Kai namų dvasia gyva (GALERIJA)
Stakliškių žemės nederlingos, tačiau nepaprastai gražus kraštovaizdis, paįvairintas miškeliais, gojeliais ir nedideliais ežerėliais. Čia vienodo ir nuobodaus vaizdo nepamatysi, o važiuodamas kaimo keliuku nežinai, ko tikėtis už posūkio. Akį visados traukia kas gražu, kas sukurta gamtos ir išpuoselėta žmogaus rankų.
Važiuojant Stakliškių seniūnijos Sudvariškės kaimo keliuku akiratin pakliūva galingais medžiais ir valstybine vėliava pasipuošusi sodyba. Kai kaimo gilumoj pamatai tvarkingą namų aplinką, dažnai pagalvoji, kad sodybą įsigijo pasiturintys miestiečiai arba gyvena stambus ūkininkas. Kaimiškose vietovėse, pamiškėse nemažai yra apleistų ir negyvenamų sodybų. Kai pasiteirauji kaimynų, gal namai parduodami, dažniausiai išgirsti atsakymą, kad artimieji nepasidalija, dokumentų nesusitvarko, ir gimtieji namai paliekami likimo valiai, kitaip sakant, sugriūti…
Su Stakliškių seniūno pavaduotoja Nijole Ivanoviene užsukame į gražią sodybą, apsuptą didelio sodo, galingų medžių. Gale sodo tyvuliuoja tvenkiniai, karštą dieną viliojantys vėsa. Šeimininkė su anūkais maudosi. Čia smagu – nei žmonių, nei grūsties, tik natūrali gamta.
Sodybos šeimininką Romą Judicką randame besitvarkantį kieme. Jis mielai priima netikėtus svečius ir klėties pavėsyje pasakoja šios sodybos ir jos šeimininkų gyvenimo istoriją.
Sutikime, kad ne dažnai taip būna, jog čia gyvenantis žmogus puikiai žinotų ir prisimintų ankstesnius įvykius, vardus ir datas.
R. Judickas šiuose namuose gimė ir užaugo, tačiau daugelį metų gyveno (ir dabar gyvena) Vilniuje. Vasaros atostogos ir savaitgaliai praleidžiami šioje jaukioje tėvų ir savo gimtinėje. Šios gražios sodybos šeimininkas dirba Lietuvos pasienio kontrolės punktų direkcijoje skyriaus vedėju, tad poilsis gamtoje ir atsipalaidavimas dirbant namų aplinkos tvarkymo darbus labai svarbus.
Kaip pasakoja R. Judickas, anksčiau Sudvariškių kaimas buvo didelis – daugiau nei 50 sodybų. Pusė kaimo buvo iškelta dėl melioracijos, kiti išsilakstė patys. Nebuvo patrauklus ekonominiu atžvilgiu – keliai prasti, susisiekimas irgi. Jaunimas išvažiavo į miestą mokytis ir ten pasiliko. Kolūkyje perspektyvų nebuvo, tapdavai priklausomas nuo kolūkio pirmininko.
– Mano senelis Stasys Ramancevičius buvo darbštus žmogus. Su broliais buvo išvažiavęs į Ameriką, o grįžęs išmokėjo dalis broliams, liko šeimininkauti ir valdė20,5 haūkį. Vienas išaugino šešis vaikus. Kai senelė mirė, mano mamai Magdalenai buvo tik 7 metai, – pasakoja R. Judickas.
Šeimai teko patirti ir Sibiro tremtį. Išvežė tik senelį su marčia, o kitiems pavyko pabėgti.
– Kai senelis 1955 metais grįžo namo, buvau gal 3 metukų, bet prisimenu, kad buvo žiema ir aš žiūrėjau pro langą. Grįžo suvargęs, su suplyšusiais kailiniais. Žinojau, kad yra senelis, namie apie jį kalbėdavo, bet neįsivaizdavau jo. Dabar žinau, kad ir tremtyje gerbiamas žmogus buvo, stengėsi lietuvybės tradicijas palaikyti, – į prisiminimus nuklysta pašnekovas.
