Abiturientai kalba apie skaitymą
Įpusėjo vasara. Daugeliui pareigingesnių moksleivių šis laikas asocijuojasi ne vien su atostogomis, pramogomis ir šėlionėmis, bet ir su privalomu knygų skaitymu. Jau nuo pradinių klasių vaikai pratinami skaityti, o vyresniųjų klasių moksleiviai privalo perskaityti kūrinius, kuriais remsis per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Šių metų abiturientams tokia prievolė jau nebegresia, tačiau jie mielai sutiko pasidalyti mintimis apie privalomosios literatūros sąrašą ir knygų skaitymą apskritai.
Kaip vertini privalomosios literatūros sąrašą?
Ką tau duoda skaitymas?
Pagal ką pasirenki knygas?
Kokia turėtų būti knyga, kad galėtum ją pavadinti gera?
Koks būtų pasaulis, jeigu nebūtų knygų?
Gintarė
• Didžioji dalis knygų iš sąrašo yra nuobodžios, nepatraukiančios dėmesio, dažniausiai mokiniai jas skaito priverstinai, nes vėliau tais kūriniais reikės remtis per egzaminą. Daugelį knygų iš privalomosios mokyklinės literatūros sąrašo esu skaičiusi, bet tik kelios paliko teigiamą įspūdį. Nemanau, kad sąrašas varžo teisę rinktis, bet priverstinis skaitymas atbaido nuo skaitymo savo malonumui. Tačiau jei nebūtų sąrašo, sunku įsivaizduoti, kaip vyktų literatūros pamokos.
• Man skaitymas yra geras laiko praleidimo būdas, ypač jei randi įdomią, nebanalią knygą. Jis turtina žodyną, lavina vaizduotę.
• Pagal patikimų žmonių rekomendacijas arba privalomosios literatūros sąrašą.
• Gera knyga – subjektyvi sąvoka. Manau, knygos gerumas priklauso nuo to, ko žmogus ieško literatūroje. Vieni pripažįsta tik klasikines, laiko patikrintas knygas, kitiems užtenka meilės romanų. Kad ir kokia būtų knyga, vis dėlto nesinori joje matyti gramatikos, vertimo klaidų, taip pat erzina neoriginalūs siužetai. Man bene svarbiausias matas, apibūdinantis knygos gerumą, yra noras perskaityti ją dar kartą.
• Be knygų pasaulis būtų neraštingas, ne toks išprusęs ir jame gyventų gerokai siauresnio mąstymo žmonės.
Raminta
• Esu skaičiusi kai kurias knygas. Vienos buvo įdomios, kitos – visai ne. Man keistai skamba pats pavadinimas „privalomoji literatūra“, nes tai asocijuojasi su prievarta, o aš visgi manau, kad skaitoma turėtų būti savo malonumui.
• Atsipalaidavimą, galimybę atsiriboti nuo problemų.
• Kartais pasirenku knygą savo nuožiūra, kartais paklausau rekomendacijų.
• Intriguojančio siužeto, greitos įvykių kaitos, dinamiška.
• Manau, kad atsirastų kažkas, kas knygų skaitymą pakeistų.
Tautvydas
• Dauguma knygų neįdomios, neįtraukiančios, tačiau jeigu jas perskaitai, lengviau orientuotis per literatūros pamokas.
• Jeigu įdomi knyga, tai – gerą laiko praleidimą.
• Aš skaitau mažai ir skaitau tik tada, kai mokytoja priverčia, taigi pagal privalomosios literatūros sąrašą.
• Komiškumo. Pavyzdžiui, man labai patiko B. Sruogos atsiminimų romanas „Dievų miškas“. Nors knygos tematika – Antrasis pasaulinis karas, tačiau autoriaus autoironija verčia šypsotis skaitant net apie baisiausius dalykus.
• Toks pats, tik be knygų.
Donaira
• Į privalomosios literatūros sąrašą įtraukiama lietuvių ir pasaulinės literatūros klasika, o aš esu tvirtai įsitikinusi, kad kiekvienas išprusęs žmogus turi būti susipažinęs su klasika. Iš dalies tai yra moksleivio teisės rinktis suvaržymas, tačiau didelė tikimybė, kad jeigu jis yra bent kartą priverčiamas skaityti nors ir nenoromis, vėliau jo skaitymo entuziazmas padidėja, atsiranda susidomėjimas. Manau, taip ugdomas skaitymo įprotis.
• Anksčiau eidavau į knygyną ir vartydavau, žiūrinėdavau knygas. Jeigu patraukdavo knygos viršelis ar santrauka – pirkdavau. Dabar, norėdama sutaupyti laiko, dažniausiai pasiskaitau rekomendacijas internete.
• Išsilavinimą, akiračio plėtimą, poilsį, leidžia „pakeliauti“ sėdint namuose.
• Reikia, kad ji įtrauktų ir būtų pilna netikėtumų.
• Tamsus.
Kalbėjosi Ieva Makštutytė
