„Esame labai sena ir garbinga, įtakinga tauta, kuri vardan savo valstybinių tikslų sugebėdavo sutelkti pusę Europos“ (Žygimantas Pavilionis)

Neseniai Alytaus Sinagogoje (statytoje 1911 m.), Audiovizualiųjų menų centre, vyko LR Seimo nario Gerb. Žygimanto Pavilionio ir prof. A.Bumblausko susitikimas su visuomene – diskusija „Tapatybės paieška – nuo Alytaus iki Europos“. Po susitikimo diskusijos moderatorius gerb. Žygimantas Pavilionis maloniai sutiko duoti interviu ir mūsų „Naujajam Gėlupiui“.

Taigi Eugenija Vaitkevičiūtė kalbina – mokslų daktarą, buvusį 1993 – 1999 m. Užsienio reikalų ministerijos Vakarų Europos šalių 3-ąjį sekretorių, Politikos departamento direktoriaus padėjėją, Europos integracijos departamento Politinio bendradarbiavimo skyriaus 1-ąjį sekretorių, vėliau skyriaus vedėją, 1999–2001 m. dirbusį Briuselyje kaip Lietuvos Nuolatinės misijos prie ES patarėjas, ministras–patarėjas, 2001–2002 m. – Lietuvos misijos prie Europos Bendrijų ministras patarėjas. 2002–2006 m. Ž.Pavilionis vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Europos (vėliau Europos Sąjungos) integracijos departamentui, buvo Lietuvos Vyriausiojo derybininko su ES pavaduotojas, 2006–2009 m. – URM sekretorius, 2009–2010 m. – ambasadorius ypatingiems pavedimams Transatlantinio bendradarbiavimo ir politikos departamente, koordinavęs Lietuvos pirmininkavimą Demokratijų bendrijai. 2007 m. jam suteiktas Nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangas. 2003 m. vasario mėn. apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, 2009 m. – Belgijos karalystės Leopoldo II komandoro ordinu bei Ordino „Už nuopelnus Lenkijai“ Komandoro kryžiumi. Vienas iš labiausiai patyrusių Lietuvos diplomatų, 2010 – 2015 m. Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV ir (nuo 2011 m.) Meksikai. Nuo 2016 m. – Seimo narys.

Gerbiamas Žygimantai Pavilioni, buvo įdomu dalyvauti Jūsų ir prof.A.Bumblausko susitikime su visuomene Alytuje. Labai ačiū, kad sutikote duoti interviu ir mūsų krašto savaitraščiui! Prienai – vienintelis miestas Lietuvoje, priklausantis dviems etnografiniams regionams iškart, nes Suvalkiją nuo Dzūkijos čia skiria tik per patį miesto vidurį tekantis Nemunas. Kadais Prienų teritorija kairiajame krante priklausė carinei Rusijai, o dešiniajame – jau Vokietijai. Taigi, puikus kraštas kalbėtis apie tapatybę, tarptautinius reikalus ir geopolitiką. Kas šiandien, Jūsų nuomone, padorų Lietuvos pilietį turėtų neraminti labiausiai?

Manau, kad nekompetetinga Lietuvos valdžia, kuri yra sudariusi sąjungą su kai kuriomis radikaliomis, prorusiškomis partijomis ir veikėjais. Didžiausias pavojus Lietuvoje visada slypėdavo viduje. Okupantai maskoliai visada savo imperiją valdė melu ir prievarta. Prievartos kol kas dar neturime, bet melo, kurį į Lietuvą atnešė dabartiniai valdantieji, turime jau labai daug. Tai labai pavojinga, nes melas ir trumparegiški interesai dažnai aukoja bendrus, valstybės interesus. Todėl labai tikiuosi, kad artimiausiuose savivaldos ir nacionaliniuose rinkimuose mes atsikratysime melagių ir jų globotinių – radikalių prorusiškų jėgų, be kurių melagiams tiesiog neišeina valdyti. Jeigu Lietuvoje vėl bus išrinktos patriotinės, kūrybingos, intelektualios politinės jėgos, tada viskas bus gerai. Dabar svarbiausias tikslas – išsaugoti savo egzistenciją, apginti savo laisvę. Kartu su normaliomis politinėmis jėgomis Lietuvoje bei sąjungininkais regione, Europoje, už Atlanto, tai galime padaryti.

Neseniai rašėte apie Amerikos rengimąsi susigrumti su autokratine blogio ašimi. Galėtumėte, prašau, pakomentuoti plačiau?

Nemažai ekspertų pasaulyje nuogąstauja, kad kitais metais arba iki Trumpo kadencijos pabaigos komunistinė Kinija gali karine jėga užpulti Taivaną, o Rusija, tuo pat metu – Baltijos šalis. Ar tai įvyks – niekas negali garantuoti, tačiau privalome ruoštis ir tokiam scenarijui. Tokiu atveju JAV negalės atlaikyti karo abiem frontais tuo pat metu, o juk ir Artimuosiuose rytuose gali tuo pat metu įsižiebti naujas konfliktas. Todėl JAV ir spaudžia Europą kuo greičiau ginkuotis ir atgauti gebėjimą gintis nuo bet kokių konvencinių (karinių – E.V.) priešininkų. Turime tai daryti, tačiau tuo pat metu turime suprasti, kad be JAV artimiausioje perspektyvoje savo saugumo apginti negalėsime, todėl turime ieškoti visų įmanomų kelių išlaikyti dialogą su Vašingtonu. Deja, kartais atrodo, kad dabartinė Lietuvos valdžia daro viską, kad su Vašingtonu susipyktų, nes visas jos dėmesys sutelktas į Rytus – esminę JAV priešininkę komunistinę Kiniją ar Putino išlaikytinį ir vasalą Lukašenką.

