„Nes jeigu įvardiji problemą, labai aiškiai ir tiksliai, tuomet išryškėja, kad…“ (Rugilė Butkevičiūtė)

Artėjant „Džinsų dienai“, dr. Eugenija Vaitkevičiūtė kalbina „Ribologijos“ bendraįkūrėją, teisininkę, lyčių lygybės ekspertę Rugilę Butkevičiūtę. Gerb. R.Butkevičiūtė nuo 2008 m. dirba smurto lyties pagrindu prevencijos srityje. Nuo 2008 m. ji teikė teisines konsultacijas nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims, nuo 2011 m. – Specializuotos kompleksinės pagalbos centre (SKPC). Ji nuolat rengia mokymų programas lyčių lygybės ir smurto lyties pagrindu prevencijos temomis, veda mokymus įvairioms tikslinėms grupėms. Už darbą smurto prevencijos srityje 2021 m. R. Butkevičiūtė apdovanota Nacionaliniu lygybės ir įvairovės apdovanojimu. Ji turi ICF koučingo specialisto sertifikatą, yra asociacijos „Lyderė”, US – LT alumnų asociacijos narė ir buvusi valdybos narė, JAV Valstybės departamento programos bendruomenių lyderiams „Community Solutions” ir „Obama Europos lyderiai”  alumna.

– Gerbiama Rugile Butkevičiūte, kalbant ypatingai politiškai korektiškai, pirmiausia reikėtų nurodyti, kad smurtą gali patirti tiek moterys, tiek ir vyrai. Panašu, jog apie tai, kad apie 80 proc. smurto aukų būna moterys, kad didelę dalį smurto vyrai patiria iš kitų vyrų,  kalbėti yra kone draudžiama. Ar bent jau politiškai nekorektiška. Jūsų asmenine nuomone, dėl ko Lietuvoje vengiama pripažinti, kad iš esmės smurtas vykdomas – lyties pagrindu?

– Pripažinti lyties aspektą smurto tema, tai, kad smurtas yra vykdomas lyties pagrindu, reikštų pripažinti ir galios aspektą, neatitikimą, o tai yra nepatogu. Visa tai, ką jūs įvardinote, tai yra faktas, bet aš pati labai dažnai girdžiu, kad yra ir smurtas prieš vyrus, kad jo labai daug, kad moterys neva smurtauja, vyrai neva tik nesikreipia pagalbos, ir t.t. Bet čia yra kita problema, dėl ko vyrai, išgyvenantys smurtą, nesikreipia pagalbos, ir ta problema taip pat susijusi su lyčių stereotipais, ko niekas irgi nenori pripažinti, ar ne? Pvz., mitais, kad vyras su visomis problemomis turi susidoroti pats, ir pan. Smurto artimoje aplinkoje srityje dirbu jau gana ilgai, aštuoniolika metų, esu susidūrusi tiek su nukentėjusiomis moterimis, tiek ir su vyrais, nukentėjusiais nuo smurto artimoje aplinkoje, ir visą laiką būna taip, kaip Jūs ir sakėte – vyrai dažniausiai nukenčia nuo kitų artimoje aplinkoje esančių vyrų. O pripažinti ir pasakyti, kad taip, smurtas artimoje aplinkoje tai yra vyrų smurtas prieš moteris, sunku yra ir Lietuvoje, ir kitose šalyse – sulaukiama labai didelio pasipriešinimo. Mes tiesiog nenorime įvardinti problemos. Nes jeigu įvardiji problemą, labai aiškiai ir tiksliai, tuomet išryškėja, kad  –  taip, yra tam tikra tikslinė grupė, kuri yra linkusi smurtauti. Nes jeigu smurtas artimoje aplinkoje nėra sietinas tik su, tarkime, ekonomine situacija, pajamomis, išsilavinimu ir pan., ir smurtauti, ir patirti smurtą gali labai įvairūs žmonės, tai vienintelis kriterijus, kurį mes galime priskirti smurtaujantiems ir nukenčiantiems nuo smurto asmenims, yra jų lytis. Būtent tai rodo absoliučiai visi tyrimai, nuo pat 1996 m. iki šių dienų. Reaguojant į populiarų argumentą, kad „turbūt vyrai tiesiog nesikreipia“ – jie kreipiasi, tų kreipimųsi yra, ir jų daugėja ir tuo labai džiaugiuosi. Bet vėlgi  – yra tik mažuma atvejų, kai vyrai nukenčia nuo intymios partnerės. Ir mes tiesiog nenorime sakyti „smurtas prieš moteris“, nes mes nenorime pripažinti, kad tai yra galios klausimas, kad smurtas visgi yra vyrų naudojamas kaip įrankis santykiuose, moterims kontroliuoti. Ir tada tas debatas jau tampa tarsi ir nelabai patogus, nes mes galvojame –  o tai kaip tada tą klausimą spręsti? Manau, kad mes turėtume kažkaip įtraukti ir dirbti su berniukais ir vyrais, kad smurto santykiuose būtų mažiau. O tai vėlgi yra atseit „nepatogu“, ir mes geriau jau renkamės sakyti „dirbkime su visa visuomene“. O ką reiškia tasai „dirbti su visuomene“? Socialinė kampanija, skirta visai visuomenei, nepasieks visų visuomenės narių, be to, į ją reikės investuoti tikrai daug lėšų, laiko, žmogiškujų ir kt. išteklių. Reikia pasirinkti konkrečias visuomenės grupes, pradedant prevenciją nuo mažiausiųjų. Ką mes, aktyviai dirbantys toje srityje, matome nuo pat pirmųjų dienų ir žingsnių iki dabar – kad smurto prevencijos kampanijos dažniausiai nepasiekia būtent vyrų ir vaikinų. Nei renginiuose,  nei per socialinius tinklus, nei kitaip. Kodėl nepasiekia – nes vis dar nėra pripažįstama, kad tai yra problema. Vis dar sakoma tai, ką tiesiog yra lengviau pasakyti  –  kad „Nekaltinkime vyrų“. Tarkime, aš esu vyras, aš nesmurtauju, taip pat aš griežtai nepritariu tiems vyrams, kurie prieš moteris smurtauja, aš manau, kad tai yra negerai – ir aš skatinu kitus to nedaryti. Galimas toks kelias? Be abejo. Tačiau mes atkakliai einame lengvesniu keliu. Nereikia, aišku, sakyti, kad vyrai visai nenukenčia, nes nukenčia. Tačiau reikėtų pagaliau pripažinti problemą. Ir, mano nuomone, gal būtų galima ir drąsiau pasakyti, kur slypi tos problemos esmė. O kol vengiame tiksliai, aiškiai įvardinti konkrečią problemą ir tiksliai nurodyti, kokia yra konkreti pagrindinė tos problemos sudedamoji dalis, –  tol mes ir negalime jos spręsti. O tam tikras nenoras ją išspręsti ir kuria tokią situaciją, kokia ji yra. 

