„Daugiau Tavęs – mažiau stereotipų“ (R. Jureliavičiūtė)
“Pateiktų pasiūlymų [koordinuoto institucijų atsako į smurtą artimoje aplinkoje – E.V.] algoritmo tikslinimui negauta. Nutarta kitam posėdžiui institucijoms pateikti siūlymus, kaip smurtautoją įtraukti į smurtinį elgesį keičiančius mokymus. Kaip turėtų atsispindėti algoritme, kaip informacija iš institucijų, kurios rekomenduoja asmeniui išklausyti tam tikrus mokymus, turėtų pasiekti paslaugų teikėjus. 4. Aptarti neaiškūs atvejai ir galimi sprendimo būdai įvairių institucijų lygmeniu. (…) Socialinių paslaugų centro Apgyvendinimo ir intensyvios krizės įveikimo pagalbos skyriaus vedėja J.K. iškėlė klausimą, ar atvežus policijos pareigūnams smurtautoją ir jam nepasinaudojus apnakvindinimo paslaugomis, pasišalinus, socialinei darbuotojai reikia pranešti policijos pareigūnams. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (…) rajono policijos komisariato viršininkas J. O. patvirtina, kad pranešti nereikia.” (Iš K. rajono savivaldybės Smurto artimoje aplinkoje komisijos posėdžio protokolo Nr.2, 2023 m. spalio 16 d.)
“Koordinuoto institucijų atsako į smurtą artimoje aplinkoje algoritmas yra veiksmų seka, apibrėžianti, kaip institucijos bendradarbiauja įgyvendindamos smurto artimoje aplinkoje prevenciją, pranešdamos apie galimo smurto atvejus, organizuodamos pagalbą ir užtikrindamos algoritmo priežiūrą. Šiuo algoritmu siekiama sustiprinti pagalbą teikiančių žinybų, institucijų ir organizacijų bendradarbiavimą, kad sistema veiktų efektyviai, o žmonės pagalbą gautų operatyviai. (…). Lietuvoje fiksuoti skaičiai iškalbingi: per metus specializuotos kompleksinės pagalbos centras sulaukia per 50 tūkstančių pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje, nužudoma dvi dešimtys moterų. Pagal Europos Lyčių lygybės instituto apskaičiavimus smurto artimoje aplinkoje padarinių pašalinimo biudžetas Lietuvoje gali siekti 2 300 000 000 eurų (2,3 mlrd. EUR).”(https://visureikalas.lt)
Dr. Eugenija Vaitkevičiūtė kalbina gerb. Redą Jureliavičiūtę – VšĮ „Ribologija“ bendraįkūrėją ir asociacijos „Lygiai“ vadovę, sociologę, seksologijos studijų magistrę, ypatingai daug dėmesio skiriančią lyčių lygybės, seksualumo, seksualinio smurto prevencijos temoms.
Gerbiama Reda Jureliavičiūte, kur glūdi tas vertybių įskilimas, kad seksualinis smurtas paplitęs, o apie jį vis dar bijoma kalbėti?
Seksualinis smurtas nėra apie seksą ar „per daug stiprią aistrą“. Tai yra galios ir kontrolės nusikaltimas. Tai aiškiai rodo moksliniai tyrimai ir tarptautinių organizacijų, tokių kaip Pasaulio sveikatos organizacija, analizė.
Problema atsiranda ten, kur visuomenėje vis dar veikia klaidingi įsitikinimai. Vienas jų – kad vyrai neva negali kontroliuoti savo seksualinių impulsų. Kitas – kad seksualinis smurtas atseit yra „aistros nusikaltimas“. Abu šie mitai mažina smurtautojo atsakomybę ir iškraipo realybę. Apie seksualinį smurtą bijoma kalbėti pirmiausia todėl, kad bijoma pasmerkimo. Nukentėję žmonės, ypač moterys, vis dar kaltinami ir vertinami – ką darė, kaip atrodė, kodėl nepasipriešino, kodėl nepranešė iš karto? Tai yra sisteminė aukų kaltinimo problema. Lyčių stereotipai ją dar labiau stiprina: vyrams priskiriamas „nevaldomas seksualumas“, o moterims – atsakomybė „to išvengti“. Tokia logika ne tik klaidinga, bet ir pavojinga.
Kol nukentėjęs žmogus turi daugiau priežasčių tylėti nei kalbėti – stigma, nepasitikėjimas, gėda – tol tylos kultūra išliks.
Kodėl vyksta aukų kaltinimas, ypač seksualinio smurto aukų?
Aukų kaltinimas nėra atsitiktinis. Jis kyla iš giliai įsišaknijusių įsitikinimų ir psichologinių mechanizmų.