Diskusijos Alytuje metu minėjote itin džiugų savo diplomatinės veiklos momentą – JAV JE prezidento B.Obamos žodžius: „Ačiū, gerbiamas Ambasadoriau, už jūsų generolą Kosciuško, kuris apgynė mūsų laisvę.” Spėju, ne visi Lietuvoje žino, kad paminklas Tadui Kosciuškai Amerikoje stovi net garsiajame West Pointe. Dėl ko, Jūsų nuomone, šitaip lengvai skoliname kitiems, atiduodame savus? Ir kaip – susigrąžinti?

Okupantai maskoliai labai ilgai ir nuosekliai trynė iš mūsų širdžių ir sąmonės supratimą, kad esame labai sena ir garbinga, įtakinga tauta, kuri vardan savo valstybinių tikslų sugebėdavo sutelkti pusę Europos. Okupantai mus labai susiaurino ir sumažino, ir šitaip demonizavo viską, kas susiję su mūsų bendra istorine valstybe. Sovietai atidavė Generolą Kosciušką lenkams, kurie mūsų bendrą generolą lygiai taip pat „susiaurino ir sumažino” iki „Lenkijos sūnaus”, tuo tarpu tai buvo LDK generolas, jis save laikė lietuviu, kaip ir Adomas Mickevičius, nors ir kalbėjo lenkiškai, kaip ir mano paties protėviai. Generolas Kosciuška jungia ne tik Lietuvą ir Lenkiją, bet ir Baltarusiją, kurios anksčiau LDK priklausiusioje teritorijoje jis yra gimęs, taip pat Ameriką, kurios laisvę savo inžinieriniu talentu ir drąsa nuo tuometinių britų okupantų jis apgynė. Mūsų Generolas yra įamžintas viename iš šešių svarbiausių paminklų Baltųjų rūmų papėdėje. Turime padaryti viską, kad sugrąžintume mūsų Generolui pagarbą Lietuvoje, o kartu ir gilintume, kurtume daug tampresnius istorinius ryšius ne tik su Lenkija, bet ir su JAV.

Esate vienas iš nedaugelio diplomatų, politikų, mokantis ir hebrajų kalbą. Jūsų nuomone, ko šiandien galima pasimokyti iš Izraelio? Ir iš Ukrainos?

Jeigu atvirai, nežinau kas, bet tikrai suklydo vikipedijoje su šiuo įrašu apie hebrajų kalbą – nežinau jos ir niekada jos nesimokiau, nors žaviuosi Izraeliu kaip valstybe – išgyvenimo čempionu ir pavyzdžiu Lietuvai. Gerai moku anglų ir rusų, neblogai – prancūzų ir italų kalbas, šiuo metu mokausi lenkų (bei galiu suprasti baltarusių ir ukrainiečių) kalbą, kažkada mokiausi vokiečių ir ispanų kalbos – turiu šokius tokius pagrindus. Jeigu atvirai, kiekvieną dieną vairuodamas ar kirsdamas malkas savo sodyboje mokausi kalbas, nes man tai padeda pamatyti pasaulį kitų tautų akimis. Kai moki daug kalbų, labai greitai supranti, kad nemažai žodžių yra panašių, o išmokus bent kelis šimtus jų, staiga atsiveria įdomus, nenusakomas kitas pasaulis, kuris, tiesą pasaukius, dar geriau padeda pažinti ir pasaulį, kuriame gimiau.

Kadais įsiminiau šviesaus atminimo Ambasadoriaus V. A. Dambravos pamokymą: „Lietuva yra nedidelė šalis, todėl jai reikia turėti daug draugų. Visame pasaulyje.” Geopolitinės įtampos laikams turbūt tiktų ir sena patarlė – „Draugą nelaimėje pažinsi”. Kur, Jūsų nuomone, Lietuvai verta ieškoti draugų, o kur – geriau nereikia? Kad nenueitume paskui, neduokdie, su velniu obuoliauti…

Lietuviai yra sena seno pasaulio tauta, ne veltui mūsų kalba yra tokia panaši į Indijos sanskritą. Ne veltui Lietuvos diplomatija visada „šokdavo aukščiau bambos”, nes tai yra mūsų genuose. Ne veltui mes antri po Liuksemburgo Europoje pagal užsienio kalbų mokėjimą. Ne veltui mes turime tokį aukštą išsilavinimą, esame tokie darbštūs, tvarkingi, išmintingi. Tai senos tautos požymiai – jų jau turime savyje labai daug, bet dabar naudojame visas savo galias ateities pasaulio kūrimui, kuriame Lietuva bus daug didesnė nei buvo praėjusiame amžiuje, o Rusija – atitinkamai – daug mažesnė.

Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį!