Davatkynas – vieta, kurios „nenupūtė“ net sovietiniai vėjai (I)

Šalia Šilavoto Naujasodžio kaimo pušyno šlaite įsikūrusį Davatkyną, kuriame gyveno pamaldžios moterys ir daugiau nei šimtmetį veikė neformalus vienuolynas, žino daugelis. Tačiau ar daug žinome apie čia stovėjusius ar dar stovinčius namelius ir jų gyventojas? Turbūt daugiausiai apie Davatkyną žino pirmosios Davatkyno gyventojos giminaitė, Prienų krašto muziejaus padalinio muziejininkė Danguolė Marija Dabrišiūtė- Lincevičienė, sutikusi pasidalinti sukauptomis žiniomis.

Gyveno keturiolika moterų, savo gyvenimą paskyrusių Dievui

Pirmoji 1895 m. čia įsikūrė Marijona Dabrišiūtė – Danguolės tėvo teta. Ji norėjo savo gyvenimą pašvęsti Dievui, tačiau tikra vienuole tapti nepavyko, nes buvo kilusi iš neturtingos šeimos ir neišgalėjo sumokėti reikiamos sumos vienuolyno iždui. Jos šeima iš ūkininko Prano Matusevičiaus netoli Šilavoto, o kartu ir netoli bažnyčios, esančiame Naujasodžio kaime nupirko du arus nederlingos žemės ir pastatė nedidelį namelį. Antroji gyventoja – Marė Gelčytė čia atsikėlė apie 1898 metus. Vėliau čia apsigyveno Ona Marcinkevičiūtė, Ona Zieniūtė, Ona ir Marytė Kuklieriūtės, Ona Mieldažytė, Simano, Ona ir Anelė Mieldažytės, Jokūbo, pirmosios davatkėlės bendravardė Marija Dabrišiūtė, našle tapusi Danguolės močiutė Magdė Matusevičienė – pamaldžios netekėjusios moterys ar našlės. Gyveno dvi Onos Mieldažytės, kad jas atskirtų vadino tėvavardžiais: Simono dukra buvo vadinama Simaniuke, o Jokūbo – Kubuke.

„Šiuose kraštuose mergaičių ir moterų beveik niekas nevadino tais vardais, kurie buvo įrašyti metrikuose. Mariją vadindavo Mariuka, Mare, Anelę – Aneliuke, Oną – Onele, Magdaleną – Magduka“, – ilgaamžes tradicijas paaiškino Danguolė.

Davatkėlės gyveno asketišką gyvenimą, kuris, nors ir be įžadų, prilygo vienuoliškam. Kai kurios davatkėlės buvo tretininkės ir priklausė Pasauliečių pranciškonų ordinui bei laikėsi Bažnyčios patvirtintos regulos.

Taip susiformavo atskira gyvenvietė, kurioje stovėjo septyni nameliai, vieni didesni, kiti labai maži. Vienu metu juose po vieną ar po kelias gyveno 14 moterų. Aplink namelius – nedideli 2–4 arų sklypeliai, kuriuose moterys augino daržoves, vaistinius augalus, gėles, skirtas bažnyčiai puošti. Kiekvieno namelio teritorija buvo aptverta tvora. Vienas namelis stovėjo kiek atokiau – lomelėje net 10 arų sklype gyveno našlė Senkuvienė, kurios teritorija buvo vadinama „dvaru“. Dabar namelio vietą primena tik išlikę pamatų akmenys.

Maždaug trejus metus Davatkyno pakraštyje gyveno vietinis nei namų, nei pajamų neturintis senelis Krasauskas, kuriam davatkėlės surentė mažutį namelį, talpinusį tik krosnį bei lovą, ir juo rūpinosi.

Davatkėlės ne tik meldėsi. Jos nemažai laiko skyrė bažnyčios ir klebonijos priežiūrai, buvo kunigo pagalbininkės, mokė siuvimo, audimo ir kitų amatų bei slapta ruošė apylinkių vaikus pirmajai šv. Komunijai. Kiek galėdamos jos globojo aplinkinių kaimų ligonius, senelius. Ir kasdien davatkėlių taku žingsniuodavo į bažnyčią.

Moterys šiokių tokių pajamų gaudavo iš siuvimo, verpimo, mezgimo, audimo, iš to, ką apylinkių gyventojai sunešdavo už vaikų mokymus. Kartais davatkėlės eidavo kaimynams padėti bulvių kasti ar daržų nuimti, nes už darbą gaudavo daržovių. Jų kukliuose nameliuose žiemodavo vaikai iš tolimesnių kaimų, apsistodavo aplankyti atvykusios giminaitės.

Davatkėlių neišvaikė net sovietmečiu

Pirmojo pasaulinio karo metais Davatkyne veikė daraktorių mokykla. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais Davatkyno nameliuose glaudėsi ir nuo trėmimų besislepiantys kaimynai.