Vienas svarbiausių – tai vadinamieji išprievartavimo mitai: kad auka atseit „provokavo“, neva auka „galėjo to išvengti“, neva „perdeda“ ir t.t. Tyrimai rodo, kad kuo labiau žmonės tiki šiais mitais, tuo labiau jie linkę kaltinti auką.
Kitas veiksnys – noras tikėti, kad pasaulis yra teisingas. Žmonėms psichologiškai saugiau manyti, kad kokie nors blogi dalykai atseit nutinka tiktai tiems, kurie neva „kažką padarė ne taip“, t.y., tikima naivia iliuzija, kad jeigu viską darysi „taip”, tai tau atseit „niekada nieko blogo ir nenutiks!” Ši iliuzija leidžia žmonėms jaustis saugesniems, bet realybėje ji perkelia atsakomybę nuo smurtautojo ant aukos.
Seksualinio smurto atvejais tai ypač ryšku, nes vertinamas ne nusikaltimas, o aukos elgesys. Tai yra esminė klaida. Atsakomybė visada yra smurtautojo, nepriklausomai nuo aplinkybių.
Ir kol ši logika nepasikeis, aukų kaltinimas išliks viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės nesikreipia pagalbos.
Ar smurtautoją lengva atpažinti? Kaip yra iš tikrųjų?
Ne, smurtautoją dažniausiai nėra lengva atpažinti. Tikėjimas, kad neva „lengva” – yra viena iš pavojingiausių visuomenės iliuzijų. Yra gajus mitas, kad smurtautojas atseit ir atrodo kaip „akivaizdžiai pavojingas žmogus“. Realybėje seksualinį smurtą dažniausiai įvykdo pažįstamas asmuo – partneris, kolega, draugas, autoritetą turintis žmogus.
Smurtautojai dažnai yra socialiai funkcionuojantys, patikimi, net gerbiami. Jie geba išlaikyti normalumo įvaizdį, o smurtas vyksta už uždarų durų arba santykiuose, kuriuose yra pasitikėjimas, priklausomybė nuo partnerio ar prievartinė kontrolė (coercive control, angl.).
Dar viena klaida – tai lūkestis, kad auka aktyviai priešinsis. Tačiau mokslas rodo, kad viena dažniausių reakcijų į grėsmę yra sustingimas. Tai automatinė neurobiologinė reakcija, o ne pasirinkimas.
Todėl klausimai „kaip ji nesuprato?“ ar „kaip niekas nematė?“ yra paremti banaliais mitais, o ne realybe.
Kodėl moterų nesaugumas retai įvardijamas kaip galima demografinės krizės priežastis?
Čia svarbu tikslumas. Demografinė krizė neturi vienos priežasties – ją lemia ekonominiai, socialiniai, kultūriniai ir sveikatos veiksniai. Tačiau faktas yra tai, kad saugumas yra viena iš bazinių sąlygų priimti sprendimus dėl šeimos kūrimo. Tarptautinės organizacijos aiškiai nurodo, kad sprendimai turėti vaikų priklauso nuo gyvenimo stabilumo, saugumo ir galimybės kontroliuoti savo gyvenimą. Smurtas, įskaitant seksualinį smurtą, šią kontrolę tiesiogiai pažeidžia. Jis veikia psichologinę būklę, pasitikėjimą santykiais, saugumo jausmą ir apskritai žmogaus gebėjimą planuoti ateitį. Problema yra tai, kad viešose diskusijose demografija dažnai redukuojama iki ekonomikos – atlyginimų, būsto, išmokų. O saugumo, ypač moterų saugumo, dimensija lieka paraštėse. Tai nėra vienintelis veiksnys, bet ignoruoti jį – reiškia matyti tik dalį realybės.
Esate frazės „Daugiau Tavęs – mažiau stereotipų“ autorė. Kaip ją paaiškintumėte?
Ši frazė yra apie labai paprastą, bet esminį dalyką: kuo daugiau erdvės žmogui būti savimi, tuo mažiau vietos lieka stereotipams.
Stereotipais visada bandoma žmogų supaprastinti – kaip neva turi elgtis moteris, koks atseit turi būti vyras, kaip neva „atrodo tikra auka“. Problema yra tai, kad realūs žmonės į šias schemas netelpa.
Kai žmogus gali būti matomas ir girdimas toks, koks yra – su savo patirtimi, balsu, istorija – stereotipai pradeda byrėti. O kartu su jais silpnėja ir aukų kaltinimas, ir smurto normalizavimas.
Todėl tai nėra tik graži frazė. Tai yra principas: daugiau tikro žmogaus – mažiau klaidingų įsitikinimų, kurie palaiko smurtą.
Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį!