– Jei tikėsime užsienio ekspertais, kai smurtaujantys asmenys turi narcisistinės asmenybės sutrikimą, naudoja septyneriopą smurtą iškart: psichologinį, verbalinį, fizinį, seksualinį, ekonominį, kibernetinį, teisinį… Apie kurį Lietuvoje žinoma mažiausiai, galimai ignoruojama, kalbama per mažai ar per tyliai?

Jeigu kalbėtume apie smurto formas ir žinias apie jas, tai iš pradžių mes pradėjome kalbėti apie fizinį smurtą ir jį geriau atpažinti. Tada atėjo psichologinio smurto eilė, dabar apie jį jau taip pat nemažai kalbama. Labiausiai apleista sritis, apie kurią vis dar per mažai žinoma, ir ką mes pačios darome su savo „Ribologija“  –  tai seksualinis smurtas. Kalbame apie jį, rašome, rengiame daug debatų, nuo 2022 m., nuo pat „Ribologijos“ įsteigimo, prabilome apie tai, ir tęsiame tą veiklą. Tą patį galima pasakyti apie seksualinį smurtą santyiuose arba santuokoje. Mes turime situaciją, kad 41 proc. Lietuvos gyventojų vis dar galvoja, kad mylėtis su vyru yra partnerės, žmonos pareiga. Kita vertus, seksualinis smurtas, kaip toks, dabar yra jau lengviau, labiau atpažįstamas. Mes kalbame apie romantinius santykius, apie artimą aplinką. Tada jau prasideda pasakymai kad atseit „Ne ne ne, čia viskas yra gerai, čia žmonės tiesiog kuria savo gyvenimą savo poros viduje“ ir t.t. Tai būtent tas seksualinis smurtas artimoje aplinkoje yra vis dėlto vis dar labai neatpažįstamas. Išskirčiau dar kelias smurto formas, pvz., – ekonominis smurtas artimoje aplinkoje yra taip pat labai apleista smurto forma, apie kurią žinoma itin mažai ir atitinkamai jis nėra lengvai atpažįstamas. Nesakyčiau, kad yra, tarkime, netgi daug informacijos šia tema, nes yra pakankamai mažai žmonių, kurie būtų įvaldę tiek ekonominį aspektą, tiek lyčių lygybės, tiek ir smurto, kaip reiškinio, pažinimo aspektą. T.y., trūksta ekspertų, kurie gali lengvai laviruoti visose tose temose. Nes būtent ekonominio smurto srityje atsiranda tokie dalykai, kaip, pvz., paskolų tvarkymai, investavimai ir įvairūs kiti finansiniai elementai. Kalbant apie kibernetinį smurtą – taip, dabar mes žengiame tiktai pirmuosius žingsnius šios smurto formos atpažinimo, įvardijimo ir užkardymo kryptimi. Pvz., į Lietuvos Respublikos teisės aktus yra perkeliama smurto prieš moteris direktyva, joje yra kalbama apie kibernetinio smurto kriminalizavimą. Kol kas Lietuvoje tas kibernetinis smurtas artimoje aplinkoje yra kriminalizuojamas itin retais atvejais, ir net tada kaip kokią mozaiką turi dėlioti. Kol kas yra dirbama tik su labai paprastais atvejais, tarkime, tokiais, kaip partneris grasina moteriai paviešinti jos intymų video arba kaip nors sumanipuliuoti tuo video. Ji, pvz., kreipiasi į policiją, ir jai atsakoma, kad: o tai kur jūs buvot, kad taip nutiko, ir iš viso neva čia „nėra nusikaltimo sudėties“. Taigi kaip mažiausiai žinomas smurto formas išskirčiau: seksualinį, ekonominį ir kibernetinį smurtą. Šie trys yra mažiausiai minimi. Be to, kai kurie šių smurto formų elementai, ypatingai kibernetinio smurto, dažniausiai persipina ir su kitomis smurto formomis. Kas apie smurtautojų tipus, tai, pvz., švedų specialistai pabrėžia, kad yra 2 tipai smurtautojų: vieni yra visur agresyvūs, su visais aplinkiniais, o kiti  –  agresyvūs tiktai artimoje aplinkoje (tik prieš partnerę). Ir čia įsijungia savotiškas labai natūralus visuomenės gynybinis mechanizmas: tikėti, kad smurtauja neva tiktai tie, kurie atseit turi kokių nors sutrikimų, kurie neva yra kaip nors „išsiskiriantys“, t.y., atpažįstami ir nesunkiai identifikuojami, kurie neva „yra kažkokie monstrai“ ir t.t. Šitaip vyksta todėl, kad visuomenei, kiekvienam žmogui siekiant save apsaugoti, natūraliai labai sunku priimti suvokimą, kad smurtauti gali bet kuris – mano kaimynas, mano bendradarbis, mano vaiko būrelio mokytojas, kuris yra neva „labai geras, puikus žmogus, man daug kartų padėjęs“ ar, galbūt, tai yra koks nors „šeimos, giminės narys, kuriuo aš labai pasitikiu ir kuris su manimi visada labai gerai elgiasi“ ir pan.