Kaip pasakoja R. Judickas, tuo metu namuose buvo 8 vyrai ir viena mama. Senelis su aklu sūnumi buvo laikoma viena šeima, kad iš kolūkio gautų atskirus vadinamus arus ir galėtų laikyti karvę, užsiauginti paršą. Sunku buvo vienai moteriai su visu pulku vyrų, tad, pasak Romo, jau prakutę vaikai ir patys padėdavo mamai gaminti valgį.
Pasakodamas apie vaikystės metus, pašnekovas prisimena didelius medžius, ąžuolus, kuriuos kolūkio pirmininkas liepė išpjauti. Seni, galingi buvo ąžuolai, dar protėvių sodinti, o pjaunami buvo malkoms. Prazilina vieną kitą medį, ir veža kurui į fermas. Graudu buvo žiūrėti, kaip virsta ąžuolai.
Kolūkio valdžia ir namų neleido remontuoti, mat prasidėjus melioracijai liepė 100 metų senumo namą traukti į gyvenvietę…
Romo tėvas Petras Judickas buvo baigęs žemės ūkio mokyklą, raštingas žmogus, po beviltiškų pasipriešinimų turėjo stoti į kolūkį.
Taigi visas gyvenimas taip ir vyko šiame gražiame, tačiau išretėjusiame kaime. Liko tik pagyvenę žmonės, dirbantys kolūkyje, o savo vaikus siųsdavo mokytis ir ieškoti lengvesnių darbų ir duonos.
Tvarkyti sodybą Judickai pradėjo tik atėjus nepriklausomybės laikams. Po įvairių negandų, gaisro namas buvo perstatytas, aplinka sutvarkyta. Sodas didelis, dar sodintas senelio bei tėvo ir svarina šakas vaisiais.
– Baigiau universitetą, įgijau teisininko profesiją, tačiau labai myliu medžius, galėjau būti ir miškininkas. Pakrantėj pasodinau Atgimimo ąžuolyną, sodinu ir liepaites, tačiau labiau prie širdies ąžuolai, – sako Romas, savo rankomis pasodinęs ir daugiau medžių.
Tėvonija, atrodo, neliks tuščia ir vieniša. Dažnas svečias šiuose namuose ir sūnus Laimonas su marčia Jurgita ir visi trys anūkai. Rokas, Emutė ir Barborytė labai smagiai leidžia vasaras kaime. Be to, čia labai patogu: pabūna pas vienus senelius, o kai užsinori, perbėga per kalniuką – ir jau gali pradžiuginti savo apsilankymu kitus senelius, mamytės tėvelius.
Namų aplinka ir grožis reikalauja daug darbo rankų ir dėmesio. Tačiau Romas su žmona Regina, nors miesto žmonės, tačiau kaimiškus darbus nudirba. Turi pasisodinę įvairių daržovių. Ankstyvos bulvės visais laikais neblogai užaugdavo lengvoje žemėje, tad buvo savotiškas pragyvenimo šaltinis – vasaros pradžioje jau buvo galima vežti Kauno turgun. Dabar šalia daržo gražiai žydi gėlės, žaliuoja nušienautos vejos, o prieš akis – Stakliškių kraštas su savo tarsi nupieštu peizažu. Tai ramybės oazė žmogui, atgaiva dvasiai ir kūnui, tai gerumo ir šeimos vienybės vieta. Pasak Romo, kokių geresnių kurortų reikia: čia pat gali išsimaudyti, pasigėrėti gamta, pakvėpuoti tyru gimtinės oru.
Seną sodą su išlakiais medžiais puošia ir 5 šeimos bičių, o šeimininkas medumi aprūpina savo šeimą, brolius ir draugus. Tai bičiulystė ir senos gražios šeimos tradicijos. Dar maloniau, kai visa tai stebi anūkai, kurie irgi myli kaimą, mato, kaip senelis sodina medžius, kaip kalba apie juos ir vertina.
Dar labiau pradžiugina, gal net ir nustebina, kai namuose šeimininkas parodo savo senelių šeimų nuotraukas, pasakoja apie jų gyvenimus, likimus. Žmogus savo gyvenimu rodo pavyzdį ateinančioms kartoms, gerbdamas jau nuėjusiuosius. Labai teisingi ir išmintingi yra žodžiai, kad žmogus turi žinoti ne tik savo krašto istoriją, bet ir savo šaknis.
Stasė Asipavičienė
