smagiausia skaičiuoti krizės laikais? Tai aišku, kad pinigus! Ypač – svetimus. O kur daugiausia, paprastai, būna pinigų? Europos sąjungos lėšų srityje. Taigi, susirūpinusi krize, mūsų visų išgyvenimu atėjus, neduokdie, kokiam nors sunkmečiui, ir šiaip iš smalsumo „Naujojo Gėlupio“ komanda nusprendė pasigilinti į ES pinigų dalybų žemės ūkio sektoriuje įdomybes.
„O ką ten skaičiuoti?“ – galbūt paklausite jūs. – „Visokius ūkius, jų dydžius, ir visokius su tais dalykais susijusius skaičius“, – greičiausiai atsakysiu aš. Itin rimta veido išraiška.
Ir štai kodėl rimta: per pastaruosius 5 metus (2021–2026 m.) Europos sąjungos paramos (ypač kas apie vadinamą ES Bendrąją žemės ūkio politiką, BŽŪP) dalybos Lietuvoje ėmė sulaukti palyginti daug kritikos, daugiausia – dėl disproporcijos. Neretai teigiama, o ir didmiesčių spaudoje rašoma, kad kartais didžioji dalis tiesioginių išmokų už hektarą tenka tiktai nedidelei daliai stambiųjų agroholdingų ir latifundininkų. Tuo tarpu vidutiniai ir ypatingai smulkieji ūkiai, gaunantys vienareikšmiškai (ir absoliučiai) mažesnes sumas, sunkiai konkuruoja rinkoje. Kas nors gal gūžtelės pečiais, kad tai tų ūkių problema, tačiau, pasigilinus į ilgesnio laikotarpio statistiką, paaiškėjo vienas truputį keistas ir šiek tiek nemalonus dalykas: pasirodo, situacija mūsų krašte atitinka bendras Lietuvos bei ES tendencijas, t.y., ūkių skaičius Prienų rajone pastaraisiais metais nuosekliai mažėja (https://eu-cap-network.ec.europa.eu/news/sector-transition-latest-data-farms-and-farmland-eu_en;https://www.anyksta.lt/baigesi-zemes-ukio-naudmenu-deklaravimas-pirmieji-rezultatai-2/; https://www.largescaleagriculture.com/home/news-details/rasa-melnikiene-consolidation-of-farms-in-lithuania-might-continue). Tačiau bendras deklaruojamas žemės plotas – išlieka beveik toks pats ar net nežymiai auga. Taigi galima kelti prielaidą, kad ir mūsų krašte greičiausiai vyksta stambiųjų ūkių plėtra, ir neatmestina hipotezė, kad ta plėtra vyksta sų mažesnių, smulkiųjų ūkių sąskaita (kitaip tariant, galbūt, kaip visoje ES, vyksta, panašu, tendencinga žemės koncentracija).
Pamenate, 2024 m. per visą Europą nuvilnijo ūkininkų protestų banga: net buvo blokuojami keliai, trukdoma kirsti valstybių sienas, rengiamos visokios demonstracijos prie valstybių vyriausybių pastatų ir net prie Europos Sąjungos institucijų? Tų protestų vaizdai ir aprašymai ES žiniasklaidoje – ypač ūkininkų, protestavusių Briuselyje – pasiuntė gana stiprią, pavadinkime, žinią, kuri dar prieš pat Europos Parlamento rinkimus tapo svarbia daugelio valstybių politikų darbotvarkės dalimi.