– Priminėte vienos moters, mane pažinojusios beveik nuo gimimo, reakciją, kai pirmąsyk kreipiausi pagalbos į policiją, pirmąsyk pamėginau skirtis su prieš mane smurtavusiu sutuoktiniu ir išdrįsau pasakyti bent jau keliems artimiausiems man žmonėms, kad jis prieš mane smurtauja… Cituoju: „Vaikeli, negali būti, kad toks fainas, linksmas, charizmatiškas vyras šitaip baisiai su tavimi elgtųsi?! Tu gal kažką išsigalvoji? O gal tu per mažai prie jo taikaisi, juk prie vyro reikia labai taikytis!“ Kaip sakoma –  be komentarų… Vėliau minėtos moters nuomonė apie situaciją pasikeitė kardinaliai, kaip ir – labai gerbiu ją už tai! – požiūris į moterų „taikymąsi prie smurtautojų“.

– Būtent. Žmonėms tiesiog norisi tikėti, kad smurtauja atseit tiktai „monstrai“, kurie neva „turi kažkokių sutrikimų“, nes tai suteikia saugumo iliuziją. Visiškai nebūtinai – asmuo gali neturėti absoliučiai jokių diagnozuotų sutrikimų ir smurtauti. Nes smurtas yra galios forma. Visuomenei paprasčiausiai yra per sunku tai atvirai pripažinti, apie smurtautojus, kaip gali šitaip būti. Ne tik kad „gali būti“, statistiškai taip jau ir yra – smurtauja žmogus iš mums pažįstamos, mums artimos aplinkos, kurio mes niekada necharakterizuotumėme kaip tokio, nes vienintelis žmogus, kuris mato ir patiria jo smurtą, yra jo partnerė, ar tai būtų jo žmona, ar sugyventinė, o ne, tarkime, jūs, asmuo iš šalies. Tenka, galima teigti, pasakyti, kad tokių, deja, yra dauguma. Ir jų neveikia ar, sakykime, juos mažiau veikia smurtinio elgesio keitimo programos. Nes tam, kad jos juos veiktų – asmuo turi, jų eigoje, pripažinti, kad tai, smurtavimas, yra jo ir tik jo kaltė. O jeigu tau, smurtautojui, sunku arba iš viso neįmanoma tą pripažinti, ir ne tik žodžiais, o realiai, arba tu taip negalvoji, tuomet programos ir neveikia. Aš, aišku, nekvestionuoju klausimo, kad jų reikia, jų tikrai reikia. Tiktai jų reikia daug anksčiau, negu kad šiandieninė probacija.

– Labai dėkoju už pokalbį!

(Likusios pokalbio su gerb. Rugile Butkevičiūte dalies laukite kitame „Naujojo Gėlupio“ numeryje!)

Nukentėjai nuo seksualinio smurto? Nemokama, konfidenciali pagalba

Tel.: +370 661 69 990

Chat: www.prabilk.lt

Darbo dienomis nuo 13:00 val. iki 17:00 val.