Redaktoriaus savaitė. Gamta visada atiduoda grąžą
Rodos, ką tik kalbėjome apie atėjusį pavasarį, artėjančias Jonines, o štai jau įžengėme į liepą. Kalendorinis vidurinis ir pats šilčiausias vasaros mėnuo mums dovanoja subrendusią gamtą. Oras per visą birželio mėnesį įšildė laukus, miškus, vandens telkinius, o gamta mezgė vaisius. Bręstantys obuoliai ar kriaušės jau svarina vaismedžių šakas, laukuose ant kojų stojasi gyvūnų jaunikliai, o gandralizdžiuose kleketuoja trys ar net penki raudonsnapiai. Bet šiemetė liepa atneša ir ne itin džiugių akimirkų –vis daugiau tų mažųjų „kleketukų“ išmetama iš lizdų.
Mūsų kraštuose į tropinį besikeičiantis klimatas vis dažniau atneša gamtinių pokyčių. Ilgėjančios karščio bangos, dažnėjančios griaunančios liūtys keičia ir ekosistemą. Sausra ir vyraujantis karštis, kurį sustiprina trumpalaikiai, tačiau gausūs krituliai taip paveikia oro drėgnumą, kad vis dažniau pasijaučiame tarsi šiltnamyje auginami pomidorai ir agurkai.
Sodininkai žino, kad šiltnamiai atbaido daugiau deguonies reikalaujančius didesnius gyvūnus, tačiau vilioja antžeminius ir požeminius vabzdžius. Besikeičiantis klimatas pradeda diktuoti ne itin malonias naujas taisykles. Daržus ir sodus niokoja sparčiai plintantys vabzdžiai, skruzdėlės ir amarai. Ko neišdegina sausra, tą sunaikina mažieji gamtos gyviai.
, Bandydami sukultūrinti savo žemės lopinėlius, žmonės išnaikina didesnę dalį floros įvairovės, kuri yra tiesiogiai susijusi su fauna. Puikiai žinome, kad nugriaudami tvoras atveriame savo nuosavybę galimiems vagims. Tą patyrė ir sodininkai vaikydami kurmius. Kurmiarausiai pasitraukė iš gražių, lygių, stadioninių pievelių bei daržų, tačiau išnykus pagrindiniam priešui – kurmiams, atkeliavo turkliai (kurkliai). Naikindami ilgametes aukštaūges pievas išnaikinome ne tik piktžoles ar šiaip mums negražias žoles, bet ir žiogus, kurių vienas iš pagrindinių patiekalų – erkės. Nors erkė yra pats svarbiausias mūsų dirvų perdirbimo ir atnaujinimo specialistas, tačiau jų gausa tampa infekcine, žmogiškųjų ligų platinimo, katastrofa. Jeigu prieš 20–30 metų ramiai išsitraukdavome erkę , o eidami gatve nugirsdavome pavienius Laimo ligos ar erkinio encefalito atvejus, tai dabar šios ligos tokios dažnos, kad tuoj taps eilinėmis žmonių ligomis kaip, pavyzdžiui, artritas.
Naikindami miškus, naikiname ne tik mūsų šalies grožį ir natūralųjį turtą, bet ir augalus, kurie mus saugo nuo įvairių invazinių gyvūnų ar augalų. Miškuose dažnėjantys žievagraužių atpuoliai yra nepamatuotas medžių tipų rūšiavimas ir išskyrimas į pavienių tipų augimvietes.
Gamta yra mūsų namai ir lygiai taip pat, kaip padorus vyras eidamas į teatrą ar šventę turi apsirengti tam tinkamu rūbų komplektu (kelnėmis, marškiniais, švarku ir neišvengiamai – kelnaitėmis), pasirišti kaklaraištį, mūvėti kojines, taip ir gamta negali būti skaidoma, atsisakant vieno ar kito elemento. Nes išskaidžius, elementaru, kad gamta, kaip ir vyras, taps nepadori. Nepadori gamta, kaip ir nepadorus vyras, tampa „rakštimi vienoje vietoje“ visiems aplinkiniams, ypač tiems, kurie yra artimiausioje aplinkoje.
Miestiečiai iš dalies gali džiaugtis, kad tai „kaimiečių“ reikalas ir tik jie turi spręsti problemas, kaip išgyventi besikeičiančioje gamtoje, tačiau miestiečiai negyvena kitoje planetoje. Gamta yra visų ir viskas anksčiau ar vėliau pasiekia ir kitą rutulio pusę. Puikiai žinome, kad visą iš dangaus iškritusį vandenį sugeria dirvožemis ir augalija, o ne betonas ir asfaltas. Iš tikrųjų, argi ne apsemtas miestų gatves, parduotuves bei namus vis dažniau matome per žydruosius televizorių ekranus? Žmogus galvoja, kad vandens nubėgimo vamzdis yra ginklas prieš nepamatuojamą gamtos jėgą. O gamta šaiposi iš žmogaus ir už kišimąsi į taisyklingai sureguliuotos kūrinijos įvairovę vis stipriau į pašonę „duoda niuksą“.
