Didžiulis lokys išlaužė mišką, taip atsirado laukymė kurtis sodyboms, ir praminė žmonės tą vietą – Išlaužu (I dalis) – Nemuno krašto laikraštis "Naujasis Gėlupis"

Eugenija Vaitkevičiūtė kalbina Sibiro tremtinį, Išlaužo krašto šviesuolį, legendinį trumpabangininką (ir ne tik!) Alfonsą Seniką

Pirmą kartą Išlaužas paminėtas M. J. Zienkowicziaus 1744 m. išleistame „Synodus Dioecesana Vilnensis“. Anot 1882 m. „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“, XIX a. tai buvo palivarkas (folwark, lenk.; Vorwerk, vok.) Marijampolės apskr. Pagirmuonio valsčiuje, priklausęs Garliavos parapijai. Išlaužo seniūnijoje yra 21 kaimas. Vietovė išgarsėjo čia įkūrus grafo Tiškevičiaus dvarą, dalis jo pastatų išlikę. Ilgainiui įsikūrė paštas, ambulatorija, mokykla, biblioteka. Sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo plačiai išeskaluoti faktai apie 2 ūkininkų streikus (1906 m., 1935 m.), tačiau nutylėta apie Išlaužo mokykloje dirbusį garsųjį esperantininką A.Prapuolenį, sovietų suimtą kunigą V. Gurevičių, jau nekalbant apie Išlaužo krašte klestėjusią dvarų kultūrą ar tai, kad būtent čia vyko itin aktyvios Lietuvos partizanų kovos prieš sovietinius okupantus. 2005 patvirtintas Išlaužo herbas. Šis menkas žiupsnis išlikusių rašytinių faktų neprilygsta gyvajai istorijai, bet, ačiū Dievui, ją dar mena šviesūs šio krašto žmonės.

Vienas iš jų, gerbiamas Alfonsas Senikas – legendinis Lietuvos trumpabangininkas, savo drąsa bėgant iš Sibiro tremties įkvėpęs kelias lietuvių kartas, puikus veterinarijos specialistas, sovietų valdžios išguitas iš mėgstamo darbo, metų metus atlaikęs sovietų režimo persekiojimus, kartu su radijo kolegomis iš viso laisvojo pasaulio nutiesęs informacinį tiltą į Vakarus tragišką 1991 m. Sausio 13-osios naktį, žodžiu, toks nepaprastai šviesus, doras ir drąsus asmuo, be kurių neturėtume nei nepriklausomos Lietuvos, nei Išlaužo tokio, koks jis yra šiandien, maloniai sutiko duoti interviu „Naujajam Gėlupiui“.

– Gerbiamas Alfonsai Senikai, gal truputį papasakotumėt apie save?

