Sukviesti iš praeities prisiminimų (GALERIJA)
Šeštadienį buvo džiugi diena daugeliui Šilavoto ir aplinkinių kaimų gyventojų, susirinkusių į ramybe dvelkiantį Davatkyną, pasiruošusį priimti gyvenimo ir likimo keliais iškeliavusius gyventojus. Šiai nepaprastai progai ir šventei visus pakvietė Jono Mikučiausko neseniai išleista knyga „Nutilę kaimai“, atkeliavusi suburti draugėn seniai matytus kaimynus, bendraklasius, draugus ir pažįstamus.
Daug mūsų Lietuvėlėje yra tokių nutilusių kaimų, apie kurių buvimą mena vienas ar kitas ilgus amžius stovintis medis, kurio neišdrįso išrauti melioratoriai. Jau mažai kur rasi seną, sukrypusį kaimo kryžių ar rymantį Rūpintojėlį. Bažnytinėse knygose galima aptikti tik ten gyvenusių žmonių pavardes. Nėra, išnyko, išmirė.
Iš tų kaimų, apie kuriuos rašo Jonas Mikučiauskas, ne kažin kas likę. Vienų paskutinius šeimininkus išnešė ar išvežė berželiais iškaišytais sunkvežimiais į kalnelį amžinam poilsiui, o iškeliavę į miestus ieškoti geresnio gyvenimo vaikai jau daugiau nekūrė židinio tėvų troboje.
Renginys prasidėjo visiems gerai žinoma nostalgiška daina „Neišeik, neišeik, tu iš sodžiaus“… Susitikimą vedusi Šilavoto pagrindinės mokyklos mokytoja Danutė Dainienė pasveikino žmones, susirinkusius iš nutilusių kaimų, iš tų, kur dar gyvena 1-2 žmonės, ir iš tų, kur šiuo metu jau nėra nieko. Kaip pasidžiaugė D. Dainienė, smagu, kad J. Mikučiausko dėka liks neužmiršti buvę kaimai ir jų gyventojai, kad jų vaikai ir provaikaičiai galės paskaityti, kaip gražiai, dorai ir santarvėje gyveno jų artimieji.
D. Dainienė, kuri kartu su Virginija Maščinskiene prisidėjo prie sumanymo įamžinti išnykstančių kaimų žmonių gyvenimą, pasakojo, kaip ta idėja kilo, kai jų buvęs direktorius J. Mikučiauskas išleido savo antrąją knygą „Mano gimtinė – Šilavotas“. V. Maščinskienė sakė, kad prisidėjo ir kiti kolegos.
– Taisyti buvo sunku, nes viską buvo labai įdomu skaityti. Po to kalbėdavome, dalijomės mintimis apie ten gyvenusius žmones. Daug aprašyta šeimų, daug jų gyvenimo istorijų – įdomių, kasdieniškų ir tragiškų. Rinkome, atrinkome ir tyrinėjome senas nuotraukas, – pasakojo V. Maščinskienė.
J. Mikučiauskas, laikydamas rankoje dar dažais kvepiančias knygas, su jauduliu žvelgė į susirinkusius žmones, prie kurių gyvenimo teko prisiliesti, pajusti tą istorijos pulsą, kuriuo gyveno žmonės prieš 50 ir daugiau metų. Kalbėjo nedaug. Nuoširdžiai dėkojo visiems, kurie geranoriškai prisidėjo, kurie atskleidė savo šeimos ir kaimynų gyvenimo peripetijas, ištraukė iš senų albumų artimų ir mielų žmonių nuotraukas.
– Aš ne rašytojas, aš paprastas žmogus, daugiau kraštotyrininkas, besidomintis savo krašto žmonių gyvenimu, norintis įamžinti tuos kaimus ir jų gyventojus, kurių jau nebėra. Mano tikslas – supažindinti skaitytojus su keleto Šilavoto seniūnijos kaimų išnykimo istorijomis, – sakė knygos autorius.
Daugiau apie Šilavotą pasiekusią knygą pasakojo Prienų krašto muziejaus įkūrėja ir buvusi direktorė Antanina Aleknavičienė. Ji ir pati kilusi iš šių kraštų, tad ir kalbėti su savais žmonėmis lengviau, nors jaudintis prieš juos reikia dar daugiau.
Pasak A. Aleknavičienės, knyga parašyta nuostabiai. J. Mikučiauskas labai gražiai ir nuoširdžiai kalba apie mūsų krašto istoriją, čia gyvenusius mūsų protėvius, ankstesniais amžiais besivertusius medžiokle ir žvejyba, o vėliau – žemdirbyste, visada gyvenusius sunkiai, tačiau sąžiningai.