Dėl ko tada šitaip proterstuota? Didžioji dalis ūkininkų išsakytų svarstymų ir nuogąstavimų buvo susiję su įvairiais socialiniais bei ekonominiais sunkumais ir mažomis pajamomis. bet, deja, pasak tarptautinės žiniasklaidos ir įvairių tvaraus ūkininkavimo, aplinkosaugos, klimato kaitos ekspertų, is dėlto įtakingos interesų grupės (kaip, pvz., „Copa-Cogeca“ – Europos ūkininkų lobistų konfederacija) bei kai kurie kraštutinių dešiniųjų pažiūrų politikai pasinaudojo proga dėl susidariusios padėties apkaltinti… ES aplinkosaugos reglamentus. Kaip nurodoma „Green Peace“ (pasaulinės organizacijos, 1971 m. įkurtos Kanadoje siekiant užtikrinti Žemės gebėjimą puoselėti gyvybę visa jos įvairove – E.V.) ataskaitose, „per kelis mėnesius po protestų politikams Europos Komisijoje, Europos Parlamente ir nacionalinėse vyriausybėse pavyko atsisakyti planų mažinti pesticidų naudojimą, gerinti gyvūnų gerovę bei griežtinti gamtos apsaugos standartus pagal Bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP); be to, jie buvo beveik sustabdę ES planus dėl gamtos atkūrimo. Tuo pat metu ES nepavyko priimti jokių esminių teisės aktų pagal strategiją „Nuo lauko iki stalo“ (angl. „Farm to Fork“), skirtą tvarioms maisto sistemoms kurti. Tokia politinė reakcija nukreipė dėmesį nuo pagrindinių ūkininkų keliamų problemų ir užgožė faktą, kad ūkininkų veikla priklauso nuo sveikos gamtinės aplinkos, o patys jie patiria didžiausią klimato krizės poveikį.“
„Green Peace“ 2024 m. atlikta analizė taip pat atskleidė, kad dabartinė maisto ir žemės ūkio sistema verčia ūkininkus diegti pramoninius ūkininkavimo metodus ir, nuolat, didinti gamybos apimtis, norint išlikti rinkoje. O tai išstumia iš verslo daugelį smulkiųjų ūkininkų.
Kodėl tai vyksta? „Green Peace“ ekspertų teigimu, šitokį tarsi „užburtą ratą“, dėl kurio jau masiškai mažėja darbo vietų ir pragyvenimo galimybių kaimo vietovėse, palaiko nelygus valstybės subsidijų paskirstymas, teikiantis pirmenybę didžiausiems ūkiams, bei politikų nesugebėjimas spręsti šios nelygybės problemos. Abi spaudimo ūkininkams formos – nepaliaujamai plėstis arba bankrutuoti ir nutraukti ūkininkavimą – niekaip, deja, nepagelbsti spręsti nei, pvz., pramonės įmonių perteklinės galios rinkoje bėdų, nei kitų su tuo susijusių problemų. Antai būtent šios įmonės gali diktuoti žemas žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas, šitaip, pvz., išlaikydamos nesąžiningą pelno iš maisto gamybos paskirstymą. O nuo maisto produktų gamybos paskirstymo ir, atitinkamai, kainų politikos, priklauso kiekvienos valstybės gyventojų gerbūvis; nuo patarojo priklauso visuomenės nuotaikos; nuo visuomenės nuotaikų neretai priklauso balsavimų rezultatai; nuo balsavbimo rinkimuose rezultatų priklauso tiek vidinė, tiek tarptautinė visų ES valstybių politika… O kur kokia nors neganda, įtrūkimas, gyventojų nepasitenkinimas, ten tik šast! Ir jau, žiū, kyšo kokio nors kremliaus, Minsko ar Pekino ausys, pasipila, pvz., visokie rožiniai pūkuoti vietinių populistų, radikalų, prokremliškų ar šiaip korumpuotų ir todėl pažeidžiamų politinių jėgų pažadai – ir „užburtas ratas” sukasi dar smarkiau. Kitaip tariant, kaip bebūtų keista, bet tai, kas vyksta mūsų, kaip ir visos ES, žemės ūkyje, yra… kone tiesiogiai susiję su mūsų valstybės saugumu, gerbiamieji! O kas nori, atsiprašant, purvinų rf marodierių batų savo kopūstų darže, verslo ofise, politinių partijų būstinėse ar savo namuose? Niekas, išskyrus vadinamus „ždūnus“ (t.y., asmenis, laukiančius okupantų su tikslu su jais kolaboruoti).
