„Širdys – pilnos lietuviškų žodžių, Nesudegusių amžių ugny“ (V.Bukauskas)
Spaudos laisvės diena pasaulyje žymima gegužės 3-iąją. Dėl ko gegužės 7-ąją mes turime dar ir savą, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną?
Todėl, kad 40 lietuvių spaudos draudimo metų buvo kiek niūrus, tiek ir didvyriškas Lietuvos istorijos laikotarpis.
Šiandien, kai ryte išgėrę kavos ir atsidarę internetą galime laisvai skaityti, klausyti, žiūrėti tiek savas, tiek ir užsienio naujienas, parsisiųsdinti kokią tik norime knygą net iš už jūrų marių – ištrėmimą ar net nugalabijimą tik už tai, kad kyštelėjom nosį į lietuvišką delfį net sunku įsivaizduoti, tiesa? Juolab kad nuo spaudos atgavimo praėjo 162 metai. Tik mums tai – ilgas laikas, o istorijos mūzai Klio – vos akimirksnis.
Po Vilniaus universiteto uždarymo 1832 m., t.y., carinės Rusijos bausmės lietuviams ir lenkams už 1831 metų sukilimą, spaudos lotyniškais rašmenimis uždraudimas tapo vienu iš didžiausių smūgių besiformuojančiai raštijai lietuvių kalba (po ilgo polonizacijos laikotarpio) ir lietuvių kultūros raidai. Anot istoriko V.Merkio, mintis kaip bausmę už 1863 m. lietuvių ir lenkų sukilimą prieš carinę Rusijos imperiją uždrausti absoliučiai visą spaudą lotyniškais rašmenimis buvo viena iš Rusijos valdžios panaudotų politinių priemonių, skirtų sukliudyti natūraliai lietuvių tautos raidai, kiek tik įmanoma sustabdyti lietuviško sąmoningumo brandą ir kiek įmanoma labiau surusinti lietuvius.
Pažymėtina, kad spaudos draudimas net nebuvo įtrauktas į oficialius carinės Rusijos įstatymų rinkinius. Jis buvo įvestas tik slaptais administracijos aplinkraščiais ir žodiniu caro paliepimu, todėl formaliai jis net neturėjo jokios teisinės galios.
Tikrasis tos carinės Rusijos akcijos mastas ir kėslai išryškėjo tik po lietuviškosios spaudos atgavimo. Lietuvių spauda, vos tik išlaisvėjusi, paviešino slaptus caro valdininkų įsakus, susijusius su spaudos draudimu. Antai „Draugas“ 1904 m. pateikė (kalba netaisyta): „Muravjovo įpėdinis Kaufman patvirtino 1965 m.tą paliepimą ir pranešė apie tai vidaus reikalų ministeriui Valujevui; Valujev gi išsiuntinėjo gubernatoriams 1865 m.25 (13) rugsėjo tokį slėptiną paliepimą (N.141): „Vyriausiasis Šiaurės ir vakarų krašto Viršininkas pranešė man, kad jis, norėdamas veikiaus sulieti Lietuvius, Žemaičius ir Latvius su to Krašto Maskoliais ir paplatinti tarp to krašto gyventojų maskolišką kalbą ir artimas jos tarmes, davęs tų gubernijų viršininkams rodą išleisti tokius prisakymus: 1.Uždrausti visiems tipografijų, litografijų ir chromolitografijų savininkams spauzdinti savo spaustuvėse lotyniškai-lenkiškomis raidėmis visokius lietuviškus ir žemaitiškus raštus. 2. Pasinaudot visokiais, prigulinčiais nuo gubernijų viršininkų įrankiais ir užkirsti kelią atvežimui, pardavinėjimui ir platinimui kokiu nors būdu paminėtųjų pirmame punkte raštų. 3.Apgarsinti šitą prisakymą visiems tipografijų ir litografijų savininkams ir knygų pirkliams ir jeigu kas jį peržengtų, tai atimti uždraustuosius raštus. Pripažindamas iš savo pusės, kad yra naudinga įvesti augščiau prisakymai ir pavestoj Jūsų Mylistai gubernijoj, laikau už garbę pranešti Jums, Maloningas Pone, kad atliktumėt šitą dalyką.“ (Spaudai leidus// Draugas, 1904, Nr.2, 50 p.) Kaip 1889 m. rašė „Varpas“, Muravjovas spaudos draudimą matė kaip įrankį sumažinti po carinės Rusijos represijų natūraliai sustiprėjusį katalikų lietuvių norą tvirčiau šlietis prie katalikų lenkų; palaužti lietuvius kaip tautą ir sugniuždyti aktyvėjantį tautinį atgimimą; o kartu, pasak „Varpo“, ir kaip „įrankį lietuviams su maskoliais susibroliuoti“ (Varpas, 1889, Nr.2). T.y., panašiai, kaip Rusijos imperinio kurso ideologas A.Duginas 1997 m. rašė, kad atseit „…reikia bet kokia kaina palaikyti ir kurstyti lenkų ir lietuvių etninius konfliktus“, nes būtent tai neva „atitinka geopolitinius Rusijos interesus Europoje“ – šitaip ir sprendimas pakeisti lietuvių raštijoje lotyniškąją rašybą „graždanka“ buvo siekis politiniu ir civilizaciniu požiūriu atitraukti etninius lietuvius nuo lenkų ir prievarta suartinti juos su engėjų kultūra, religija ir civilizacija. Išvada, gerbiamieji? Kaip ir valstybės, asmens, taip ir žodžio, spaudos laisve rūpintis reikia nuolat. Aišku, imperijos irgi mokosi. Todėl kartais tampa smalsu, o kiek dar išlikę to sąmoningumo modelio, kurį turėjo XVIII a. pab., XIX a. sukilėliai ir jų rėmėjai, spaudos gynėjai ir platintojai, nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjai, Lietuvos savanoriai, Lietuvos laisvės kovotojai partizanai, Lietuvos nepriklausomybės atstatytojai po okupacijos? (Nes visi okupantai, visais laikais, visose pasirinktose savo taikiniu valstybėse pradeda nuo būtent šito modelio naikinimo.) O jei liktų vien tik oportunistai, ir nei vieno kitokio, ar jiems nebūtų nuobodu? Ir iš ko tada jie peštų naudos, jei visiems aplinkui, be išimties, tik nauda ir rūpėtų?