– Gimiau Išlauže, 1934 m. vasario 9 d. 1941 m. jau ruošiausi eiti į mokyklą, bet buvome išvežti į Sibirą. Tėvą nuo šeimos atskyrė jau N.Vilnioje ir ištrėmė į Gremučij lagerį Rešotuose, Krasnojarsko krašte. Ten jis ir mirė, 1943 m. Aš su motina, po ilgos kelionės tremtinių ešelonu ir baržomis, patekome į Sibiro kolchozą Parbigo upės aukštupyje. Tik išlipus iš baržos, motina susirgo dizenterija ir tik per plauką nenumirė. Pasiimtas iš Lietuvos maistas jau buvo pasibaigęs, o kad nemirtume badu, kolchozo valdžia davė… pastipusį arklį. Atsikirtę kojas, įmesdavome jas į ledinį upės vandenį, kad mėsa neprasmirstų. Aš nemokėjau rusų kalbos, bet kur dėsiesi, labai greit pramokau. Pradėjau lankyti pradinę mokyklą Svietlo-Zelionajos kaime ir baigiau 5 klases „su pagyrimu“. Nebuvau nei spaliukas, nei pionierius, o be to, ten niekas tokiais būti ir nevertė. Kolchoze visi tremtiniai, maži ir seni, turėjo dirbti. Daug vyrų buvo paimti į frontą, o vietiniuose kaimuose likę tik seniai ir moterys. Vaikų darbas sovietinei valdžiai buvo labai reikalingas: ravėti javus, auginti frontui tabaką, padėti nuimti derlių, po to surinkti laukuose išsibarsčiusias javų varpas. Motina pakalbėjo su rusų kalviu ir mane priėmė dirbti kalvio padėjėju. Tas darbas, nors labai sunkus, man patiko. Reikėdavo remontuoti šiokią tokią kolchozo turėtą techniką, išmokau litavimo ir suvirinimo darbų. Suvirindavome senoviškai – žaizdre, naudodami beržo anglį. Dažnai gaudavome užsakymų pagaminti kalviškų vinių. Tam reikėjo iš senų storų skardų pagaminti „lysteles“, įkaitinus suformuoti vinies pavidalo keturkampį ir spaustuve kruopščiai užplakti jos galvutę. Dirbti teko su kūju, o mano „šefas“ rusas jį sunkiai pakeldavo. Aš smūgiuoju su kūju, o jis laiko kirstuką. Tiek ir pas mane tos jėgos tebuvo, dar paaugliuką – keletas smūgių tikslių, o toliau aš jam „nukrečiu“ ranką. Jis iškart klaupiasi ant kelių. Atsisagsto savo „rubaškę“ net suprakaitavęs, ir pradeda keiktis, pilasi tie jo keiksmažodžiai – pamenu juos lig dabar! – kaip iš gausybės rago, man belieka klausytis. Ir kažkodėl, keikdamasis, jis vis Dievą ir Dievo motiną minėdavo. Muštis nesimušė, nes paprasčiausiai nepajėgė. Išsiplūsta, atsistoja ir sako man: „Dabar tu laikysi tą daiktą – aš mušiu.“ Aprašymas apie gyvenimą tremtyje Sibiro taigoje būtų ilgas, bet atsitiko taip, kad keli lietuviukai nutarėme pabėgti. Upės aukštupyje iš sausų lentų pasidarėme plaustą. Juo slapčia plaukėme Parbigo ir Čajos upėmis, vėliau, jau laivais, pavyko pasiekti Kolpaševą ir Tomską. Bet kelioms dienoms įstrigome Novosibirske. Vėliau keliavome traukiniais, prekiniais ir keleiviniais. Maskvoje vėl savaitei įstrigome. „Belorusskij“ stotyje susidarė visa grupė vadinamųjų „bezprizornykų“ (beglobių vaikų), tokių, kaip aš. Išlaužėme tvorą ir patekome prie traukinių. Į kokį sąstatą aš papuoliau, nežinojau, tik jau prašvitus, gulėdamas ant vagono stogo, perskaičiau stotelės pavadinimą: „Borodino“. Iš istorijos pamokų rusiškoje mokykloje žinojau, kur yra Borodino, ir kad kryptis pasirinkta teisingai – į Vakarus. Keliaujant peršokti nuo vieno vagono ant kito traukiniui einant nebuvo sunku. Sunkiau buvo patekti ant vagonų, esančių arti garvežio, tam tekdavo gerokai įsibėgėti ir šokti itin vikriai. O tam, traukiniui važiuojant, visgi reikėjo šiokios tokios akrobatikos.

Šitaip, slapstydamasis ant vagonų stogų ir „keisdamas“ traukinius, pasiekiau Vilnių ir Kauną. Smarkiai perštėjo akis, nes buvo prikritę akmens anglies dulkių iš garvežių. Eidamas gatve, pamačiau per langą žmones su baltais chalatais. Pamaniau – daktarai. O ten buvo kirpykla. Tačiau vis tiek suteikė man pagalbą, praplovė akis. Geležinkelio tiltu pasiekiau Aleksotą, iš ten pėsčiomis – Išlaužą. Mano tėvas, buvęs šaulių būrio vadas, per mitingą pirmosios sovietų okupacijos metu 1940 m. yra pasakęs: „Kas grįžo iš Amerikos – parsivežė pinigų, nusipirko žemės, o kas grįžo iš Sovietų sąjungos – parsivežė tik utėlių!“ Utėlių parsivežiau ir aš, ir labai daug.

– Mano dėdė V. Juočiūnas, kuriam irgi nusišypsojo laimė matyti Lietuvą vėl laisvą nuo sovietų, vis minėdavo Išlaužo kunigą Gurevičių, organizuodavusį, „smetoniška mada“, vietos jaunimui keliones dviračiais, mokytoją A.Prapuolenį… Kokia ji buvo – senoji Išlaužo bendruomenė, jos žmonės?

– Vytautas Gurevičius buvo Išlaužo parapijos klebonas nuo pat jos įsikūrimo 1923 m., ant seno dvaro pamatų pastatęs bažnyčią. Kol jo nesuėmė, labai rūpinosi bažnyčios sutvarkymu. Per karą rusų sviedinys pataikė į jos sieną prie didžiojo altoriaus, teko restauruoti. Man su juo teko bendrauti grįžus iš Sibiro. Buvau krikštytas, bet nebuvau priėjęs pirmos komunijos, todėl, jau gerokam pusberniui, teko mokytis poterių. Mus susodindavo ant laiptų ir vesdavo pamokas apie šventųjų gyvenimus, Dievo įsakymus ir pan. Kunigas Gurevičius žinojo mano praeitį, kad pabėgau iš Sibiro, pažinojo mano tėvus. Turėjau sunkumų su lietuvių kalba, o jis žinojo, kad gerai moku rusiškai – tai pasiūlydavo rusiškų knygų. Jis turėjo didžiulę biblioteką, net ir knygų, išleistų Rygoje dar caro laikais. Tapau aktyviu jo bibliotekos skaitytoju. Vakarais jo kabinete degdavo lemputė, buvo įsitaisęs koja minamą elektros generatorių ir skaitydavo, rašydavo šviečiant elektros lemputei, o tai buvo retas labai dalykas tais laikais. Tuo metu aš jau domėjausi elektra ir radiju. Įsitaisiau ir aš vadinamą „vėjo dinamą“ ir apšviečiau namą automobilinėmis lempelėmis. Mano konstrukcija nebuvo tobula, jos, stipresniam vėjui pučiant, perdegdavo, bet visgi – name buvo elektra. Kreipdavausi į kleboną, jis nustebęs sakydavo: „Kad aš tau neseniai jų daviau.“ Galop patarė man įsitaisyti atbulinės srovės „rielę“. Kadangi mano sukonstruotas agregatas buvo netoli namo, propeleris kėlė triukšmą, o žemė savotiškai vibruodavo. Tad teko atsisakyti sumanymo, nors tuo laiku elektros dar niekas neturėjo, o mūsų name ji jau švietė ir pravažiuojantieji stebėdavosi, iš kur šitokiam mažam Išlauže – elektra?!