Knygą sudaro 7 atskiros apybraižos apie buvusius kaimus labai gražiais ir taikliais pavadinimais: „Nuskendęs kaimas“ (Palaukčiotys, kažkada užlieti vandeniu, dabar čia tyvuliuoja tvenkiniai), „Kaimo vietoje rymo ąžuolai“ (apie Pagraižo kaimą ir jo gyventojus), „Kaimas Jiesios glėbyje“ (kaimas, turintis Lankelių vardą), „Iš Žiurkmiesčio į Pagirėlius“ (apie Pagirėlių kaimą, įsikūrusį tarp žaliuojančių miškų), „Kryželiais paženklintas kaimas“ (paskirtas mažam kaimeliui, vadinamam Lėsiškiu), „Kur šaltiniai rudu vandeniu alsavo“ (apie Rudos kaimą, kurio šaltiniuose kunkuliuoja rudas vanduo, o sodybų jau nėra), „Kaimas prie Rūdgirės“ (apie Rūdiškių kaimo gyvenimą ir žmones).
Pasak A. Aleknavičienės, apybraižos parašytos vaizdinga, gyva kalba, sušildyta autoriaus meile ir užuojauta žmonėms ir gimtinei, gamtai, medžiams, kalvoms ir kalneliams, namo ir iš namų vedančiam keliui. Ne šiaip parašyta knyga, o norint prikelti žmones, jų sodybas, paaiškinti, iš kur kilęs pavadinimas. Pateiktas ir vietovės žemėlapis. Be to, surinkta medžiaga apie čia gyvenusias šeimas, jų vaikus ir anūkus, apie jų gyvenimą istorinių kataklizmų metais, pokariu, kovų už Lietuvos nepriklausomybę, laisvę, trėmimus į Sibirą ir gyvenimą ten. Galėtų būti išleistos 3 ar daugiau knygų apie šiuos 7 kaimus ir dar būtų maža, tačiau viską riboja finansiniai ištekliai. Autorius savo kūrinyje lyg apkabina visus – ir kaimus, ir žmones: paprastas žmogiškumas, atjauta, pavaizduotas orus ir garbingas paprastų žmonių gyvenimas, mokama prakalbinti gyvą, prisiminti mirusįjį.
– Knygoje jaučiamas vis didėjantis autoriaus meistriškumas, kuriant savo gimtojo krašto paveikslą. Jonas – tikras patriotas, giliai žmogiškas, sugebantis perteikti meilės galią, kuri prakalbina nutilusįjį ir prikelia mirusįjį. Nesustokime, kurkime savo krašto istoriją, tegul nelieka užmiršti nutilę kaimai ir tie, kurie gali nutilti, – sakė A. Aleknavičienė.
Vėliau buvusių kaimų gyventojai dalijosi prisiminimais. Pirmieji prisistatė Palaukščiočių kaimo žmonės. Nedaug jų, tik nedidelė grupelė belikusiųjų, kurie dar mena anuos laikus, kai buvo gera kvėpuoti tėviškės oru, žvejoti, bėgioti ir, be abejo, dirbti.
– Jau mažai mūsų beliko, daug kas jau anam kalnely guli. Mūsų kaime gyveno geri ir darbštūs žmonės, paisantys 10 Dievo įsakymų – dori ir patikimi. Padėdavo vienas kitam ir bėdoje, ir džiaugsme, – kalbėjo Antanas Marcinkevičius, žemės ūkio mokslų daktaras, Rumokų bandymų centro direktorius.
Pagraižo kaimo gyventojas Antanas Petrušauskas pasidžiaugė, kad čia jis praleido vaikystę, pačius gražiausius savo gyvenimo metus, nors būdamas inžinierius pats turėjo projektuoti savo gimtojo kaimo nukeldinimą…
– Aš didžiuojuosi tais paprastais kaimo žmonėmis. Tarp jų nebuvo nei vagių, nei žudikų. Jie dirbo žemę, augino vaikus, gyveno sunkų, bet dorą gyvenimą. Prisimenu vieškelį, kuriuo traukdavo būriai žmonių į Šilavoto atlaidus, prisimenu, koks skaidrus buvo Jiesios vanduo… Pokario metais teko keltis iš tos vietos, tad ir išnyko Pagramančio namai ir sodybos. Malonu, kad Jonas, kaip Avyžiaus pasekėjas, parašė apie nutilusius kaimus ir neleis jiems išnykti be pėdsako. Dėkojame jam už puikų kūrinį, – sakė A. Petrušauskas.
Lankelių kaimo atstovas, pavadintas kaimo ąžuolu, kalbėdamas irgi džiaugėsi, kad kaime anksčiau buvo gera gyventi – buvo savas stalius, kalvis, batsiuvys. Nors žmonės buvo neturtingi, tačiau labai draugiški, padėdavo vienas kitam darbuose, dalyvaudavo talkose, o į pabaigtuves atsinešę, kas ką gali: lašinių, duonos, sūrio, kartu vaišindavosi. Pasak jo, ši knyga turėtų suburti ir čia gyvenusiųjų vaikus, kad jie sugrįžtų iš tų „muilo operų“ į tėvų gimtinę.