O tuomet įvestas spaudos draudimas, nors, regis, turėjo galutinai palaužti skendinčią neviltyje po pralaimėto sukilimo tautą ir turėjo telikti vien tik prisitaikėliai, klusniai skaitą „graždanką“, o lietuviškai nedrįstantys net cyptelt – sukūrė unikalų fenomeną. Knygnešius, platinusius uždraustą lietuvišką literatūrą net savo gyvybės kaina. Ir, kas stulbina su šiuo Lietuvos istorijos faktu susiduriančius užsieniečius – esame vienintelė tauta pasaulyje, turėjusi ne šiaip kokią, o knygų (!) kontrabandą. Ir dar tokią, kad apie tuos narsius, buklius, sumanius kaip voverės, akylus kaip ereliai ir gudrius kaip žalčiai vyrus ir moteris sklando legendos. M. Skaudžiukė, A.Karlauskaitė, M.Brundza, J.Laukaitis, V.Kairaitis, J.Kuncevičius, K. Braziukaitis, Mickai, Garmai ir kt. – tai vis mūsų krašto knygnešiai. Pasak šviesaus atminimo rašytojo Eugenijaus Ignatavičiaus, knygnešių tinklas buvo išvystytas iki tiek, kad, sumokėję didžiulius kyšius caro „ochrankai“ (carinės Rusijos saugumo policijai – E.V.) ir žandarams, jie knygas gabendavo vilkstinėmis iki 40 vežimų. O apsiginti nuo žandarų nešiodavosi specialias lazdas, pripildytas švino. Baltasis Erelis (J.Bielinis) sykį vien tik savo guvaus proto dėka tapo vieno ir to paties žandarų viršininko ne tik kad suimtas, su pilnu vežimu po šienu paslėptų knygų – bet, netrukus, ir… lauk iš to kabineto išspirtas. Griežtai, ir net vežimo netikrinus! Per 40 spaudos draudimo metų Mažojoje Lietuvoje buvo išleista net apie 1830 pavadinimų lietuviškų knygų. O leidinių prievartine „graždanka“ per tuos pačius 40 metų – vos 55. Negana to, nors carinė valdžia juos platino per mokyklas, dalijo nemokamai – gyventojai tuos leidinius boikotavo. Pasak „Varpo“ 1889 m. (kalba netaisyta), „…nuo maskoliškomis raidėmis atspaustų knygų lietuviai ginasi, kaip tik įmanydami, o labiausia su pagelba ugnelės ir užtai jokiu būdu nepasisekė per 35 metus paplatinti tarp žmonių nėvienos knygelės.“
Taigi draudimas sukėlė priešingą efektą – užuot palaužęs, sustiprino tautinį sąmoningumą ir pasipriešinimą.
Kaip sakė filosofas St. Šalkauskis, „Spaudos draudimo istorija su jos brutalia prievarta iš vienos pusės ir didvyriškomis kovomis iš antros, yra mums labai naudinga pamoka, kurios mes neprivalome pamiršti nei dabar, nei ateityje. Šita istorija mus pamoko visos eilės tiesų moralinio ir praktiško pobūdžio (…) gyvu pavyzdžiu parodo, kad brutalios nieku nepateisinamos prievartos atveju, ypač, kai šita prievarta kėsinasi prieš švenčiausias prigimtines teises, serviliškas nusilenkimas prieš ją arba net kompromisas su jąja yra mažiau naudingas, negu griežtas, pirmu net pažvelgimu, visai beviltiškas pasipriešinimas. Tai įvyksta jau todėl, kad vergiškas nusilenkimas prieš brutalią prievartą demoralizuoja žmones (…) ir padaro juos bejėgiškus bet kokiai platesnei kūrybinei visuomeninei akcijai. Šios tiesos pripažinimas dar toli gražu nereiškia, kad visuomeniniame gyvenime bei veikime galima apsieiti be kompromisų. Ten, kur reikalingas yra suderinimas įvairių įvairiausių pažiūrų praktikos dalykuose (…) kompromisai yra neišvengiami, tik reik gerai skirti, kad kompromisai tegali liesti žmonių interesus ir taktikos priemones, bet ne dorinius principus. Nusilenkimas prieš niekuo nepateisintą brutalią prievartą, kuri užgauna prigimtąsias žmonių teises, yra iš tikrųjų šios prievartos legalizavimas, kas yra nedora ir net nusižengimas.“ (St.Šalkauskio kalba per iškilmingą ateitininkų susirinkimą Kaune 25-ųjų spaudos atgavimo metinių proga// Židinys, 1929 m., Nr. 5-6, 462 – 465 p.)
Su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, gerbiami „Naujojo Gėlupio“ skaitytojai ir žurnalistai!