Kaip minėjau, klebonas Gurevičius turėjo didelę knygų kolekciją, o kažkam jį įskundus sovietų valdžiai suprato, kad gali būti represuotas, todėl visas knygas išvežė pas buvusio kunigo tėvus Mačiūtas prie Gražučių kaimo ir sukrovė į svirną. Tuo laiku buvęs kunigas, Mačiūta, jau buvo miręs. Išlaužo mokykloje buvo vajus rinkti makulatūrą – senas knygas, laikraščių komplektus. Mokiniai aptiko, kad pas Mačiūtas yra daug senų knygų, žurnalų, todėl didelę dalį tiesiog susirinko ir išgabeno. O gal ir Mačiūtoms atsibodo savo svirne laikyti senas, bolševikų draudžiamas knygas. Aš, bėgomis per šilą, vos suspėjau patekti į tą svirną ir nugriebti keletą vertingų knygų: išgelbėjau, taip sakant, 4 tomus leidinio „Lietuvių archyvas – bolševizmo metai“, išleistus II pasaulinio karo metais, ir keletą senų rusiškų knygų.

– Iš savo tėvų kartos yra tekę girdėti, kad Išlaužo krašte aktyviai veikė Lietuvos partizanai. Ūgtelėjusi skaičiau, kad net žymusis J.Lukša-Daumantas vienu momentu slapstėsi nuo sovietinio NKVD ne kur kitur, o – pačiame Išlauže. Galėtumėte, prašyčiau, keletą žodžių apie tuos Lietuvos laisvės kovotojų priešinimosi okupantui laikus?

– Taip, po karo partizaninis judėjimas čia buvo labai aktyvus. Nes Išlaužas – kelių kryžkelė. Antai priešais dabartinę autobusų stotelę atsirado kioskas, jame prekiavo iš „bombonkių“ pagamintu limonadu, sąsiuviniais, rašymo plunksnomis, pieštukais. Kitoje plento pusėje pardavinėjo laikraščius. Tai buvo Menčinskai, vyras ir žmona, „pastatyti“ sekti aplinką ir apie viską informuoti NKVD. Netrukus, vieną vakarą, išgirdome automatų šūvius. Partizanai nušovė abu Menčinskus ir dar 2 vietinius vagis ir informatorius. Tas įvykis, galima sakyti, išgelbėjo daug gerų žmonių nuo baisaus likimo, įskaitant, kad to neaiškaus likimo būčiau sulaukęs ir aš. Nes vieną dieną Menčinskas, pamatęs mane praeinantį, pasišaukė ir sako: „Berniuk, berniuk, tu, girdėjau, buvai Sibire?“ Aš tada nuo jo paprasčiausiai pabėgau.Visiems nušautiems klebonas Gurevičius padarė karstus ir palaidojo juos Išlaužo kapinėse. Neužilgo jis buvo suimtas ir kalinamas. Spėjama, kad jį, padariusį šitiek gero žmonėms, sovietams įskundė jo paties bažnyčios tarnas… O po kalėjimo klebonas vėl grįžti į Išlaužą nebenorėjo.

– Spėju, Jūs turbūt girdėjot ir apie aršų Lietuvos partizanų mūšį prieš stribus, vykusį netoli dabartinės Rokų kryžkelės? Apie jį man pasakojo mama. Pamenu, vaikystėje sodybos, kurioje vyko minėtas mūšis, vietoje, kadangi tą šeimą, rėmusią Lietuvos partizanus, ištrėmė, tebeaugo didžiulis senas medis. Nebyliu sutarimu net kolchozo traktorininkai, dirbdami aplink plytinčius laukus, jo neliesdavo.

– Taip, mes namie net girdėjom šūvius, nes mūšis vyko vos už kelių kilometrų. Ten dabar stovi paminklas Lietuvos partizanams, su keliom pavardėm, tai tie vyrai ir buvo… Bet apie tai gal kitą kartą?

– Taip, žinoma. Širdingai dėkoju Jums už pokalbį, gerbiamas p. Alfonsai Senikai!