Vytauto Šeškevičiaus liudijimas apie Sausio 13-osios įvykius

Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po 1991-ųjų sausio įvykių, gyvi liudijimai apie tą laiką išlieka ypač svarbūs. Jie leidžia prisiminti istorinius faktus, pajusti žmonių, kurie tuo metu stovėjo Lietuvos laisvės sargyboje, vidinę būseną, ryžtą ir bendrystę. Birštonietis Vytautas Šeškevičius – vienas iš aktyviai dalyvavusių laisvės gynimo gynimo įvykiuose, budėjo prie Parlamento ir vėliau saugojo Juragių radijo ir televizijos stotį. Jo prisiminimai – tai asmeninis, bet kartu ir visos tautos patirties pasakojimas apie laiką, kai laisvė buvo ginama gyvu žmonių skydu.

Jeigu grįžtumėte į 1991 m. sausio mėnesį – nuo kurios akimirkos Jums prasideda įvykiai, kurie vėliau peraugo į Sausio 13-osios tragediją?

Prie Sausio įvykių aš atėjau turbūt jau nuo Steigiamojo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimo 1988 m. spalį, kurio transliacijos per radijo imtuvą klausiausi visą dieną dirbdamas sode. Vėliau buvo Sąjūdžio mitingai Birštone. Po to – 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias, į kurį visa mūsų šeima – su dukra Ingrida ir sūnumi Dariumi – ir kiti birštoniečiai autobusais vykome. Dėl automobilių spūsčių turėjome sustoti Vievyje ir ten, susikibę rankomis, buvome Baltijos kelyje. Toliau – 1990 m. Kovo 11-oji, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena.

1991 m. sausio įvykiai man prasidėjo po sausio 8 d., po „Jedinstvos“ mitingo ir jų bandymo prasiveržti į Parlamentą. Tada Sąjūdis pakvietė Lietuvos žmones atvykti į Vilnių ir apginti Lietuvos nepriklausomybę. Sąjūdis parengė tvarkaraštį, pagal kurį miestai, rajonai ir miesteliai siuntė žmones prie Parlamento saugoti valstybės.

Kaip atrodė kelias iš Birštono į Vilnių ir Seimą – ką matėte, ką girdėjote, su kuo važiavote, kokia buvo nuotaika mieste ir pakeliui? Kiek dienų buvote išvykęs?

Iki Sausio 13-osios, atrodo, dvi naktis su kitais birštoniečiais organizuotu autobusu, kuriuo rūpinosi savivaldybė, vykau prie Parlamento. Prie Parlamento naktimis būdavo gausybė žmonių, suvažiavusių iš visos Lietuvos. Degė laužai, vaišinomės arbata, žmonės dainavo, buvo gera nuotaika. Susitikdavome su pažįstamais žmonėmis, bendravome, o paryčiais grįždavome į namus.

Atvykus prie Lietuvos Respublikos Seimo, kas pirmiausia krito į akis ir leido suprasti situacijos rimtumą?

Sausio 13-osios naktį, kai jau iš televizijos pamatėme ir sužinojome, kad sovietų kariškiai yra užėmę Televizijos bokštą ir kas ten įvyko, susirinkome Birštone prie savivaldybės ir autobusu išvykome į Vilnių, prie Parlamento. Nuotaika buvo nekokia – visi susirūpinę, nekalbūs. Prisimenu, šalia manęs sėdėjo Vytautas Rasimavičius ir jo žentas Vitalijus Kaminskas.

Kaip vystėsi įvykiai, kol stovėjote prie Seimo – kas keitėsi, kas darėsi vis įtemptesnio, o kas, priešingai, teikė stiprybės?

Prie Parlamento buvo daugybė žmonių. Į susirinkusius kreipėsi Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis – jis prašė dainuoti, giedoti šventas giesmes. Susirinkusiems Šv. Mišias aukojo kunigas Robertas Grigas, žmonės meldėsi. Iš greta Parlamento esančių statybų aikštelių žmonės nešė armatūros sietus, konstravo barikadas prie Seimo rūmų. Iš kažkur atsklisdavo naujienos, kad kažkur pasirodė važiuojančios sovietų kariškių tanketės, žmonės dalijosi informacija. Žmonės buvo labai vieningi.

Ar buvo akimirka, kai pajutote baimę arba, atvirkščiai, ypatingą vienybės jausmą? Kas tada labiausiai įstrigo atmintyje?

Baimės tuo metu tikrai nejautėme, gal dėl to, kad buvome jauni ir neįvertinome pavojų, kurie galėjo atsitikti, kaip nutiko prie Televizijos bokšto. Mūsų buvo labai daug – visa Lietuva – ir buvome vieningi.

Po Sausio 13-osios mes, birštoniečiai, organizuotais autobusais dar keletą naktų važiavome budėti prie Juragių radijo ir televizijos stoties. Po to, kai buvo užimtas Vilniaus televizijos bokštas, nepriklausomos Lietuvos televizijos transliacijos vyko iš Juragių stoties. Tos naktys prie laužų išlieka atmintyje visam laikui. Prisimenu ir savo buvusius mokytojus iš Birštono vidurinės mokyklos laikų – Andrių Pabiržį, Petrą Kazlauską. Kokie visi šviesūs žmonės rinkdavosi naktimis prie laužų: geranoriški, stengėsi nors maža dalele prisidėti prie mūsų nepriklausomybės išsaugojimo.

Jeigu šiandien prie Jūsų stovėtų jaunas žmogus, gimęs jau laisvoje Lietuvoje, ką jam pasakytumėte apie tą naktį prie Seimo ir kodėl svarbu ją prisiminti?

Jaunam žmogui, gimusiam jau laisvoje Lietuvoje, pasakyčiau, kad visada gintų laisvę ir nepriklausomybę, kad niekada nepamirštų dešimčių tūkstančių žuvusių pokario Lietuvos partizanų, visada prisimintų prie Televizijos bokšto ir televizijos pastato Sausio 13-ąją žuvusius 14 laisvės gynėjų ir šimtus sužeistųjų. Kad jauni žmonės brangintų laisvę.