Davatkyno gyventojų neišvaikė net sovietinė valdžia, nors jos ne tik nėjo dirbti į kolūkį, bet slapta, rizikuodamos būti užkluptos, ruošė apylinkių vaikus Pirmajai Komunijai. Viena davatkėlių – Ona Mieldažytė (Simaniukė) – už tikybos mokymą buvo teisiama parodomajame teisme, kuris vyko Šilavote. Ji Danguolei yra pasakojusi, kad į teismą buvo sušaukti ne tik vietiniai gyventojai, bet atvesti ir mokiniai. Davatkėlė, pasižadėjusi, kad namelyje daugiau vaikų tikybos nebemokys, buvo nuteista penkerių metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atidedant. Bet veiklos ji nenutraukė, tik tikybos pamokos vykdavo ne Davatkyne, bet šalia augančiame pušyne.

Vis tik sovietinė valdžia rado būdą, kaip nubausti Davatkyno gyventojas – joms elektra buvo įvesta tik praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai visur kitur aplinkui elektra jau seniai buvo pasiekusi gyventojų namus.

Gyveno asketiškai, buvo labai tolerantiškos

Davatkyne įsikūrusios moterys gyveno labai kukliai. Nameliuose be lovų, stalo, nedidelės spintelės maistui bei kelių rakandų ir, žinoma, šventųjų paveikslų, maldaknygių, kryželių, rožančių, šventųjų statulėlių, daugiau beveik nieko nebuvo. Asmeninių daiktų jos turėjo labai mažai. Siuvėjos Onos Mieldažytės (Simaniukės) namelyje yra išlikusi autentiška spinta – sprindžio gylio ir mažiau nei metro pločio.

Siuvėjos turėjo siuvimo mašinas, verpėjos – verpimo ratelį, audėjos – audimo stakles, nes tai buvo būtina norint užsidirbti.

Danguolė pasakojo, kad moterys vasarą kartais maistą kartu gamindavo lauke ant ugniakuro. Nors maistu viena su kita dalindavosi, bet valgydavo dažniausiai kiekviena savo namelyje. Jos niekada neišleisdavo nei vieno pas jas užsukusio nepavaišinusios nors kukliomis vaišėmis. Vaikus, po pamokų ateidavusius ruoštis Pirmajai Komunijai, visuomet pirmiausia pasodindavo prie stalo pavalgyti, o tik po to prasidėdavo mokslai. Maistas buvo paprastas – kopūstienė, barščiai, bulvės, sūris, uogienė su duona.

Aldona Ruseckaitė yra pasakojusi, kad kartą pas davatkėles yra valgiusi tokios skanios dešros, kokios iki tol nebuvo ragavusi. Tik vėliau sužinojo, kad tai buvo dešra, kurią davatkėlėms buvo atnešusi mama.

Davarkyne gyvenusios moterys buvo labai tolerantiškos – nieko nesmerkdavo, nei vieno neapkalbėdavo, nors paslapčių išgirsdavo daug. Danguolė prisimena, kad visais laikais pas davatkėles lankydavosi daug įvairaus amžiaus žmonių. Apie ką jos su lankytojais kalbėdavosi, nei vienu žodžiu neužsimindavo, tik patys lankytojai kartais prasitardavo, kad ateidavo, kai šeimoje iškildavo problemų, kai nežinodavo, kaip pasielgti. Viena moteris yra sakiusi, kad šitam Onutės namelyje ji yra upes priverkusi.

Ateidavo ne tik nelaimės ištiktieji, pinigų pasiskolinti užsukdavo ir išgeriantys.

„Davatkėlės sutarė su aplinkinių kaimų žmonėmis, jos niekada nepasakojo, kokias paslaptis išgirsdavo, jų nesmerkė, neapkalbinėjo, todėl žmonės jas gerbė, pasitikėjo ir neskundė sovietinei valdžiai. Todėl Davatkynas ir išliko“, – pasakojo Danguolė.

Danguolė dar spėjo pažinti penkias davatkėles, o jos mama prisimena visas – dvylika.

Jos teigimu, nors Davatkynas jai buvo pažįstamas nuo mažumės, bet tik po to, kai jau būdama suaugusi trejus metus čia su šeima pagyveno ir iš arčiau susipažino su davatkėlėmis, požiūris į jas pasikeitė.

O apsigyventi Davatkyne privertė sūnaus Petro liga – astma, dėl kurios tekdavo dažnai gulėti ligoninėse. Jam reikėjo gryno oro, todėl iš Marijampolės atsikraustė į Davatkyną, į močiutės namelį. Danguolės teigimu, nežinia kas padėjo, ar grynas pušyno oras, ar Davatkyno aura, o gal sūnus ligą „išaugo“, bet sveikatos problemos dingo visam laikui.

Bus daugiau