Andrius Palionis: „Svarbiausia, kad Lietuva pati apsirūpintų maistu“

Žemės ūkis Lietuvoje jau seniai nebėra vien tik ūkininkų reikalas. Tai – nacionalinio saugumo, regionų išlikimo ir ekonomikos klausimas. Apie tai, kokius prioritetus mato Lietuvos žemės ūkio ateičiai, kalbamės su žemės ūkio ministru Andriumi Palioniu.

Įvertinus dabartinę geopolitinę situaciją, Andriaus Palionio manymu, žemės ūkis Lietuvoje didelio išskirtinumo neturi. A. Palionis teigia, kad įvertinus mūsų šalies saugumą, žemės ūkis visada buvo atsakingas už apsirūpinimą saugiu ir sveiku maistu. Šiandien šis prioritetas dar didesnis. Apsirūpinimas apima visas žemės ūkio šakas ir veiklas – negalima išskirti tik vienos srities. Svarbiausia, kad Lietuva apsirūpintų visais maisto produktais.

Ši pozicija atspindi platesnę diskusiją: ar Lietuva gali būti visiškai savarankiška maisto srityje, ar vis dėlto išliks priklausoma nuo tarptautinės rinkos. Ekspertai primena, kad globalioje ekonomikoje visiškas uždarumas neįmanomas, tačiau Palionio akcentuojamas „vidinis saugumas“ tampa itin aktualus, ypač karo Ukrainoje akivaizdoje.

Prakalbus apie žemės ūkio sektoriaus reikšmę platesniame valstybės ekonomikos ir regionų kontekste, „Žemės ūkio sektorius sudaro nemažą dalį BVP. Jei pridėtume ir maisto pramonę, kuri yra neatsiejama žemės ūkio veiklos dalis, tai tiek BVP, tiek eksporto dalis būtų dar didesnė. Gamybos potencialo didinimas reiškia ir kaimo gyvybingumo išlaikymą. Be to, Europos Sąjungos programos finansuoja ne tik žemės ūkį, bet ir bendruomenių veiklą bei kitas verslo iniciatyvas regionuose. Visa tai tarpusavyje labai glaudžiai susiję“, – teigia pašnekovas.

Iš tiesų, Lietuvos žemės ūkis ir jo perdirbimo pramonė generuoja reikšmingą dalį eksporto. Kita vertus, kyla klausimas, ar dabartinė paramos sistema padeda išlikti smulkiesiems ūkiams, ar vis dėlto dar labiau stiprina stambiųjų pozicijas. Kol kas kaimo demografiniai rodikliai rodo priešingą tendenciją – regionuose žmonių mažėja, jaunimo ūkininkauti ateina nedaug.

Pastaruoju metu daug kalbama apie trumpąsias maisto tiekimo grandines. Andrius Palionis aiškina, kad trumposios grandinės visų pirma, skirtos smulkiems, vidutiniams, mišriems ir šeimos ūkiams. Dideliems ūkiams, gaminantiems didelius kiekius, jos nėra tokios aktualios. Apie jas yra kalbama jau nuo 2016 metų – joms yra numatytos finansinės priemonės per Kaimo plėtros programą. Tiesa, ne visada jos ūkininkams būdavo patrauklios, todėl ministerija kartu su socialiniais partneriais analizuoja priežastis ir ieško sprendimų. Pastaruoju metu taisyklės buvo pakeistos, planuojami ir nauji pokyčiai.

Trumpųjų grandinių tema tampa ypač aktuali po pandemijos. COVID-19 parodė, kad ilgosios tiekimo grandinės yra trapios – sienoms užsidarius, daugelis šalių susidūrė su maisto stygiumi. Lietuvoje šią riziką atskleidė paukštienos sektorius, kai perteklinę produkciją teko sandėliuoti. Pasak Palionio, būtent tokios patirtys įrodo, kad trumpųjų grandinių plėtra gali tapti ne tik smulkiųjų ūkių išlikimo strategija, bet ir nacionalinės atsparos priemone.

Vis dėlto klausimas lieka atviras: ar užteks vien taisyklių pakeitimų ir programų, kad smulkieji ūkiai iš tiesų pasinaudotų šiomis galimybėmis? Ar nebus taip, kad trumpųjų grandinių idėja išliks tik ant popieriaus, o realybėje rinką ir toliau dominuos stambūs gamintojai?

Apibendrinant, Andriaus Palionio požiūris akcentuoja žemės ūkio svarbą ne tik kaip ekonomikos ir eksporto šaltinio, bet ir kaip nacionalinio saugumo klausimą. Lietuvai svarbu užtikrinti savarankišką ir tvarią maisto gamybą, tačiau išlieka iššūkis suderinti smulkiųjų ūkių galimybes su didelių gamintojų dominavimu rinkoje. Trumpųjų tiekimo grandinių plėtra gali būti reikšminga priemonė regionų gyvybingumui išlaikyti ir smulkiems ūkiams išlikti, tačiau jos sėkmė priklausys nuo realių programų įgyvendinimo ir ūkininkų suinteresuotumo. Kitaip tariant, kaip Lietuva sugebės suderinti strateginį saugumą su rinkos realijomis, taps lemiamu žemės ūkio sektoriaus ateities veiksniu.