Pagirėlių kaimui atstovavo Juozas Gustaitis ir Juozas Kursevičius (jo mokytojas ir auklėtojas buvo J. Mikučiauskas). Jie džiaugėsi ir dėkojo knygelės autoriui už tai, kad aprašė kaimų istorijas ir jų žmones, gyvenusius kukliai, bet sąžiningai. Jie mylėjo, tuokėsi, augino vaikus ir stengėsi juos išleisti į mokslus, kad turėtų lengvesnį gyvenimą… Dabar gimtinėje, kaime, gyventi ne visi nori, tačiau pasivaikščioti, prisiminti vaikystės ir jaunystės takus malonu.
Lėsiškio kaimui atstovavo Marytė Baltrušaitytė, Aneliukė Mikušauskaitė, Gražina Milušauskaitė ir Danutė Mikušauskaitė.
Pasak M. Baltrušaitytės, kaimas buvo nedidelis, vos 6 sodybos, tačiau kiekvienos jų istorija skirtinga. Visus vienodai palietė gyvenimo žiaurumai. Čia pačią pirmą karo dieną buvo nušauti 3 žmonės, padegtame pastate sudegė mergaitė. Tai tikrai baisi tragedija tokiam nedideliam kaimui.
– Mes dabar skundžiamės, kad blogai gyvenam, o mūsų tėvai ir seneliai gyveno dar prasčiau, bet nesiskundė. Mama sakydavo: turime baigti mokslus, kad nereikėtų eiti tarnauti. Daug nukentėjo kaimas, bet nepasidavė, gyveno toliau ir kūrė savo gyvenimą, įkvėpė meilę Tėvynei, darbui ir žmonėms, – sakė Marytė.
Netrukus išeina Rūdos kaimui atstovaujantys ir šioje sueigoje dalyvaujantys žmonės. Kalba Algis Žioba, tada gausiausios Žiobų šeimos palikuonis. Jo atsiminimuose iš vaikystės ir jaunystės metų išlikę gimtinės viksvynai ir rudas burbuliuojantis vanduo, kaimą į dvi puses dalijanti Jiesia.
– Bet mūsų kaimas dar gyvas, Žiobų Juozukas jį palaiko. Ačiū už knygą, nes viskas, kas knygose parašyta, išlieka ilgam. O kompiuterio laikmenos – laikinas dalykas, – sakė Algis.
Paskutiniai prisistatė Rūdiškės kaimo gyventojai su seniausia gyventoja tautodailininke Marija Lincevičiene, gimusia 1929 metais, taip pat Davatkyno šeimininkai Danguolė ir Kostas Lincevičiai, jų sūnus Petras.
Pasisakymus užbaigė šilavotiškių bičiulė, draugė iš Marijampolės, prieš kelis dešimtmečius Šilavote mokytojavusi Vida Mickuvienė su paskutiniosios laidos abiturientais. Jie sakė padėkos žodžius ir džiaugėsi J. Mikučiausko parašyta knyga, gražiais prisiminimais iš mokyklos laikų.
Buvo daug sveikinimų ir padėkos žodžių žmogui, pabandžiusiam prakalbinti nutilusius ir dar kvėpuojančius kaimus. Jam tai pavyko. Tik dar liko neaprašytų kaimų, dar knygelės autoriaus laukia ilgas ir kruopštus darbas, o visi buvusių kaimų gyventojai pasirengę padėti.
Dalyvavusieji šioje sueigoje pasirašė knygoje, kuri bus saugoma Davatkyno muziejuje.
Netrukus visi susirinko prie gausiai vaišėmis nukrauto stalo – bendro, suneštinio, kaip senais laikais. Tik čia jau buvo ne tik sūrio, dešros ar lašinukų…
Visi buvę kaimynai ir seniai besimatę žmonės nuoširdžiai džiaugėsi matydami vieni kitus. Nežinia, kas čia turėjo daugiau reikšmės – gera Davatkyno aura, ar tvyranti tarpusavio meilė, gimtinės ilgesys, gražūs prisiminimai ir noras apkabinti vieniems kitus. Būreliais, grupelėmis susispietė, kalbėjosi ir džiaugėsi, vis kartodami: kaip gera, jog galėjome čia susirinkti, kaip gerai, kad atsirado žmogus, kuris įdėjo tiek darbo, kad mūsų vaikai galėtų iš arčiau pažinti tėvų gyvenimą, sužinoti apie nepaprastai gražius kaimus ir nepaprastus čia gyvenusius ar tebegyvenančius žmones.
Sunkiai gyvendami kaimo žmonės stengėsi vaikus išleisti į mokslus, kad šių gyvenimas būtų lengvesnis. Tačiau išleido ne tik iš namų, bet ir iš kaimo, ir dažnai visam laikui. Bet yra vilties, kad dar prireiks kaimo, persisotinus miesto gyvenimu, gal vėl atgims sodybos ir sukrykštaus ne vienas du, o daugiau vaikų šeimoje.
Stasė Asipavičienė