Be to, ūkiams nuolat stambėjant ir vis labiau įsivyraujant tiems pramoniniams stambėjančių ūkių ūkininkavimo metodams, tolydžio didėja tarša, blogėja gyvūnų gerovė (priminsiu, kad mes, žmonės, taip pat esame gyvūnai, tegul ir labai protingi) ir stiprėja neigiamas poveikis žmonių sveikatai. Beje, kai dabartinė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen buvo ką tik išrinkta, atsižveldama į minėtas negeroves, ji buvo pažadėjusi, jog suderins tvarumą ES žemės ūkio sektoriuje – su sveiku įvairių ūkių konkurencingumu. Bet, deja, kol kas tai nepavyksta. Pasak U.von der Leyen kritikų, – todėl, kad ji nesiėmė jokių veiksmų, kad ES pereitų prie tvaraus, su gamta suderinto ūkininkavimo. Pasak jos rėmėjų – todėl, kad pasipriešinimas EK pirmininkės geriems norams, panašu, pernelyg aršus. O jei, saugok Viešpatie, politikai nepakeis ES žemės ūkio politikos specifikos ir krypties, Europos kaimo vietovėse ir toliau vyraus nedarbas, aplinkos tarša ir gamtą niokojantis pramoninis žemės ūkis. Be to, nereikia galvoti, kad „ten, ES“ – tai atseit kažkur ES gilumoj ir labai toli nuo mūsų. Lietuvoje, atsiprašant, jau net kurapkos išnyko, nes nebeturi kur dėtis. O parduotuvėse žmonės vis dažniau ir vis neryžtingiau stoviniuoja prie, pvz., prieno produktų lentynų. Ir aš stoviniuočiau, gerbiamieji, matydama beveik 19 eurų kainą už kilogramą sūrio (!). (https://barbora.lt/produktai/keptas-varskes-zanavyku-suris-22-proc-rieb-230-g) Lyg, rupūs miltai, Dievulis iš Adomo ir Ievos už žolę ant Žemės gryno aukso būtų paprašęs…
Antai, žvelgiant į pastarųjų metų dinamiką, Prienų rajone pastebimas aiškus pareiškėjų (deklaruojančių žemę) skaičiaus traukimasis: istoriškai, prieš kelis dešimtmečius Prienų rajone pasėlius deklaruodavo gerokai daugiau, kaip 4 000 žemdirbių. O naujausiais pastarųjų metų duomenimis (iki 2026 m.), aktyviai žemę deklaruojančių ūkių rajone liko… mažiau nei 3 000. T.y., vidutiniškai mūsų rajonas kasmet netenka apie 2–4 % pareiškėjų. Tai reiškia, kad kasmet dešimtys smulkių vietos gyventojų nustoja ūkininkauti (https://www.prienai.lt/turistams/prienu-rajonas/apie-rajona/; https://www.agroakademija.lt/s/uadt/prienu-rajono-ukiu-2024-m-veiklos-apzvalga/). Kas įdomiausia – panašu, kad tasai lėtas, bet nenumaldomas ūkių nykimas mūsų krašte iš dalies koreliuoja su minėta ES išmokų sistema.
Kas vyksta, dėl ko tie ūkiai nyksta, iš kur jausmas, tarsi Prienų rajone vyktų tyli, nematoma žemės reforma, kad kasmet dešimtys smulkių ūkininkų pasitraukia iš žemėlapio? Ir – visur ES? Apie tai – kitose šio strapsnių ciklo dalyse.
O kol kas, kad mums, gerbiamieji, netektų žiemą dar ir prie duonos neryžtingai stoviniuoti – norėtųsi palinkėti šauniesiems mūsų krašto žemdirbiams gerų orų, sausos rugiapjūtės, skalsos pilnų namų!
(Bus daugiau)
